Šiaip ar taip, praeitis ar ateitis, ar dar kas nors, Tvitčelas šiuo metu manęs nejaudina. Galiu nurimti.
Apžiūrinėjau jo atspindį veidrodyje, galvodamas, ar manęs nebus suklaidinęs atsitiktinis panašumas. Bet ne. Tvitčelo veidas — tai ne mano standartinė fizionomija; jo griežta, pasitikinti savim, kiek arogantiška ir gana maloni išvaizda pritiktų pačiam Dzeusui. Aš prisiminiau vien to veido liekanas, bet neabejojau — tas pats, ir mane persmelkė skausmas, kai pagalvojau apie senį ir apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgiau. Kažin, kuo galėčiau tai išpirkti.
Tvitčelas pamatė, kad spoksau į jo atvaizdą, ir kreipėsi į mane:
— Kas atsitiko?
— Nieko. ... Juk jūs — profesorius Tvitčelas? Iš universiteto?
— Iš Denverio universiteto, taip. Mes buvome susitikę? Vos neprasitariau, užmiršęs, kad šiuo metu jis dėsto universitete. Sunku prisiminti iškart praeitį ir ateitį.
— Ne, sere, bet esu klausęsis jūsų paskaitų. Galit laikyti mane vienu iš jūsų gerbėjų.
Tvitčelas šyptelėjo puse burnos, bet ant jauko neužkibo. Iš to ir iš kitų dalykų supratau, kad jo dar negraužia liaupsių geismas; dabar profesorius pasitiki savimi, ir jam terūpi jo paties nuomonė.
— Jūs įsitikinęs, kad nesupainiojot manęs su kokia ekrano žvaigžde?
— O ne! Jūs — daktaras Hubertas Tvitčelas, didysis fizikas. Jo lūpos vėl kryptelėjo.
— Sakykim, kad aš — fizikas. Ar bent stengiuosi būti fiziku.
Kur į laiką plepėjome, ir, jam baigus sumuštinį, bandžiau jo nepaleisti. Pasakiau, kad jis suteiktų man didelę malonę, jei leistųsi pavaišinamas stikleliu. Jis papurtė galvą:
— Aš beveik negeriu, ir jau tikrai negeriu nesutemus. Bet vis vien dėkoju. Malonu su jumis pasišnekėti. Jei kada būsit universiteto miestelyje, užsukit į mano laboratoriją.
Prižadėjau.
Bet antrą kartą gyvendamas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais daug žioplysčių nepridariau, nes supratau tuos laikus, o be to, dauguma žmonių, galinčių mane atpažinti, buvo Kalifornijoje. Nutariau — jei vėl sutiksiu kokį pažįstamą, šaltai nužvelgsiu ir kuo greičiau pavarysiu šalin — neberizikuosiu.
Bet ir smulkmenos gali apkartinti gyvenimą. Kad ir tas kartas, kai užsikirto užtrauktukas — vien todėl, kad jau buvau pripratęs prie patogesnių ir žymiai patikimesnių stiktito užsegimų. Pasigedau daugybės panašių smulkių patogumų, prie kurių buvau spėjęs priprasti net ir per šešis mėnesius. Skustis — vėl turėjau SKUSTIS! Kartą netgi persišaldžiau. Ta siaubinga praeities šmėkla sučiupo mane todėl, kad užmiršau — drabužiai lyjant gali permirkti. Norėčiau, kad rafinuotieji estetai, kurie tyčiojasi iš pažangos ir tauškia apie neprilygstamas praeities grožybes, pabūtų mano vietoje — pasidžiaugtų lėkštė mis, kuriose valgis ataušta, marškiniais, kuriuos reikia skalbti ir lyginti, vonios veidrodžiais, kurie aprasoja kaip tik tada, kai jų prireikia, varvančiomis nosimis, purvu po kojomis ir purvu plaučiuose,— jau buvau pripratęs prie geresnio gyvenimo, ir šie metai man atrodė tarsi ištisa smulkių nemalonumų virtinė, kol vėl su jais susigyvenau.
