— Priimta vienbalsiai. Luktelk — įsimesiu šį tą į portfelį.
Išgėrėm kelis bokalus alaus, paskui užkandom, paskui vėl išgėrė m alaus bare, kur grojo gera muzika, paskui patraukėm į aludę, kur muzika negrojo ir kabinos buvo išmuštos garso izoliacija, ir niekas netrukdė, jei maždaug kas valandą ką nors užsisakydavai. Kalbėjomės. Parodžiau patentų aprašymus. Čakas peržiūrėjo “Stropuolio” prototipo dokumentus.
— Tikrai puikus darbas, Deni. Didžiuojuos tavimi, vaikine. Norėčiau tavo autografo.
— Bet pažiūrėk čia.
Padaviau jam braižymo aparato popierius.
— Šis kai kuo net geresnis. Deni, ar tu supranti, kad dabartiniam inžinerijos menui esi padaręs gal net daugiau įtakos, negu, sakysim, Edisonas savo metu? Žinai tai, vaikine?
— Liaukis, Čakai — aš nejuokauju,— mostelėjau link fotostatų pluošto.— Gerai, vieno prietaiso autorius aš. Bet jokiu būdu ne antrojo. Aš jo nesukūriau... Arba visiškai klaidingai įsivaizduoju, ką veikiau prieš užmigdamas. Arba man amnezija.
— Jau dvidešimt minučių apie tai šneki. Bet neatrodo, kad tavyje būtų nutrūkusi kokia grandis. Esi iškvaišęs tik tiek, kiek reikia inžinieriui.
Trinktelėjau į stalą, net bokalai pašoko:
— Aš noriu žinoti!
— Netriukšmauk. Tai ką ketini daryti?
— Ką? — Susimąsčiau.— Užmokėsiu psichiatrui, kad išraustų mano smegeninę. Jis atsiduso.
— To iš tavęs ir tikėjausi. Paklausyk, Deni, sakykim, užmoki tam smegenų mechanikui, jis padaro, ko prašai, ir praneša, kad viskas gerai, tavo atmintis puiki ir visos relės uždaros. Kaip tada?
— Tai neįmanoma.
— Ir Kolumbui taip žmonės sakė. Tau net į galvą neatėjo pats įtikinamiausias paaiškinimas.
— Kaip? Koks?
Neatsakydamas man, jis mostelėjo padavėjui ir paprašė atnešti didžiąją papildytą telefonų knygą. Paklausiau:
— Kam? Iškviesi man greitąją?
— Dar ne.
Jis ėmė vartalioti didžiulę knygą, paskui, suradęs reikiamą vietą, tarė:
— Užmesk akį, Deni.
Pažiūrėjau. Jis laikė pirštą prie “Deivių”. Puslapyje buvo keli stulpeliai Deivių. Bet jis rodė pirštu į tuziną “D. B. Deivių”— nuo “Dabnio” iki “Dunkano”.
Tarp jų buvo trys “Danieliai B. Deiviai”. Vienas jų — aš.
— Čia mažiau nei septyni milijonai žmonių,— nurodė Čakas,— gal nori pabandyti laimę ir patikrinti dar du šimtus penkiasdešimt milijonų pavardžių?
Netvirtai pasakiau:
— Tai nieko neįrodo.
— Ne,— sutiko jis,— neįrodo. Mielai sutinku, beveik neįtikėtina, kad du vienodai gabūs inžinieriai vienu metu projektuotų vieną ir tą patį daiktą ir dar turėtų tokią pat pavardę ir inicialus. Remdamiesi statistikos dėsniais tikriausiai galėtume apytikriai nustatyti, kokia maža tokio atvejo tikimybė. Bet žmonės vis užmiršta — ypač tie, kurie turėtų išmanyti, pavyzdžiui, tu — kad nurodydami labai mažą tam tikro sutapimo tikimybę, statistikos dėsniai taip pat griežtai teigia, kad sutapimų vis dėlto būna. Ir, atrodo, tavasis atvejis kaip tik toks. Aš jau verčiau patikėsiu tokia galimybe, o ne tuo, kad draugužiui, su kuriuo mėgstu gerti alų, varžteliai atsileido. Ne taip jau lengva rasti žmogų, su kuriuo malonu pasėdėti prie alaus bokalo.
— Ką tu patartum?
— Pirmiausia — neeikvoti pinigų ir laiko psichiatrui, kol nepatikrinsi antrosios versijos. O tam reikia sužinoti to “D. B. Deivio”, kuriam išduotas šis patentas, vardą. Tai neturėtų būti sunku. Tikriausiai išaiškės, kad jo vardas — Deksteris. Ar net Dorotėja. Bet nepulk į paniką, jei pasirodys, kad tai Danielius, nes antrasis vardas gali būti “Berzovskis”, ir draudimo numeris ne toks kaip tavo. Ir trečia, ką turi daryti, o tikriau, pirma — šiam vakarui užmiršti visa tai ir užsisakyti dar alaus.
Taip ir padarėm: sušnekom apie kitus dalykus, daugiausia apie moteris. Čakas išdėstė savo teoriją; kad moterys labai panašios į mechanizmus, tik jų veiksmų negalima logiškai numatyti. Įrodinėdamas šią tezę, jis piešė alumi ant stalo grafikus.
Kiek vėliau aš staiga pasakiau:
— Jei būtų galima iš tikro keliauti po laiką, žinau, ką daryčiau.
— A? Apie ką tu?
— Apie savo galvosūkį. Matai, Čakai, aš čia — į “dabar”— atkeliavau neišbaigtu, senamadišku laiko transportu. Bet štai kur bėda: negaliu grįžti atgal. Visa tai, kas mane jaudina, atsitiko prieš trisdešimt metų. Grįžčiau ir sužinočiau tiesą... Jei būtų toks dalykas, kaip tikros laiko kelionės.
Čakas įsispoksojo į mane:
— Bet juk yra.
— Ką?!
Jis staiga išsiblaivė.
— Neturėjau to sakyti.
— Gal ir ne, bet jau pasakei. Užtat geriau paaiškink, ką turėjai omeny, jei nenori, kad išversčiau šitą bokalą ant tavo galvos.
— Užmiršk, Deni. Išsprūdo.
— Sakyk!
— Tu prašai to, ko aš negaliu.
Jis apsidairė. Netoliese nieko nebuvo.
— Tai įslaptinta.
— Laiko kelionės įslaptintos? Viešpatėli, kodėl?
— Velniai tave rautų, argi niekad nedirbai vyriausybei? Jie seksą įslaptintų, jei galėtų. Ir tam nereikia jokių priežasčių: tai POLITIKA. Bet dalykas įslaptintas, ir aš privalau tylėti. Todėl atsikabink.
— Bet... Baik kvailioti, Čakai — man tai svarbu. Baisiai svarbu.
Kai jis neatsakė ir nutaisė atkaklią miną, pasakiau: