— Pamatysim. Na?
— Jaučiuosi gerai... Dabar. Bet kokią minutę buvau tikrai apkvaitęs.
— Gerai. Kaip jūs čia patekot? Ir kodėl taip apsirengęs?
— Tiesą sakant, nesu tikras, kaip čia patekau. Ir tikrai nežinau, kur esu. Tie priepuoliai mane ištinka staiga. O apranga...
Galite ją vertinti kaip ekscentriškumą. Hm... Kaip ir savo apsirengimą. Arba neapsirengimą.
Jis pažiūrėjo į save ir šyptelėjo.
— O taip, suprantu, kad mano ir žmonos apsirengimą — ar neapsirengimą — tam tikromis aplinkybėmis tektų aiškinti. Bet mes pratę , kad aiškinasi pažeidėjai. Matot, jūs čia svetimas, nesvarbu, kaip apsirengęs, o mes savi — tokie, kokie esam. Čia Denverio Saulėkaitos klubo parkas.
Džonas ir Dženė Satenai buvo iš tų rafinuotų, nesukrečiamų, draugiškų žmonių, kurie galėtų net žemės drebėjimą pakviesti išgerti arbatos. Džono aiškiai nepatenkino mano abejotini paaiškinimai, ir jis norėjo rimtai mane ištardyti, bet Dženė jį numaldė. Įsikandau savo “priepuolių” ir pasakiau, kad vėliausia, ką pamenu — tai vakarykštis vakaras naujuosiuose Denverio ruduosiuose rūmuose.
Galiausiai Džonas tarė:
— Ką gi, tai įdomu, netgi jaudina, ir, manau, jei kas važiuos į Baulderį — pavėžės jus, o į Denverį galėsit grįžti autobusu. Jis vėl pažvelgė į mane.
— Bet jei nusivesiu jus į klubą, žmonės labai, labai susidomės.
Apžiūrėjau save. Jaučiausi kažkaip nesmagiai, nes buvau apsirengęs, o jiedu — ne; noriu pasakyti, ne jie man atrodė keisti, o aš pats.
— Džonai... Ar nebūtų geriau, jei ir aš nusimesčiau skudurus?
Tokia perspektyva manęs netrikdė: anksčiau nelankiau nudistų stovyklų, nes nemaniau, kad verta. Bet porą savaitgalių mudu su Čaku praleidome Santa Barbaroje, ir vieną — Lagūnos pakrantėje; paplūdimyje protingai atrodo oda, o rūbai — kvailai.
Jis linktelėjo:
— Tikrai būtų geriau.
— Brangusis,— tarė Dženė,— jis galėtų pasisvečiuoti pas mus.
— Mmm... Taip. Mano mylimiausioji, nuplukdyk savo žaviąją ypatą pas kitus. Pavaikštinėk ir pasistenk paskleisti žinią, kad laukiam svečio iš... Iš kur turėtume laukti, Deni?
— E — iš Kalifornijos. Los Andželas. Aš tikrai tenykštis. Vos neleptelėjau: “Didysis Los Andželas”; teks šnekėti atsargiau. — Iš Los Andželo. To ir “Denio” visiškai pakaks: mes nesikreipiame vienas į kitą pavardėmis, nebent žmogus pats to norėtų. Taigi, mieloji, paskleisk naujieną taip, kad atrodytų, lyg visi ir patys jau žino, Paskui po kokio pusvalandžio pasitik mudu prie vartų. Ne, geriau grįžk čionai. Ir atnešk mano kelioninį krepšį.
— Kam tau krepšys, brangusis?
— Paslėpsim tą karnavalinį kostiumą. Jis per daug ryškus net tokiam ekscentrikui, koks sakosi esąs Denis.
Atsikėliau ir nedelsdamas nuėjau už krūmų nusirengti — kai šalia nebebus Dženės Saten, neturėsiu ko varžytis. Taip reikia: juk negaliu nusimesti rūbų ir parodyti, kad apie mano liemenį privyniota aukso už dvidešimt tūkstančių dolerių, skaičiuojant 1970 metų kainomis — po 60 dolerių uncija. Ilgai neužtrukau, nes iš aukso juostos buvau pasidaręs diržą — pirmąkart su juosta nuėjęs į vonią, gerokai privargau, tad sulankstęs vielą sukabinau priekyje.
Nusirengęs ir susukęs auksą į drabužius, bandžiau apsimesti, kad visa tai sveria tik tiek, kiek turi sverti drabužiai. Džonas Satenas pažvelgė į ryšulį, bet nieko nesakė. Pasiūlė cigaretę — nešiojosi cigaretes prisirišęs prie kulkšnies. Nebesitikėjau kada nors tokias bepamatysiąs.
Mostelėjau, bet cigaretė neužsidegė. Tada leidau pridegti. Satenas ramiai pasakė:
— Dabar, kai mudu vieni, gal norit man ką pasakyti? Jei žadu klube už jus laiduoti, privalau tikrai žinoti bent jau tiek, kad nepridarysit bėdos.
Užsitraukiau. Dūmai graužė gerklę.
— Džonai, aš tikrai nepridarysiu bėdos. Ko jau ko, o to pats tikrai nenoriu.
— Mmm... Gali būti. Taigi —”priepuoliai”.
Galvojau. Bjauri padėtis. Šis žmogus turi teisę žinoti. Bet jei pasakysiu tiesą — jokiu būdu nepatikės... Bent aš, juo dėtas, nepatikėčiau. Bet būtų dar blogiau, jei patikėtų: tada kiltų triukšmas, kurio kaip tik noriu išvengti. Manau, jei būčiau tikras, sąžiningas, teisė tas keliautojas laiku, atliekantis mokslinius tyrimus, stengčiausi patraukti į save dėmesį, pateikčiau nenuginčijamus įrodymus ir leisčiausi mokslininkų tikrinamas.
Bet aš — ne toks; aš — neoficialus ir beveik įtartinas pilietis, gudraujantis ir vengiantis viešumos. Aš tik ieškau savųjų Durų į Vasarą — kaip galima tyliau.
— Džonai, jei pasakysiu tiesą, nepatikėsi.
— Mmm... Gal. Bet juk aš mačiau, kaip žmogus nukrito iš tuščio dangaus, ir net nesusižeidė kaip reikiant. Jis keistai apsirengęs. Jis, atrodo, nežino, kur esąs ir kokia šiandien diena. Deni, aš, kaip ir dauguma žmonių, esu skaitęs Čarlzo Forto knygų. Bet niekad nemaniau pats išvysiąs tai, apie ką jis rašo. Taigi nesitikiu, kad paaiškinimas bus paprastas tarsi pokštas su kortomis. Na?
— Džonai, iš vieno tavo anksčiau pasakyto dalyko — iš išdėstymo — supratau, kad tu juristas.
— Teisingai. O ką?
— Ar galiu pasikalbėti konfidencialiai?
— Hmm — nori tapti mano klientu?
— Galima sakyti — taip. Man tikriausiai prireiks patarimo.
— Dėstyk. Konfidencialiai.
— Gerai. Aš iš ateities. Kelionė laiku.
Kelias akimirkas jis tylėjo. Mes tysojome saulė kaitoje. Aš — kad nesušalčiau: gegužės mėnuo Kolorade saulėtas, bet vėsus. Džonas Satenas, rodos, prie to pripratęs: jis sau poilsiavo ir kramtė pušies spyglį,
— Tavo teisybė,— atsakė jis,— netikiu. Verčiau laikykimės “priepuolių”.
— Sakiau, nepatikėsi, Jis atsiduso:
— Sakykim — nenoriu. Taip pat nenoriu tikėti šmėklomis, persikūnijimu, ir išvis jokiais metafizikos fokusais. Mėgstu paprastus dalykus, kuriuos galiu suprasti. Manau, dauguma žmonių tokie. Taigi pirmas mano patarimas — tegu tai ir lieka tarp mūsų. Kitiems nesigarsink.
— Tinka. Jis apsivertė.
— Bet man rodos, kad reikėtų sudeginti tuos drabužius. Aš surasiu tau ką apsivilkti. Jie dega?
— Nelabai. Jie tirpsta.
— Batus geriau apsiauk. Mes retai vaikštom basi, o šitie tiks. Jei kas ims klausinėti — jie pasiūti pagal užsakymą. Gydomieji batai.
— Jie tokie ir yra.
— Gerai.