— Nuneškit į Antrinių žaliavų panaudojimo skyrių. Jei negausit darbo, popiet užeikit pas mane. Bet daugiau — jokio barakavimo. Jis ne tik ugdo nusikaltimus bei ydas; jūs pats baisiai rizikuojat — galit susitikti beprotį rekrutą.
Taip aš ir gavau naujutėlių automobilių laužytojo vietą. Bet vis vien nemanau, kad klydau pirmiausia ieškodamas darbo. Žmogui su stora pinigine visur namai — faraonai prie jo nekimba.
Taip pat radau padorų — pagal savo pajamas — kambarį vakariniame Los Anželo rajone, kurio dar nepalietė Naujojo plano pakeitimai. Man atrodo, anksčiau tai buvo rūbų spinta.
Nenorėčiau, kad pamanytumėt, jog dutūkstantieji man patiko mažiau negu tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Šie metai man patiko, kaip ir du tūkstančiai pirmieji, prasidėję praėjus porai savaičių nuo mano prabudimo. Nepaisant vis pasikartojančių beveik nepakeliamos nostalgijos priepuolių, galvojau, kad Didysis Los Anželas auštant trečiajam tūkstantmečiui — vos ne pati nuostabiausia vieta iš visų, kokias tik man teko matyti. Viskas tvirta, švaru ir baisiai įdomu, nors žmonių ir per daug... Ir net ši problema sprendžiama milžiniškais, drąsiais mostais. Miesto rajonai, perstatyti pagal Naująjį planą, džiugina inžinieriaus širdį. Jei miesto valdžiai pavyktų dešimčiai metų sustabdyti imigravimą, su gyvenamo ploto problema būtų susidorota. Bet kadangi miesto galvos tokios dieviškos galios neturi, jiems tenka įtempti visas jėgas, norint sutalpinti žmonių mases, be perstojo plūstančias per kalnus, o jų pastangų vaisiai įspūdingi, neįtikėtini, ir net nesėkmės didingos.
Pamiegoti trisdešimt metų verta vien dėl to, kad prabustum tada, kai jau išgyvendintas paprasčiausias persišaldymas ir niekam nebevarva nosys. Man tai kur kas svarbiau, negu mokslinių tyrimų stotis Veneroje.
Didžiausią įspūdį man padarė du dalykai: vienas rimtas, kitas — nelabai. Rimtasis, aišku — nulinė gravitacija (0Grav.). Dar 1970 metais žinojau, kad Babsono institute tiriama gravitacija, bet nemaniau, kad iš to išeis kas doro — nieko ir neišėjo: fundamentalią lauko teoriją, kuria pagrįsta 0Grav, išplėtojo Edinburgo universitetas. Bet mokykloje mane mokė, kad gravitacija — kažkas tokio, ko niekas niekad nepakeis, nes ji — pačios erdvės savybė.
Taigi pakeista erdvės forma, o kaipgi. Aišku, tik tam tikrose laiko ir vietos ribose, bet, norint pajudinti sunkų daiktą, to užtenka. 0Grav vis dar neatsiejama nuo Motinos Žemės, taigi kosminiams laivams nenaudinga — bent jau du tūkstančiai pirmaisiais: apie ateitį aš nebespėlioju. Sužinojau, kad norint ką pakelti, tenka išeikvoti energijos kiekį viršijantį gravitacinio potencialo skirtumą, ir priešingai — norint ką nuleisti, būtinas akumuliatorius, kuris suimtų visą išsiskyrusią energiją, antraip kas nors ims ir išlėks į orą . Bet jei tereikia pervežti kokį daiktą horizontaliai, sakysim, iš San Francisko į Didįjį Los Andželą, užtenka tą daiktą pakelti, ir jis nuslys visai nebeeikvodamas energijos — tarsi čiuožėjas ledo nuokalne.
Žavu!
