— Nežinau. Senelės pavardė — Heineker, ar kažkas panašaus. Aš ją tik kartą temačiau — teisme, per testamento skaitymą.
— Kada?
— Netrukus po Mailso mirties, aišku.
— Kada mirė Mailsas, Bela? Ji vėl nukreipė kalbą:
— Per daug nori žinoti. Kaip koks policininkas... Klausimai, klausimai, klausimai!
Paskui pakėlė akis ir paprašė:
— Užmirškim viską ir būkim savimi. Čia tik aš ir tu, mielasis... Ir visas gyvenimas priešaky... Moteris dar nesena, kai jai trisdešimt devyneri... Šulcas sakėsi neregėjęs jaunesnės už mane — o tas senas ožys, pasakysiu tau, pažinojo ne vieną moterį! Mes galim būti tokie laimingi, brangusis. Mes... To man jau per daug — net vaidinant seklį.
— Aš turiu eiti, Bela.
— Kodėl, mielasis? Juk dar anksti... Ir mudu turim dar ištisą naktį. Aš maniau...
— Man nerūpi, ką tu manei. Aš turiu eiti — tuoj pat.
— O dieve! Kaip gaila. Kada vėl pasimatysim? Rytoj? Aš baisiai užsiėmusi, bet mesiu reikalus ir...
— Aš su tavimi nebesusitikinėsiu, Bela.
Išėjau.
Ir daugiau jos nebemačiau.
Vos grįžęs namo, puoliau į karštą vonią — tryniaus net sukaitęs. Paskui atsisėdau ir pabandžiau susumuoti, ką sužinojau — jei išvis ką sužinojau. Atrodo, Bela mano, kad Rikos senelės pavardė prasideda raide H — jei tik į Belos paistalus verta kreipti dėmesį, o tai labai abejotina — ir kad ji gyveno viename Arizonos, o gal Kalifornijos užkampių. Ką gi, gal sekliai specialistai ir už to galės užsikabinti.
O gal ir ne. Šiaip ar taip, prireiks daug laiko, jėgų ir pinigų; teks palaukti, kol prasigyvensiu ir galėsiu apmokėti tokį darbą. Ar žinau dar ką nors rimto?
Mailsas (pasak Belos) mirė apie 1972 m. Jei jis mirė šioje apskrityje, tai kelias valandas paieškojęs turėčiau surasti tikslią datą, o tai padėtų man sužinoti, kada perskaitytas testamentas — jei galima tikėti Bela ir testamentas tikrai buvo. Gal taip sužinočiau, kur tuomet gyveno Rika. Jei teismų archyvuose tai registruojama (šito nežinau). Jei iš to, kad laiko tarpas sutrumpės dviem metais ir kad sužinosiu, kur ji gyveno prieš dvidešimt aštuonerius metus, bus bent kiek naudos.
Jei apskritai verta ieškoti moters, kuriai dabar jau keturiasdešimt vieneri ir kuri tikriausiai ištekėjusi ir turi vaikų. Lūženų krūva, kokia tapo Bela Darkin, mane pribloškė: pradėjau suprasti, ką gali reikšti trisdešimt metų. Anaiptol nebijau, kad užaugusi Rika nebus maloni ir gera... Bet ar ji bent prisimins mane? O, nemanau, kad ji visiškai mane užmirštų, bet ar tik nebūsiu tapęs šiaip žmogumi be veido, vyriškiu, kurį Rika vadindavo “dėde Deniu” ir kuris turėjo tą mieląjį katiną?
Ar kartais savaip negyvenu praeities svajonėmis kaip ir Bela?
Na, ką gi, jei dar kartą pabandysiu surasti Riką, blogiau nebus. Mes galėsim bent jau kasmet pasikeisti kalėdiniais atvirukais. Jos vyras nelabai galės tai uždrausti.
8
Kitą rytą, penktadienį, gegužės 4 dieną , užuot ėjęs į darbą, nuvažiavau į apygardos archyvų saugyklą. Įstaiga kraustėsi į kitą vietą, ir man buvo pasiūlyta užeiti sekantį mėnesį, taigi patraukiau į Times redakciją ir tol sėdėjau prie portatyvinio displėjaus, kol įskaudo sprandą. Bet sužinojau: jei Mailsas mirė praėjus ne mažiau kaip dvylikai ir ne daugiau kaip trisdešimt šešiems mėnesiams po to, kai aš buvau įkištas į ledainę — jis tai padarė ne Los Andželo apygardoje, jei skelbimai teisingi.
Aišku, nėra įstatymo, reikalaujančio mirti būtent Los Andželo apskrityje. Mirti galima bet kur. To dar nepavyko sureguliuoti.
Gal Sakramente yra visos valstijos protokolų suvestinė? Nusprendęs, kad reikės kokią dieną tai patikrinti, nuėjau užkąsti ir galiausiai parsiradau į darbovietę.
Manęs laukė dvi telefonogramos ir laiškas — visi nuo Belos. Perskaičiau žodžius “Brangusis Deni”, suplėšiau laišką ir pasakiau budėtojams, kad neperdavinėtų man jokių žinučių nuo misis Šulc. Tada nuėjau į buhalteriją ir paklausiau vyriausiojo buhalterio, ar galima kaip nors patikrinti, kam seniau priklausė dabar jau išėję iš apyvartos akcijos. Jis pažadėjo pabandyti, ir aš išvardijau — atmintinai — pirmųjų “Tarnaitės” akcijų savosios dalies numerius. Tam nereikėjo ypatingai geros atminties: iš pradžių mes išleidom lygiai tūkstantį akcijų, ir man priklausė pirmieji penki šimtai dešimt, o Belai įteikta “sužadėtuvių dovana”— pirmosios iš eilės.
Grįžau į savo kambarėlį, o ten radau belaukiantį Makbį.
— Kur buvot? — pasidomėjo jis.
— Vaikštinėjau. O ką?
— Vargu ar tai tinkamas atsakymas. Misteris Gelouvis šiandien jau dukart jūsų teiravosi. Buvau priverstas pasakyti, kad nežinau, kur jūs.
— O viešpatie! Jei Gelouviui manęs reikia — suras. Jeigu bent pusę to laiko, kurį sugaišta, kurdamas vis naujas gudrybes, jis skirtų prekių išnešiojimui — firmai būtų naudingiau.
Gelouvis jau ima mane erzinti. Jo pareiga — rūpintis prekyba, bet man atrodo, kad jis persistengia vis kaišiodamas savo trigrašį į prekių balansą tvarkančią reklamos agentūrą. Bet gal čia kaltas mano išankstinis nusistatymas: aš tesidomiu vien projektavimu. Visa kita laikau popieriaus gadinimu, nereikalingomis išlaidomis.
Žinojau, kam Gelouviui manęs prireikė ir, teisybę sakant, delsiau tyčia. Jis nori mane apvilkti 1900 metų mados rūbais ir fotografuoti. Jau sakiau jam, kad apsirengusį 1970 metų rūbais mane gali fotografuoti kiek tik nori, bet 1900 metais net mano tėvas dar nebuvo gimęs. Gelouvis pasakė, kad nieks nesupras ir kad mano požiūris neteisingas.
Žmonės, kurių darbas — muilinti publikai akis, įsivaizduoja, kad kiti nemoka nei skaityti, nei rašyti. Makbis tarė:
— Jūsų požiūris neteisingas, misteri Deivi.
— Tikrai? Gaila.
— O padėtis savotiška. Esat paskirtas į mano skyrių, bet aš privalau užtikrinti, kad prireikus reklamos ir prekybos darbuotojai galėtų naudotis jūsų paslaugomis. Manau, kad nuo šios dienos turėtumėt laikytis tvarkaraščio kaip ir visi kiti... Ir pranešti man, kai išeinat darbo metu. Prašyčiau to neužmiršti.
Lėtai suskaičiavau nuo vieno iki dešimties ir nuo dešimties iki vieno.
— Makai, o jūs pats laikotės tvarkaraščio?
— Ką? Aišku, ne. Aš — vyriausias inžinierius.
— Teisingai. Taip ir ant durų užrašyta. Bet įsidėkite į galvą, Makai: jums dar barzda nežėlė, kai aš buvau vyriausias šitos geležies krautuvėlės inžinierius. Jūs iš tiesų manot, kad aš ketinu laikytis kokio nors tvarkaraščio?
Jis paraudo.
— Gal ir ne. Bet galiu pasakyti štai ką: jei nesilaikysit, negausit atlyginimo.
— Tikrai? Ne jūs mane samdėt, ne jūs ir atleisit.
— Mm... Pažiūrėsim. Blogiausiu atveju galiu jus perkelti iš savo skyriaus į reklamos skyrių, kur jums ir dera būti. Jei apskritai jums dera kur nors būti.
Jis pažvelgė į mano braižymo mašiną.
— Čia jūs tikrai ničnieko nedirbat. Aš nežadu ilgiau pakęsti, kad ši brangi mašina stovėtų be naudos. Šaltai linktelėjo:
— Viso geriausio.
Išėjau paskui jį. Įriedėjo “Pasiuntinukas” ir padėjo ant mano stalo didelį voką, bet aš nė nestabtelėjau pasižiūrėti, kas ten; nusileidau į įstaigos kavinukę ir piktai užplėšiau dūmą. Kaip ir daugybė kitų grafikasmegenių, Makas įsivaizduoja, kad kūrybinis darbas dirbamas konvejerio principu. Nenuostabu, kad senoji firma jau metų metai neišleidžia nieko naujo.
Et, velniop. Vis vien nežadu ilgai čia trainiotis.