Papurčiau galvą:
— Nevartoju alkoholio.
Sakiau beveik tiesą. Supratęs, kad alkoholis — nepatikimas draugas bėdoje, paprastai apsiriboju bokalu alaus Čako Froidenbergo draugėje.
— Oi, kaip neįdomu, mielasis. Tu neprieštarausi, jei aš išgersiu?
Ji jau pylėsi — neatskiestą džiną, vienišos mergaitės paguodą. Bet prieš išmaukdama paėmė plastmasinį tablečių buteliuką ir išrideno ant delno dvi kapsules.
— Pasivaišinsi?
Pažįstu tą dryžuotą apvalkalą — euforionas, Sako, nekenksmingas ir prie jo nepriprantama, bet ne visi taip mano. Kai kas reikalauja priskirti jį prie tokių preparatų kaip morfijus ir barbitūratai.
— Ačiū. Aš ir taip laimingas.
— Kaip miela.
Bela prarijo abi tabletes, užgėrė džinu. Nutariau — jei noriu bent šį tą sužinoti, reikia kalbėti nedelsiant; netrukus Bela ims kikenti, ir iš jos nieko nebeišpeši.
Paėmiau ją už rankos ir pasodinau ant sofos, paskui atsisėdau priešais.
— Bela, papasakok apie save. Apšviesk mane. Kaip judu su Mailsu susiuostėt su Manikso grupe?
— Kaip? Betgi mes visai ne... Ji staiga įtūžo:
— Vis per tave!
— Ką? Per mane? Betgi manęs net nebuvo.
— Aišku, per tave. Tas pabaisa, kurį tu padarei iš senos vežiojamos kėdės... Štai ko jiems reikėjo. O paskui jis dingo.
— Dingo? Kur?
Ji įbedė į mane įtarias kiaulės akutes:
— Turėtum žinoti. Pats paėmei.
— Aš? Bela, išprotėjai? Aš nieko negalėjau paimti. Aš buvau užšaldytas, miegojau šaltuoju miegu. Kur jis buvo? Ir kada dingo?
Pasitvirtino mano spėlionės — jei Bela ir Mailsas nepasinaudojo “Sumaniuoju Frenku”, vadinasi, jį kažkas nudžiovė. Bet ne aš — kas tik norit, tik ne aš! Nebemačiau “Frenko” nuo to nelemto vakaro, kai jie gavo balsų daugumą.
— Pasakyk, Bela. Kur jis buvo? Ir kodėl tu manai, kad būtent aš jį paėmiau?
— O kas, jei ne tu? Daugiau niekas nežinojo apie jo svarbą. Laužo krūva, ir tiek! Sakiau, juk sakiau Mailsui, kad nepaliktų jo garaže!
— Bet jei “Frenką” kas ir nukniaukė, abejoju, ar vagims būtų pavykę juo pasinaudoti. Juk užrašus, instrukcijas ir brėžinius tebeturėjot judu.
— Taigi kad ne. Mailsas, kvaiša, sukišo popierius į automato vidų tą naktį, kai ketinome jį pervežti į saugesnę vietą. Nesiginčijau dėl žodžio “saugesnę”. Tik jau norėjau sakyti, kad Mailsas negalėjo į “Sumanųjį Frenką” sutalpinti kelių svarų popieriaus —”Frenkas” jau ir taip buvo prikimštas kaip žąsis,— bet prisiminiau, kad prie kėdės dugno buvau pritaisęs dėžę įrankiams — laikinai, kol baigsiu darbus. Visai įtikėtina, kad skubantis žmogus galėjo mano popierius suversti į ją.
Nesvarbu. Nusikaltimas, ar nusikaltimai, įvyko prieš trisdešimt metų. Aš noriu sužinoti, kaip “Tarnaitės” susivienijimas išslydo iš Mailso ir Belos rankų.
— Ką darėt su kompanija po to, kai Manikso reikalas neišdegė?
— Vadovavom jai, aišku. Paskui, kai mus paliko Džeikas, Mailsas pasakė, kad reikia užsidaryti. Mailsas — skystablauzdis... O tas Džeikas Smitas man nepatiko. Pasalūnas. Vis klausinėjo, kodėl tu išėjai... Tarsi mes būtume galėję tave sulaikyti. Aš norėjau pasamdyti tikrai gerą meistrą ir dirbti toliau. Kompanija būtų davusi pelną. Bet Mailsas užsispyrė.
— O toliau?
— Taigi aišku, pardavėm licenzijas Mechanizmų gamybos kompanijai. Pats žinai — juk dabar ten dirbi.
Tikrai žinau: pilnas “Tarnaitės” susivienijimo pavadinimas dabar —”Tarnaitės” buitinių elektroninių prietaisų ir Mechanizmų gamybos susivienijimas, nors firmos ženkle tebuvo užrašas “Tarnaitė”. Atrodė, jau būsiu išpešęs viską, ko noriu ir ką ši sena braškanti griuvena gali pasakyti.
Bet mane domino dar vienas dalykas.
— Jūs pardavėt savo akcijas, kai “Mechanizmai” nupirko licenzijas?
— Ką? Kaip tau šovė į galvą tokia kvailystė? Ji praskydo ir ėmė kūkčioti; netvirta ranka pagrabaliojo nosinaitės, paskui pasidavė ir apsiašarojo.
— Jis mane apgavo! Apgavo! Tas bjaurus pūzras apgavo mane... Apiplėšė! Bela šniurkštelėjo ir mąsliai pridūrė:
— Jūs visi mane apgaudinėjot... Tu, Deni, buvai pats blogiausias. O aš tau tiek gero padariau. Ji vėl paleido dūdas.
Neverta mėtyti pinigų euforionui. O gal Belai patinka verkti.
— Kaip jis tave apgavo, Bela?
— Kaip? Na, žinai. Jis viską paliko tai bjauriai mergiūkštei... O man tiek buvo žadėjęs... Ir aš slaugiau jį, tokį ligotą. O juk ji net nebuvo tikra jo duktė. Jau vien tai viską pasako.
Pirma gera naujiena per visą vakarą. Matyt, Rikai pasisekė, net jei prieš tai jiedu atėmė iš jos mano akcijas. Vėl grįžau prie svarbiausio klausimo:
— Bela, kokia Rikos senelės pavardė? Ir kur jos gyveno?
— Kas gyveno?
— Rikos senelė.
— Kas ta Rika?
— Mailso dukra. Pasistenk, Bela, pagalvok. Tai svarbu. Tada Bela užsiplieskė. Rodydama į mane pirštu, sucipo:
— Žinau! Tu ją mylėjai, štai kas! Tą bjaurybiukę, niekšelę! . . Ją ir tą pabaisą katiną.
Įsiutau, kai ji man priminė Pitą. Bet bandžiau susivaldyti. Tik sugriebiau Belą per pečius ir krestelėjau:
— Tvardykis, Bela. Aš tenoriu sužinoti, kur jos gyveno? Kaip Mailsas adresuodavo savo laiškus joms? Bela spardėsi:
— Net kalbėt su tavim nenoriu! Atėjęs jau spėjai gana prismardinti!