— Kas ta “Q” klasė?
Paaiškinau, ir galų gale jis linktelėjo:
Tu turi omenyje Alfa statusą. Geras bonza buvai, vaikine; aš tesu gavęs Beta.
— Tai kodėl negali man pasakyti?
E? Pats žinai. Nepaisant tavo klasės, trūksta būtinos kvalifikacijos —”Privalu žinoti”.
— Nė velnio! Man kaip tik to ir netrūksta. Bet jis nepasidavė, ir galų gale aš pasipiktinau:
— Man atrodo, tokio dalyko iš viso nėra. Manau, tu pats viską išsigalvojai. Kurį laiką Čakas gūdžiai spoksojo į mane, paskui tarė:
— Deni.
— Ko?
— Pasakysiu. Prisimink savo Alfa statusą, vaikine. Pasakysiu, nes dėl to niekas nenukentės, o aš noriu, kad suprastum — tai nepadės išspręsti tavo problemos. Teisingai, tai laiko kelionės, bet tik teoriškai. Tuo nepasinaudosi.
— Kodėl?
— Būk geras, nepertraukinėk. Tas darbas neužbaigtas, ir neverta net tikėtis, kad bus užbaigtas. Jis neturi jokios praktinės vertės — net moksliniams tyrimams. Tai tik šalutinis 0Grav produktas, todėl jis ir įslaptintas.
— Bet, po velnių, nulinė gravitacija neįslaptinta.
— Ir kas iš to? Gal ir laiko keliones išpakuotų, jei jos būtų naudingos komercijai. O dabar užsičiaupk.
Aš, žinoma, neužsičiaupiau, bet verčiau papasakosiu viską taip, lyg būčiau tylėjęs. Kai Čakas mokėsi Kolorado, tai yra Baulderio universiteto paskutiniame kurse, jam trūko pinigų, ir jis dirbo asistentu laboratorijoje. Universitete buvo didelė kriogenikos laboratorija, ir iš pradžių jis dirbo joje. Bet universitetui sudarius įdomią sutartį, susijusią su Edinburgo lauko teorija, kalnuose už miesto buvo pastatyta nauja didelė fizikos laboratorija. Čakas buvo paskirtas padėti profesoriui Tvitčelui — daktarui Hubertui Tvitčelui, žmogui, kuris vos negavo Nobelio premijos ir dėl to įniršo.
— Tvičui šovė į galvą, kad poliarizuojant gravitacijos lauką, galima jį apgręžti, užuot panaikinus. Nieko neišėjo. Tada profesorius įvedė bandymo duomenis į kompiuterį, o kai gavo atsakymą, jam net akys išvirto. Man, aišku, rezultatų nerodė. Įdėjo į bandymų kamerą du sidabrinius dolerius,— tose vietovėse dar buvo vartojamos metalinės monetos,— prieš tai liepęs man juos paženklinti. Paspaudė solenoido mygtuką, ir doleriai dingo.
— Tiesa, tai nenaujas pokštas,— tęsė Čakas,— iš teisybės, po to Tvičas būtų turėjęs iškviesti į sceną savanorį berniuką ir išimti monetas jam iš nosies. Bet profesorius, matyt, buvo patenkintas, ir aš taip pat — man buvo mokama už valandas.
Po savaitės viena tų griozdiškų monetų vėl atsirado. Bet dar anksčiau, kai kartą po pietų, profesoriui išėjus, tvarkiau laboratoriją, bandymų kameroje buvau radęs jūrų kiaulytę. Laboratorijai ji nepriklausė, anksčiau nebuvau jos čia matęs, todėl eidamas namo pasiėmiau ją ir nunešiau į biolaboratoriją. Biologai suskaičiavo savo kiaulytes, ir pasirodė, kad nė vienos netrūksta,— nors apie jūrų kiaulytes sunku pasakyti ką tikro,— taigi parsinešiau ją namo ir prisijaukinau.
Po to, kai grįžo tas vienas sidabrinis doleris, Tvičas taip pasinėrė į darbą, kad net skustis nustojo. Sekančiam bandymui jis pasiėmė iš biolaboratorijos dvi jūrų kiaulytes. Viena man pasirodė labai pažįstama, bet trumpai ją temačiau, nes profesorius paspaudė raudoną mygtuką, ir abi kiaulytės pradingo.
