Neatsakiau. Ji pyktelėjo.
— Štai kas. Tu labai nori atiduoti akcijas man. Pats žinai, kad nori atiduoti jas man. Žinai ar ne?
— Taip. Noriu atiduoti jas tau.
— Gerai. Nori atiduoti jas man. Turi atiduoti. Nenurimsi, kol neatiduosi. Taigi, kur jos? Tavo automobilyje?
— Ne.
— Tai kur?
— Išsiunčiau paštu.
— Ką? — Belos balsas sugergždė.— Kada išsiuntei? Kam išsiuntei? Kodėl?
Jei antras klausimas būtų buvęs paskutinis, būčiau atsakęs į jį. Bet atsakiau į paskutinį klausimą — tiek tesugebėjau:
— Dovanojau. Įėjo Mailsas.
— Kur jis jas padėjo?
— Sakosi išsiuntęs — nes dovanojo! Reikėjo surasti ir apieškoti jo automobilį — gal Denis tik įsivaizduoja, kad išsiuntė akcijas, Draudimo kompanijoje jis tikrai jas turėjo.
— Dovanojo! — pakartojo Mailsas.— Viešpatie! Kam?
— Paklausiu. Deni, kam perdavei savo akcijas?
— Amerikos Bankui.
Ji neklausė, kodėl — būčiau papasakojęs apie Riką.
Ji tik sugniužo ir atsiduso:
— Neišdegė, rubuili. Galim užmiršti akcijas. Iš banko nagų jų taip pigiai neišplėši. Staiga atsitiesė:
— Nebent iš tiesų jis dar nebūtų jų išsiuntęs. Jei neišsiuntė, aš taip švariai nuvalysiu perdavimo raštą antroje sertifikato pusėje, kad jis atrodys tarsi grįžęs iš skalbyklos. Tada Denis vėl padovanos... man.
— Mums,— pataisė Mailsas.
— Nesvarbu. Eik, surask automobilį. Grįžęs Mailsas pareiškė:
— Jo nėra per šešis kvartalus nuo čia. Išnaršiau visas gatves ir skersgatvius. Denis tikriausiai atvažiavo taksi.
— Girdėjai — sakėsi atvažiavęs savo mašina.
— Bet mašinos nėra. Paklausk, kada ir iš kur jis išsiuntė akcijas.
Bela taip ir padarė, o aš atsakiau:
— Prieš pat atvykdamas pas jus. Įmečiau voką į pašto dėžutę Sepulvedos ir Venturos bulvaro sankryžoje. Mailsas paklausė:
— Kaip manai, meluoja?
— Tokioje būsenoje jis negali meluoti. Ir nieko nepainioja — labai jau įsitikinęs kalba. Tiek to, Mailsai. Gal po to, kai jis bus pašalintas, išaiškės, kad perdavimas negalioja, nes Denis jau anksčiau pardavęs akcijas mums... Bent jau priversiu jį pasirašyti ant kelių tuščių lapų, o paskui žiūrėsim.
Ji tikrai bandė išgauti mano parašą, o aš bandžiau pasirašyti. Bet veikiamas narkotiko negalėjau rašyti taip, kad Bela būtų patenkinta. Galų gale ji išplėšė lapą man iš rankos ir apmaudžiai tarė:
— Man nuo tavęs silpna darosi! Aš pati kur kas geriau moku už tave pasirašyti. Paskui palinko prie manęs ir aršiai pasakė:
— Kaip gaila, kad nepribaigiau tavo katino. Kurį laiką jie paliko mane ramybėje. Vėliau pasirodė Bela ir tarė:
— Deni, vaikuti, aš suleisiu tau po oda vaistų, ir pasijusi daug geriau. Galėsi keltis, vaikščioti ir elgtis taip, kaip visuomet. Ant nieko nepyksi, ypač ant Mailso ir manęs. Mudu — geriausi tavo draugai. Juk taip? Kas tavo geriausi draugai?
— Judu. Tu ir Mailsas.
— Bet aš — dar daugiau.— Aš tavo sesuo. Pakartok.
— Tu — mano sesuo.
— Gerai. Dabar važiuosim pasivažinėti, o paskui tu ilgam užmigsi. Tu sergi, o kai atsibusi — būsi sveikas. Supratai?
— Taip.
— Kas aš?
— Mano geriausia draugė. Mano sesuo.
— Geras vaikas. Atsiraitok rankovę.
Adatos bakstelėjimo nejutau, bet Belai ją ištraukus suskaudo. Atsisėdau, pasipurčiau ir pasakiau:
— Oi, sese, skauda. Kas tai?
— Vaistai, kad geriau jaustumeis. Tu sergi.
— Tikrai, sergu. Kur Mailsas?
— Tuoj ateis. Nagi, duok kitą ranką. Atsmauk rankovę. Paklausiau:
— Kam?
Bet rankovę atsismaukiau ir leidausi vėl įduriamas. Pašokau.
Ji nusišypsojo:
— Juk ir neskaudėjo, ką?