Bandžiau perprasti 0Grav teoriją, bet matematika prasideda ten, kur paprastas skaičiavimas baigiasi — tai ne man. Retas inžinierius išmano aukštąją matematiką ir fiziką; tai ir nebūtina: projektuotojas paprasčiausiai turi perprasti kurio nors dalyko gudrybes ir mokėti pritaikyti jas praktiškai — žinoti darbo parametrus. Tiek aš galiu išmokti.
O tas “nelabai rimtas” dalykas, kurį minėjau — moteriškų tualetų pasikeitimai, kuriems atvėrė kelią stiktito audiniai. Niekuo nepridengta oda paplūdimiuose manęs nestebina — jau 1970 metais galėjai to tikėtis. Bet pamatęs, kokius antgamtiškus dalykus damos išdarinėja su stiktitu, išsižiojau,
Mano senelis gimė 1890 metais; manau, kai kurie tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų reginiai būtų jį paveikę panašiai.
Bet man patinka griežtas naujasis pasaulis, ir būčiau laimingas, jei manęs taip dažnai ir skaudžiai nekankintų vienatvė, Aš — atpjauta riekė . Pasitaiko tokių akimirkų (paprastai vidurnaktį), kai mielai viską atiduočiau už vieną nelaimėlį katiną, arba už tai, kad galėčiau po pietų nusivesti mažąją Riką į zoologijos sodą... Arba už draugystę, kokia dalijomės su Mailsu, kai visa, ką turėjome, buvo sunkus darbas ir viltys.
2001 metai ir mano mokslai dar net neįpusėjo, o aš jau ėmiau nekantrauti — troškau mesti savo šiltą vietelę ir grįžti prie senosios braižymo lentos. Tiek daug, tiek daug dalykų, neįmanomų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais, galima padaryti remiantis šiuolaikiniu menu; norėjau imtis darbo ir sukonstruoti jų tuziną kitą.
Pavyzdžiui, tikėjausi, kad jau bus naudojamos automatinės sekretorės — noriu pasakyti, mašinos, kurioms padiktavęs tekstą, gausi gatavą nustatytos formos raštą be rašybos ir skyrybos klaidų — ir parašytą be žmogaus pagalbos. Tiesa, kažkas jau išrado mašiną, kuri spausdina pati, bet ji pritaikyta tik fonetinei kalbai, panašiai į esperanto, ir netinka kalbai, kuria galima pasakyti: “Kas kęs, o kas kąs”.
Žmonės nemano atsisakyti kalbinių nelogiškumų tam, kad išradėjui būtų patogiau. Mahometas turi eiti pas kalną.
Jei vidurinės mokyklos mokinės įnoringa rašyba neišmuša iš vėžių ir mokinė paprastai atspausdina reikiamą žodį, kaip to išmokyti mašiną?
Įprastas atsakymas —”neįmanoma”. Teigiama, kad tokiam darbui reikalingas mąstymas ir suvokimas, būdingas tik žmogui. Bet išradimas ir yra tai, kas anksčiau buvo “neįmanoma”— todėl vyriausybės ir išduoda patentus.
Pasitelkus atminties vamzdelius ir tokį miniatiūrizavimą, koks įmanomas dabar — aš neklydau, galvodamas apie aukso kaip konstravimo medžiagos svarbą — taigi, naudojantis tais dviem dalykais, būtų nesunku sutalpinti šimtą tūkstančių garsinių kodų į kubinę pėdą... Kitaip tariant, užkoduoti visus iki vieno žodžius, esančius Akademiniame Vebsterio žodyne. Bet tai nebūtina: visai pakaks ir dešimties tūkstančių. Juk niekas nereikalauja, kad stenografuotoja žinotų tokius žodžius, kaip “kurbašas” arba “pirofilitas”. Jei tekste pasitaiko toks žodis, jis padiktuojamas paraidžiui. Ką gi, pritaikysim mašiną ir paraidiniam diktavimui, jei prireiks. Padarysim garsinį valdymą skyrybos ženklams... įvairioms formoms... išmokysim mašiną ieškoti aplanke adresų... suprasti, kiek reikia egzempliorių... ir išsiųsti... ir paliksim bent tūkstantį tuščių vietų specialiems techniniams ar moksliniams terminams — ir padarysim taip, kad mašinos savininkas galėtų pats įvesti jam reikalingus žodžius: nuspaus klavišą, padiktuos žodį — pavyzdžiui, “stenobentinis” — paraidžiui, ir daugiau to žodžio diktuoti paraidžiui nebereikės.
Visai paprasta. Tereikia surinkti mašiną iš jau sukurtų ir pardavinėjamų prietaisų, o paskui ištobulinti, kad modelis tiktų masinei gamybai.
Sunkiausia kliūtis — homonimai. “Sekretorė Saulutė” net rašymo greičio nesumažins, spausdindama tą “Kas kęs...”, nes kiekviename žodyje yra po skirtingą garsą. Bet tokios poros kaip “jei” ir “jai” tikrai ją sutrikdys.
Ar viešojoje Los Andželo bibliotekoje yra homonimų žodynas? Yra... Ir aš ėmiau skaičiuoti neišvengiamas homonimų poras, bandydamas suprasti, kokią jų dalį pagal informacijos teoriją galima atskirti iš konteksto duomenų, o kokiai prireiks specialaus kodavimo.
Kliuviniai ėmė veikti mano nervus. Ne vien tai, kad visiškai nenaudingam darbui sugaištu trisdešimt valandų per savaitę; viešojoje bibliotekoje taip pat negaliu rimtai projektuoti. Man trūksta kambario braižymui, dirbtuvės, kur galėčiau tobulinti konstrukciją, prekybos katalogų, specialių žurnalų, skaičiavimo aparatų ir viso kito.
Nusprendžiau, kad verkiant reikia gauti darbą, bent kiek susijusį su mano profesija. Nesu toks kvailas ir nemaniau, kad spėjau vėl tapti inžinieriumi: buvo likę dar daug dalykų, kurių nežinojau; sugalvoju, kaip padarysiu ką naujo, naudodamasis naujomis žiniomis — o bibliotekoje perskaitau, kad kažkas dar prieš dešimt ar penkiolika metų išsprendė tą problemą, ir kur kas gražiau, geriau ir pigiau nei aš.
Reikėjo įsitaisyti į kokį konstravimo biurą ir perprasti visas naujoves ne iš knygų, o paties prakaitu. Vyliausi, kad pavyks gauti braižytojo padėjėjo vietą.
Žinau, kad dabar naudojamos elektroninės pusiau automatinės braižymo mašinos: mačiau nuotraukų, nors pats nesu tokios mašinos čiupinėjęs. Bet jaučiau — jei tik man kas leistų, išmokčiau ja valdyti per dvidešimt minučių, nes ji stebėtinai panaši į kadaise mano paties sumanytąją: mašina, kurioje veikimo principas primena senąjį braižymo būdą — lentą ir reišiną — tiek pat, kiek spausdinimas mašinėle — rašymą ranka. Pats buvau išmąstęs, kaip nubrėžti tiesią ar lenktą liniją bet kurioje molberto vietoje, paprasčiausiai spaudant klavišus.
Bet šis išradimas nepavogtas iš manęs — tuo esu įsitikinęs, kaip ir tuo, kad “Sumanusis Frenkas”— pavogtas, nes manasis braižymo aparatas egzistavo vien mano mintyse. Kažkam kilo tokia pat mintis, ir jis — logiška — taip pat ją įgyvendino. Kai metas atsirasti geležinkeliui, atsiranda geležinkelis.
“Aladino”— firmos, gaminančios “Stropuolį”,— konstruktoriai sukūrė ir vieną geriausių braižymo aparatų, “Braižytoją Denį”. Nepagailėjau santaupų — nusipirkau geresnį kostiumą ir panešiotą portfelį, prigrūdau į pastarąjį laikraščių ir prisistačiau į “Aladino” parduotuvę kaip “pirkėjas”. Paprašiau parodyti, kaip mašina veikia.