Kai po kokių dešimties dienų viena kiaulytė — ne ta, kuri buvo panaši į manąją — vėl pasirodė, Tvičas įsitikino, kad pavyko. O paskui apsireiškė Gynybos departamento rezidentas — toks kabinetinis pulkininkas, pats buvęs profesorius, botanikas. Baisus kareiva... Tvičas jį niekino. Tas pulkininkas mus abu kuo griežčiausiai prisaikdino laikyti paslaptį — prisaikdino, nors ir taip buvom davę “statuso” priesaikas. Jis tarėsi gavęs pati didžiausią po Cezario kalkės atradimą karo logikos srityje. Manė galėsiąs siuntinėti divizijas šen ir ten,— kur buvo ar dar bus pralaimėtas mūšis,— ir pataisyti reikalus. Pulkininkas, aišku, buvo kvailas kaip aulas. Ir negavo žvaigždės, dėl kurios taip stengėsi. Bet jo prilipdytas “Ypatingai slaptas” išliko, kaip žinau, iki pat šios dienos. Negirdėjau, kad darbas būtų buvęs paskelbtas.
Nesutikau:
— Man atrodo, keliones laiku būtų galima pritaikyti kariniams tikslams, jei pavyktų sukonstruoti aparatą, galintį iškart permesti visą diviziją. Ne, palauk. Viskas aišku. Reikia poros, taigi dviejų divizijų — viena keliaus pirmyn, kita atgal. Viena divizija bus visiškai prarasta... Mano manymu, žymiai naudingiau turėti diviziją savo laiku.
— Žinoma, bet samprotauji tu klaidingai. Nebūtinos nei dvi divizijos, nei dvi jūrų kiaulytės, nei kokia kita pora. Būtinos tik dvi vienodos masės. Galima imti diviziją karių ir tiek pat sveriančią krūvą akmenų. Tai atvejis, kai veiksmas lygus atoveiksmiui, Trečiojo Niutono dėsnio išdava.
Čakas vėl ėmė paišyti alumi ant stalo:
— MV = MV — svarbiausia kosminių laivų formulė... Atitinkama perkėlimo laike formulė — MT = mt.
— Vis vien nesuprantu. Akmenys pigūs.
— Pasuk galvą, Deni. Raketą galima nutaikyti kur tik nori. Bet kurioje pusėje praėjusi savaitė? Parodyk. Pamėgink. Visiškai neaišku, kuri masė keliaus į praeitį, o kuri — į ateitį. Nėr į ką taikytis.
Netekau žado. Generolas, laukęs smogiamųjų dalių divizijos, tikriausiai sutriktų, gavęs tik krūvą žvyro. Nenuostabu, kad eksprofesorius netapo brigados vadu. Bet Čakas kalbėjo toliau:
— Tos dvi masės — tarsi kondensatoriaus plokštės, tarp kurių susidaro vienodas laiko potencialas. Jų iškrovos grafikas beveik vertikalus. Šmaukšt! — viena masė keliauja į sekančių metų vidurį, kita tampa istorija. Bet niekas nežino, kuri. Ir tai dar ne blogiausia. Negalima grįžti.
— Na? O kam grįžti?
— Pagalvok, jei grįžti negalima, kokia iš to nauda mokslui? Arba komercijai? Kuria kryptim bešoktum, tavo pinigai prarasti, o susisiekti su savuoju laikmečiu nebegali. Neturi reikiamų prietaisų — o, patikėk, tam reikia prietaisų ir energijos. Mes naudojome Arko reaktorių energiją. Brangiai kainuoja — tai dar vienas trūkumas.
— Galima grįžti,— nurodžiau,— užmigus šaltuoju miegu.