Bet pripratau — ir šuo prie blusų pripranta. Septyniasdešimtųjų metų Denveris — nuostabi, senove dvelkianti vieta; labai jį pamėgau. Miestas dar netapo klastingu Naujojo plano labirintu, koks buvo (ar bus), kai atvykau (ar atvyksiu) iš Jumos; čia gyveno dar tik nepilni du milijonai žmonių, gatvėmis dar važinėjo autobusai ir kitos ratuotos transporto priemonės — čia dar buvo GATVIŲ: lengvai radau Kolfakso aveniu.
Denveris dar tik mokėsi būti valstybės centru, ir nelabai tuo vaidmeniu džiaugėsi — kaip berniukas pirmais oficialiais vakariniais rūbais. Jo dvasia vis dar ilgėjosi aukštakulnių jojimo batų ir Laukinių Vakarų skambesio, nors miestas žinojo, kad teks išaugti ir tapti tarptautiniu metropoliu — su ambasadomis, šnipais ir garsiais gurmaniškais restoranais. Miestas buvo paskubomis plečiamas į visas puses, kad galėtų sutalpinti biurokratus, užkulisių politikus, agentus, plunksnagraužius ir liokajus; namai augo kaip ant mielių — statant tokiais greičiais, tarp sienų lengvai galėjo pasilikti kokia karvė. Vis dėlto miestas teišsiplėtė rytuose vos kelias mylias už Auroros, šiaurėje — iki Hendersono ir pietuose — iki Litltono; tarp miesto ir Aviacijos Akademijos dar driekėsi laukai. Vakaruose, aišku, miestas kopė aukštyn, o valstybinės įstaigos rausėsi po kalnais.
Man patiko Denveris federalinio pakilimo metu. Bet vis vien laukiau nesulaukdamas, kada galėsiu grįžti į savąjį laiką.
Vis dėl tų smulkmenų. Netrukus po to, kai gavau darbą “Tarnaitės” susivienijime ir įsigijau pinigų, susitaisiau dantis. Nemaniau, kad teks dar kada lankytis pas stomatologą. Bet 1970 neturėjau antikariesinių tablečių, ir vienas dantis prakiuro — ir ėmė baisiai skaudėti, šiaip nebūčiau kreipęs į tą skylę dėmesio. Taigi nuėjau pas dantistą. Ir, viešpatėli, užmiršau, ką jis pamatys, pažvelgęs į mano burną. Gydytojas sumirksėjo, pasukiojo savo veidrodėlį ir tarė:
— Didis dieve! Kas jums taisė dantis?
— Kho huh nohih?
Jis ištraukė rankas iš mano burnos.
— Kas juos taisė? Ir kaip?
— Ką? Mano dantis? A, tai eksperimentas, atliktas... Indijoje.
— Kaip tai daroma?
— O ką aš žinau?
— Mmm... Valandėlę. Turiu tai nufotografuoti. Gydytojas ėmė sukalioti rentgeno spindulių aparatą.
— Oi, ne,— pasipriešinau,— išvalykit tą krūminį, kuo nors užlopykit ir paleiskit mane.
— Bet...
— Nepykit, daktare. Bet aš baisiai skubu.
Taigi jis ėmė taisyti, vis stabtelėdamas apžiūrėti mano dantų. Užmokė jau grynais, pavardės nepasisakiau. Manau, galėjau leisti jam nufotografuoti dantis, bet slapstymasis jau buvo tapęs refleksu. Tos nuotraukos nebūtų niekam pakenkę. Ir padėję nebūtų, nes rentgeno spinduliai nepaaiškins, kaip atlikta regeneracija, o ir aš negalėčiau to pasakyti.
Praeitis — pats geriausias laikas reikalų tvarkymui. Kasdien po šešiolika valandų prakaituodamas prie “Braižytojo Denio” bei “Pito Protėjaus”, sugebėjau ir dar šį tą nuveikti. Pats neprisistatydamas, per Džono juridinį kabinetą užmokėjau seklių agentūrai, turinčiai valstybinius skyrius, kad pasikapstytų po Belos praeitį. Daviau jos adresą, vairuotojo pažymėjimo numerį, pasakiau, koks jos automobilis (nes ant vairo lieka aiškūs pirštų atspaudai) ir užsiminiau, kad ji gali turėti kelis vyrus, o gal net jau yra patekusi į policijos įskaitą. Turėjau griežtai riboti biudžetą — negalėjau pasamdyti tokio seklio, apie kokius rašoma knygose.