O tada, pamatęs kažkelintą “Braižytojo Denio ” modelį iš arčiau, pasijutau kaip šlapiu maišu tvotas. Psichologai tai vadina Déjá vu —“jau esu matęs”. Prakeiktas automatas padarytas visiškai taip, kaip pats būčiau jį daręs, jei būčiau spėjęs... Užuot nenorom miegojęs ilguoju miegu.
Neklauskit, kodėl galvojau būtent taip. 2mogus pažįsta savo braižą. Meno kritikas atskiria Rubenso paveikslus nuo Rembranto kūrinių pagal potėpius, apšvietimą, kompoziciją, spalvų derinius — pagal tuziną požymių. Projektavimas — ne mokslas, tai menas, ir bet kuri konstravimo problema turi daugybę galimų sprendimų. Pasirinkdamas tuos darbinius variantus, inžinierius projektuotojas “pasirašo” po savo darbu taip pat aiškiai, kaip ir tapytojas.
Mane tiesiog pritrenkė “Braižytojo Denio” konstrukcija — taip ji priminė mano paties darbo stilių. Ėmiau galvoti, ar tik kartais iš tiesų neegzistuoja telepatija.
Neužmiršau pasiteirauti pirmojo patento numerio. Pasimetęs net nenustebau, kai pamačiau, kad pirmasis patentas išduotas 1970 metais. Nusprendžiau sužinoti, kas tas išradėjas. Gali būti — vienas mano mokytojų, iš kurių buvau kai ką perėmęs. O gal koks inžinierius, su kuriuo kažkada esu dirbęs.
Gal išradėjas ir dabar dar gyvas. Jei taip, reikės kokią dieną jį susirasti... Susipažinti su žmogumi, kurio mąstymo būdas toks panašus į manąjį.
Bet šiaip taip susitvardžiau ir leidau pardavėjui parodyti, kaip dirbti su mašina. Jis galėjo ir nevargti: “Braižytojas Denis” ir aš buvome tiesiog sukurti vienas kitam. Po dešimties minučių valdžiau automatą geriau nei pardavėjas. Pagaliau nenoriai lioviausi paišęs paveikslėlius, sužinojau kainą, nuolaidas, garantinius įsipareigojimus bei visa kita — o tada pažadėjau užsukti ir išėjau, kai pardavėjas jau buvo berodąs punktyru pažymėtą vietą pirkėjo parašui. Bjaurus pokštas, bet visa, ką atėmiau iš pardavėjo — tai valanda laiko.
Iš ten nuėjau į centrinę “Tarnaitės” gamyklą ir paprašiau darbo.
Žinojau, kad Belos ir Mailso “Tarnaitės” susivienijime nebėra. Laiką, kiek jo likdavo nuo darbo ir neišvengiamos būtinybės mokytis, kad vėl tapčiau inžinieriumi, skyriau Belos, Mailso ir — svarbiausia — Rikos paieškoms. Nė vienas nebuvo įrašytas Didžiojo Los Anželo telefonų knygoje, nei, tiesą sakant, dar kur nors Jungtinėse Valstijose — buvau užmokėjęs Klivlendo valstybinei žinybai už “informacines” paieškas. Išėjo keturguba kaina, nes Belos ieškojau ir kaip Džentri, ir kaip Darkin.
Ne daugiau sužinojau ir iš Los Andželo apskrities rinkėjų sąrašo.
Susivienijimas “Tarnaitė” septynioliktojo viceprezidento, įpareigoto atsakinėti į kvailus klausimus, asmenyje atsargiai pripažino, kad prieš trisdešimt metų susivienijime dirbo tarnautojai tokiomis pavardėmis, bet dabar administracija negalinti man padėti.
Sekti trisdešimties metų senumo pėdsakais — ne mėgėjo darbas, juo labiau tokio, kuris turi mažai pinigų ir dar mažiau laiko. Neturėjau jų pirštų atspaudų — gal būčiau kreipęsis į FTB. Gal dosniai sušelpta seklių agentūra ir galėtų perrausti komunalinius sąrašus, kalnus laikraščių ir dar dievai žino ko, ir surasti ieškomuosius. Bet aš neturiu nei lėšų pašalpai, nei talento ar laiko pats to imtis.
Galų gale į Mailsą ir Belą numojau ranka, pažadėjęs sau, kad kai tik turėsiu pakankamai pinigų, pasamdysiu seklius specialistus ieškoti Rikos. Jau įsitikinau, kad “Tarnaitės” akcijų ji neturi; buvau parašęs laišką Amerikos Bankui, teiraudamasis, ar bankui yra ir ar kada nors buvo patikėtas palikimas jos vardu. Gavau standartinė s formos atsakymą, pranešantį, kad tokie dalykai slapti, taigi parašiau vėl, aiškindamas, kad , esu prisikėlėlis ir kad Rika — vienintelė gyva mano giminaitė. Šįkart gavau malonų laišką, pasirašytą pareigūno, kuris sakėsi apgailestaująs, kadangi informacijos, liečiančios paveldėtojus, negalima atskleisti netgi tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kokiose atsidūriau aš, bet jaučiąs turįs teisę suteikti man neigiamą informaciją: jokiam banko skyriui niekad nebuvo patikėtas saugoti joks palikimas Frederikos Virdžinijos Džentri vardu.
Atrodo, tai paaiškina vieną dalyką. Tiems paukšteliams kažkaip pavyko atimti iš Rikos akcijas. Apiforminus perdavimą taip, kaip tai padariau aš, akcijos pirmiausia turėjo patekti į Amerikos Banką. Bet nepateko. Vargšė Rika! Mus abu apiplėšė.
Pabandžiau dar sykį. Mohavo Švietimo inspekcijos archyve iš tiesų buvo užregistruota pradinė s mokyklos moksleivė Frederika Virdžinija Džentri — bet minėtoji mokinė 1971 m. pasiėmė išstojimo liudijimo nuorašą. Tuo įrašas baigėsi.
Bent tokia paguoda — kažkur kažkas pripažįsta, kad Rika išvis egzistavo. Bet tą nuorašą ji galėjo nunešti į bet kurią iš nesuskaitomos daugybės vidurinių mokyklų, esančių Jungtinėse Valstijose. Kiek prireiktų laiko į visas parašyti? Ir ar jų registravimo sistema įgalina duoti atsakymą, net jei tarsim, kad atsakyti norės?
Tarp ketvirčio milijardo žmonių maža mergaitė gali pranykti taip pat, kaip akmenėlis, nugrimzdęs į vandenyno dugną.
Bet nenusisekę paieškos anaiptol nesukliudė man kreiptis į “Tarnaitės” susivienijimą ir prašyti darbo, nes dabar žinojau, kad Mailsui ir Belai “Tarnaitė” nepriklauso. Galėjau kreiptis į bet kurią automatizacijos firmą, jų yra koks šimtas, bet “Tarnaitė” ir “Aladinas”— garsiausi namų apyvokos automatų gamintojai, toje srityje jie reiškia tiek, kiek automobilių eros pradžioje reiškė Fordas ir General Motors. “Tarnaitę” pasirinkau iš dalies skatinamas sentimentų: norėjau pamatyti, kuo virto mano senoji gamykla.
2001 metų kovo 5 dieną, pirmadienį, nuėjau į kadrų skyrių, užsirašiau į eilę tarnautojo vietai gauti, užpildžiau dvylika anketų, neturinčių nieko bendra su projektavimu, ir vieną anketą, liečiančią šį darbą — ir man buvo liepta laukti, kol iškvies patys.
Pasitrainiojęs po įstaigą, vargais negalais prasibroviau pas valdininkėlį, samdantį padėjėjus. Jis nenoriai pažvelgė į tą vienintelę šį tą reiškiančią anketą ir pasakė, kad mano inžinieriaus diplomas nieko nereiškia, nes jau trisdešimt metų nedirbu pagal specialybę.
Priminiau, kad esu prisikėlėlis.
— Tai dar blogiau. Šiaip ar taip, mes nesamdome žmonių, perkopusių keturiasdešimt penkerius.
— Betgi man ne keturiasdešimt penkeri. Man tik trisdešimt metų.