— Kaip? Nebent jeigu patektum į praeitį. O iš kur žinai, kad ne į ateitį? Be to, jeigu grįžtum į tuos laikus, kai jau buvo atrastas šaltasis miegas... O kam to reikia? Jei nori ką sužinoti, tarkim, apie 1980 metus, paklausk arba pavartyk senus laikraščius. Štai jei būtų galima nufotografuoti nukryžiavimą — bet to nepadarysi. Neįmanoma. Ne tik negrįžtum iš ten — visame žemės rutulyje nėra tokio kiekio energijos, kad pakaktų kelionei į ten. Čia galioja dar ir energijos tvarumo dėsnis.
— Nepaisant to, yra žmonių, kurie išbandytų laiko kelionę vien iš smalsumo. Nejaugi niekas nebandė? Čakas vėl apsidairė:
— Jau ir taip daug prišnekėjau.
— Blogiau nebus.
— Manau, kad trys žmonės pabandė. Bet aš tik taip manau. Vienas jų — dėstytojas. Aš buvau laboratorijoje, kai atėjo Tvičas ir tas paukštelis, Leo Vincentas. Tvičas liepė man eiti namo. Aš pasitrainiojau aplink pastatą. Netrukus išėjo Tvičas — be Vincento. Mano duomenimis, jis vis dar ten. Bent jau Baulderyje jis po to nebedėstė.
— O kiti du?
— Studentai. Į laboratoriją įėjo trise. Išėjo tik Tvičas. Bet vienas studentas sekančią dieną atėjo į paskaitas, o antrasis nesirodė savaitę. Pats pagalvok.
— O tu nesusigundei?
— Aš? Tu mane kvailiu laikai? Tvičas tikino, kad pasisiūlyti bandymui — vos ne mano pareiga mokslui. Aš pasakiau — ačiū, ne, verčiau jau stipraus alaus išgersiu... Bet mielai paspausčiau jungiklį, jei pats profesorius sumanytų pakeliauti. Jis manęs taip ir neprikalbino.
— Aš pabandyčiau. Patikrinčiau, kas man rūpi... Ir vėl grįžčiau, užmigęs šaltuoju miegu. Manau, verta. Čakas sunkiai atsiduso:
— Mano drauge, tau nebegalima gerti alaus — esi girtas. Neklausei mano pasakojimo. Pirmiausia,— jis ėmė brėžti brūkšnius ant stalo,— tu anaiptol nesi tikras, kad pakliūsi į praeitį; gali atsidurti ateityje.
— Rizikuočiau. Dabartis man daug labiau patinka, negu praeitis, tai gal po trisdešimties metų bus dar geriau.
— Gerai, tada vėl užmik Ilguoju Miegu — taip saugiau. Arba sėdėk ir lauk, kol ateis 2031 — aš taip ir darysiu. Nepertraukinėk. Antra — net jei nukeliautum į praeitį, gali patekti visai ne į 1970uosius. Kaip žinau, Tvičas šaudė aklai: nemanau, kad jis būtų sukalibravęs savo mašiną. Bet, aišku, aš tebuvau liokajus. Trečia — laboratorija pastatyta 1980 m., pušyne. O jei tu, atsirasi dešimt metų prieš jos pastatymą kokios geltonos vakarų pušies kamiene? Nieko sau būtų trenksmas, maždaug kaip susprogdinus kobalto bombą, ką? Tik tu to nesužinotum.
— Bet... Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl turėčiau atsirasti kur nors netoliese laboratorijos. Kodėl ne erdvės taške, kur turėjo būti laboratorija... Noriu pasakyti, kur ji buvo... tai yra...
— Nieko tu nenori pasakyti. Liktum tose pačiose pasaulio ribose. Gali neskaičiuoti — prisimink, kas atsitiko jūrų kiaulytei. Bet jei grįžtum į tuos laikus, kai laboratorija dar nebuvo pastatyta, gali imti ir baigti kelionę medyje. Ketvirta — kaip tu grįžtum į dabartį — kad ir šaltuoju miegu — net jei iš tiesų pavyktų nukeliauti į praeitį, atsirasti ten kaip tik tada, kai tau reikia, ir nenusibaigti?
— O ką? Kartą jau pasinaudojau šaltuoju miegu, tai kodėl antrą kartą turėtų nepavykti?
— Kaipgi. O pinigai?