— Hm... Teisingai. Vis užmirštu, kad šitaip apsvaiginti žmonės negali galvoti. Jie girdi, kalba, atsakinėja į klausimus — bet klausimai turi būti konkretūs. Jie negalvoja.
Bela priėjo labai arti ir pažvelgė man tiesiai į akis.
— Deni, aš noriu, kad papasakotum viską apie tą šaltąjį miegą. Štai visi jau apiforminti dokumentai: matyt, pasirašei juos tik šiandien. O dabar sakai, kad nežadi užmigti. Pasakok viską, nes aš turiu žinoti, kodėl anksčiau norėjai, o dabar sakai, kad nebenori šaltojo miego.
Ir papasakojau. Šitaip paklaustas, galėjau atsakyti. Kalbėjau ilgai, kadangi tiksliai vykdžiau Belos nurodymus ir apsakiau viską smulkiai nuo pat pradžios.
— Taigi persigalvojai sėdėdamas toje užkandinėje? Nusprendei verčiau atvažiuoti ir pridaryti mums nemalonumų?
— Taip.
Jau norėjau tęsti, papasakoti apie pasivaikščiojimą, apie tai, ką pasakiau Pitui ir ką Pitas pasakė man, papasakoti, kaip sustojau vaistinėje pasirūpinti “Tarnaitės” akcijomis, kaip privažiavau prie Mailso namų, kaip Pitas nenorėjo laukti mašinoje, kaip...
Bet Bela sutrukdė. Ji tarė:
— Tu vėl persigalvojai, Deni. Tu labai nori užmigti šaltuoju miegu. Tu užmigsi. Tu niekam pasaulyje neleisi tau sukliudyti. Supratai? Ką tu darysi?
— Užmigsiu šaltuoju miegu. Noriu užmigti...
Pasvirau. Stovėjau tarsi mietas jau turbūt ilgiau kaip valandą ir nepajudinau nė vieno raumens, nes niekas man neliepė judėti. Lėtai smukau link Belos.
Ji atšoko ir griežtai tarė:
— Sėsk! Atsisėdau.
Bela atsisuko į Mailsą:
— Veikia. Tol kalsiu tą mintį į jo galvą, kol būsiu tikra, kad būtinai paklausys. Mailsas pažvelgė į laikrodį.
— Sakė, kad gydytojas liepė atvykti priešpiet.
— Marios laiko. Bet geriau patys jį nuvešim — dėl visa ko... Ne, velniai rautų!
— Kas atsitiko?
— Tikrai trūksta laiko. Aš suleidau jam arklišką preparato dozę, nes norėjau, kad suveiktų pirmiau, negu Denis man trenks. Apie vidurdienį jis jau atrodys blaivus daugumai žmonių. Bet tik ne gydytojui.
— Gal tas patikrinimas — šiaip formalumas? Juk sveikatos pažyma jau pasirašyta.
— Girdėjai, ką jis sakė apie gydytojo nurodymus. Gydytojas tikrins, ar Denis negėrė. O tai reiškia — bandys refleksus ir matuos reagavimo trukmę, ir spoksos į akis, ir — ak, darys visa tai, kas mums anaiptol neparanku. Tai, ko mes gydytojui negalim leisti. Mailsai, neišdegs.
— O jei sekančią dieną? Gal paskambinti ir pasakyti, kad jis kiek užtruks?
— Užsičiaupk ir leisk man pagalvoti.
Netrukus ji ėmė apžiūrinėti mano atsivežtus popierius. Paskui išėjo iš kambario ir tuojau pat grįžo, nešina juvelyro padidinamuoju stiklu, kur į įsistatė į dešinę akį kaip monoklį, ir itin atidžiai tyrinėjo dokumentus toliau. Mailsas paklausė, ką ji daro, bet Bela mostelėjo, kad nutiltų.
Netrukus išsiėmė stiklą ir tarė:
— Ačiū dievui, kad visi privalo naudoti vienodus valstybinius blankus. Rubuili, atnešk tarnybinių telefonų knygą.
— Kam?
— Atnešk, atnešk. Reikia sužinoti tikslų firmos pavadinimą — tiesa, aš ir taip žinau, bet noriu įsitikinti.
Mailsas niurnėdamas atnešė knygą. Pasklaidžiusi ją, Bela tarė:
— Taip, Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanija. Geriau jau būtų Automobilių draudimo kompanija — taip tikriau, bet neturiu su ja jokių ryšių, o be to, nemanau, kad jie užsiimtų hibernacija — man rodos, jie tik apdraudžia automobilius ir sunkvežimius.
Ji pakėlė akis:
— Rubuili, tuojau pat vežk mane į gamyklą.
— A?
— Nebent žinai, kur greičiau rasti elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra ir kopijavimo juosta. Ne, važiuok vienas ir atvežk mašinėlę. Aš turiu šen ten paskambinti.
Jis susiraukė:
— Man jau beveik aišku, ką tu sumanei. Bet, Bela, tai beprotybė. Tai baisiai pavojinga. Ji nusijuokė:
— Taip tau atrodo. Sakiau, kad turėjau gerų pažinčių dar prieš mums pradedant bendradarbiauti. Argi būtum galėjęs pats susitarti su Maniksu?
— Na... Nežinau.
— Užtat aš žinau, Tikriausiai tu nežinai ir to, kad Pagrindinis draudimas — dalis Manikso grupės.
— Ne, nežinojau. Ir nesuprantu, kas iš to.
— Tas, kad mano pažintys neprarado vertės. Žinok, rubuili: firma, kurioje dirbau, padėdavo Manikso įmonėms išvengti mokestinių nuostolių... Kol mano bosas neišvyko. Kaip manai, kodėl mums pasisekė sudaryti tokią puikią sutartį, nors negalėjom užtikrinti, kad Denis nesipriešins? Aš viską žinau apie Maniksą. Taigi paskubėk ir atvežk mašinėlę, o tada parodysiu, kaip dirba menininkas. Saugokis to katino.
Mailsas niurzgėdamas išėjo ir vėl grįžo.
— Bela? Ar Denis nepaliko mašinos priešais namą?
— O ką?
— Automobilio ten nėra. Mailsas atrodė sunerimęs.
— Na, jis tikriausiai sustojo už kampo. Nesvarbu. Keliauk rašomosios mašinėlės. Paskubėk!
Jis vėl išėjo. Galėjau pasakyti, kur palikau automobilį, bet manęs neklausė, tai ir nepagalvojau. Aš iš viso negalvojau.
Bela kažkur nuėjo ir paliko mane vieną. Jau švintant grįžo nuvargęs Mailsas, nešdamas sunkią rašomąją mašinėlę. Paskui vėl likau vienas.
Dar kartą pasirodė Bela ir tarė: