— Man visiškai neįdomi jūsų nuomonė , gerbiamasis. Perskaitykit instrukciją. Man turi būti sudarytos visos sąlygos, kokių ir kada pareikalaučiau. O gal jūs nemokat skaityti? Gal mudviem reikėtų rytoj dešimtą ryto užeiti pas rektorių, kad jis jums perskaitytų instrukciją? O! Jūs vis dėlto mokat skaityti? O rašyti? Ar mes jau išsėmėm jūsų sugebėjimus? Tai užsirašykit: lygiai po aštuonių minučių Torntono Memorialinei laboratorijai už autobusų užkardos duoti pilną energijos kiekį, numatytą išimtiniams atvejams.
Padėjo ragelį.
— Žmonės!
Nuėjo prie valdymo pulto, kažką perjungė ir ėmė laukti. Pagaliau net iš kabinos, kurioje stovėjau, pamačiau, kad trijų skaitiklių rinkinių rodyklės šoktelėjo per skales ir pulto viršuje įsižiebė raudona lemputė. Profesorius pranešė:
— Energija.
— O kas toliau?
— Nieko.
— Taip ir maniau.
— Ką jūs norit pasakyti?
— Tai, ką pasakiau. Nieko neatsitiks.
— Bijau, nesuprantu jūsų. Tikiuosi, kad nesuprantu. Aš noriu pasakyti, nieko neatsitiks, jei neįjungsiu paleidėjo. Jei įjungčiau, jūs būtumėt perkeltas lygiai per trisdešimt vienerius metus ir tris savaites.
— O aš tvirtinu, kad nieko neatsitiktų. Profesoriaus veidas aptemo:
— Man atrodo, sere, jūs tyčia stengiatės mane įžeisti.
— Sakykit ką norit. Profesoriau, aš atvykau patikrinti nepaprasto gando. Ką gi, įsitikinau. Pamačiau pultą, nusagstytą gražiomis lemputėmis — visai kaip filme apie pamišusį mokslininką. Pamačiau saloninį fokusą su pora monetų. O fokusas, beje, nekoks — juk jūs pats išsirinkote monetas ir nurodėt, kaip jas pažymėti: bet koks šarlatanas geriau padarytų. Išgirdau ištisą paskaitą. Bet šnekėti nesunku. Tai, ką jūs sakotės atradęs, neįmanoma. Beje, ir departamentas tai žino. Jūsų pranešimas nenuslėptas — jis paprasčiausiai įsegtas į nesąmonių aplanką. Kartkartėmis jis išimamas ir juoko dėlei paleidžiamas per žmones.
Pagalvojau, kad vargšą senuką čia pat ištiks priepuolis. Bet turėjau jį įsiutinti, naudodamasis vieninteliu dar išlikusiu jo jausmu — tuštybe.
— Lįskit iš kabinos, sere. Lįskit lauk, Aš jus apkulsiu. Štai šitais kumščiais apkulsiu.
Manau, taip įšėlęs jis iš tiesų būtų galėjęs tai padaryti, nepaisant amžiaus, svorio ir sveikatos skirtumo. Bet aš atsakiau:
— Nebijau tavęs, tėvuk. Ir to žaislinio mygtuko nebijau. Nagi, spustelk!
Jis pažvelgė į mane, pažvelgė į mygtuką, bet nepajudėjo Sukikenau ir pasakiau:
— Teisybę sakė vaikinai — apgavystė. Tvičai, jūs — senas išpuikęs sukčius, kaliausė su munduru. Pulkininkas Trašbotamas neapsiriko.
To pakako.
10
Jau jam tvojant per mygtuką, bandžiau sušukti — nereikia! Bet nespėjau: jau kritau. Mane dar spėjo skaudžiai nutvilkyti mintis, kad visai to nenorėjau. Viską mečiau ir kone mirtinai nukamavau vargšą senuką, nieko blogo man nepadariusį — ir net nežinau, į kurią pusę keliauju. Dar blogiau — nežinau, ar iš viso kur nors nuvyksiu.
Paskui į kažką atsitrenkiau. Nemanau, kad kritau daugiau nei keturias pėdas, bet nebuvau tam pasiruošęs. Kritau kaip pagalys, sudribau kaip maišas.
Paskui išgirdau kažką sakant:
— Kaip, po velnių, jūs čia patekot?
Kalbėjo vyriškis — maždaug keturiasdešimties, praplikęs, bet gerai sudėtas ir lieknas. Jis stovėjo priešais mane, įsirėmęs kumščiais į klubikaulius. Jo veidas atrodė protingas, įžvalgus, ir būtų buvęs malonus, jei vyriškis tą akimirką nebūtų ant manęs pykęs.
Pasikėlęs pamačiau, kad sėdžiu ant granito žvyro ir pušų spyglių. Šalia vyro stovėjo moteris, maloni, daili, kiek jaunesnė už jį. Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis, bet nekalbėjo.
— Kur aš? — kvailai paklausiau. Turėjau paklausti “Kada?”, bet “kada” būtų nuskambėję dar kvailiau, o be to, neatėjo į galvą. Užteko pažvelgti į juodu, kad suprasčiau, kokiame laike nesu — tik jau ne 1970. Ir ne 2001: 2001 tokie dalykai būtų galimi tik paplūdimy. Taigi būsiu nukeliavęs į priešingą pusę,
Nes visą jų abiejų tualetą sudarė vien lygaus įdegimo danga — daugiau nieko. Net stiktito. Bet, atrodė, jiems to pakanka. Jie anaiptol nesivaržė.
Vyriškis nesileido į kalbas:
— Ne viskas iš karto. Aš klausiau, kaip jūs čia atsidūrėt,— pažvelgė aukštyn,— gal kartais jūsų parašiutas už medžių užkliuvo? Šiaip ar taip, ką čia veikiat? Čia — saugoma privati nuosavybė: jūs pažeidėt privataus sklypo ribas. Ir kam jums tas karnavalinis kostiumas?
Nesupratau, kuo jam kliūva mano rūbai, ypač palyginus su jų pačių apsirengimu. Bet tylėjau. Kiti laikai — kiti papročiai: supratau apturėsiąs nemalonumų.
Moteriškė uždėjo ranką vyrui ant peties.
— Nereikia, Džonai,— švelniai tarė ji,— man rodos, žmogus sužeistas.
Vyras pažiūrėjo į ją, vėl rūsčiai pažvelgė į mane:
— Jūs sužeistas?
Pabandžiau atsistoti — pavyko.
— Nemanau. Gal kiek apsibraižiau. Sakykit, kokia šiandien diena?
— Ką? Pirmas gegužės sekmadienis. Jei neklystu, gegužės trečioji. Teisingai, Džene?
— Klausykit,— nekantriai tariau,— aš baisiai susitrenkiau galvą. Nieko nepamenu. Kokia data? Pilna data?
— Ką?
Reikėjo patylėti, kol kaip nors pavyks pačiam sužinoti datą iš kokio kalendoriaus ar laikraščio. Bet turėjau sužinoti iškart, negalėjau laukti.
— Kurie metai?
— Brolau, na ir trinktelėjai. Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Vėl pamačiau jį bespoksant į mano rūbus.
Vos neapalpau — taip palengvėjo. Pavyko, pavyko! Nepavėlavau.
— Ačiū,— pasakiau,— labai, labai ačiū. Jūs neįsivaizduojat! Vis dar atrodė, kad jis linkęs pakviesti sargybą, todėl nervingai pridūriau:
— Mane ištinka staigūs amnezijos priepuoliai. Kartą praradau... ištisus penkerius metus.
— Ko gero, iš tiesų nemalonu,— lėtai tarė jis.— Ar pajėgsit atsakyti į mano klausimus?