Kai per dešimt dienų negavau atsakymo, pasakiau sudie pinigėliams. Bet dar po kelių dienų Džono kabinete atsirado storas vokas.
Bela — veikli mergelė. Gimė šešeriais metais anksčiau, negu sakėsi, dar nesulaukusi aštuoniolikos spėjo dukart ištekėti. Vienas kartas nesiskaito, nes tas vyras jau turėjo, žmoną; jei Bela ir išsiskyrė su antruoju, agentūra to nesužinojo.
Po to ji, atrodo, ištekėjo dar keturis kartus, nors vienas kartas abejotinas: tai tikriausiai “kario našlės” gudrybė, nes žmogus jau buvo miręs ir negalėjo prieštarauti. Kartą išsiskyrė (vyrui reikalaujant), vienas jos vyrų, mirė. Gali būti, ji “susituokusi” dar su kitais.
Policija surašė ilgą ir įdomią charakteristiką, bet teista už kriminalinį nusikaltimą Bela tik kartą, Nebraskoje, ir tai lygtinai — neįkalinta. Tai nustatyta tik pagal pirštų atspaudus, nes mergužėlė paspruko, pakeitė vardą ir įsigijo naują socialinio draudimo numerį. Agentūra klausė, ar perspėti Nebraskos valdymo organus.
Atsakiau, kad nesivargintų: bylai jau devyneri metai, o ir nuteista Bela tik už tai, kad buvo šantažuotojų jaukas. Kažin, kaip pasielgčiau, jei ji būtų buvusi apkaltinta narkotikų prekyba? Atgaliniai sprendimai turi savų plonybių.
Vėlavau su brėžiniais ir nepajutau, kaip atėjo spalis. Aprašymus vos teįpusėjau, kadangi jie turi atitikti brėžinius, o paraiškų net nepradėjau. Dar blogiau — nieko nepadariau tvirtai sutarčiai užtikrinti; negaliu, kol neturiu užbaigto darbo. Ir dalykinių pažinčių neužmezgiau — trūksta laiko. Pradėjau galvoti, kad suklydau, nepaprašęs daktaro Tvitčelo nustatyti aparatą bent trisdešimt dviejų metų perkėlimui, o ne trisdešimt vieneriems metams ir varganoms trims savaitėms: neįvertinau man prireiksiančio laiko ir pervertinau savo sugebėjimus.
Žaisliukų savo bičiuliams Satenams nerodžiau — ne todėl, kad būčiau norėjęs juos nuslėpti, bet todėl, kad nenorėjau ilgų šnekų ir nereikalingų patarinėjimų, kol aparatai nebaigti. Pagal planą paskutinį rugsėjo šeštadienį turėjau su Satenais važiuoti į klubo stovyklą. Kadangi darbai spaudė, iš vakaro vargau iki vėlumos, paskui ankstybėse mane prižadino įkyrus žadintuvo skambesys — prieš jiems užsukant norėjau spėti nusiskusti ir susiruošti. Nutildžiau tą sadistą ir padėkojau dievui, kad du tūkstančiai pirmaisiais tokių siaubingų mechanizmų nebebus, paskui šiaip taip atsikėliau ir nusvyravau iki vaistinės gatvės kampe paskambinti ir pasakyti, kad važiuoti negaliu, turiu dirbti.
Atsiliepė Dženė:
— Deni, tu persidirbi. Savaitgalis užmiestyje tau išeis tik į naudą.
— Nieko nepadarysi, Džene. Reikia. Nepykit. Džonas pakėlė paralelinio telefono ragelį ir tarė:
— Ką tu čia dabar šneki?
— Aš privalau dirbti, Džonai. Privalau, ir viskas. Perduok klube nuo manęs linkėjimus.
Užlipau į savo palėpę, prisvilinau kelis skrebučius, suvulkanizavau kelis kiaušinius ir vėl sėdau prie “Braižytojo Denio”. Po valandos į duris ėmė trankyti Satenai.
Tą savaitgalį nė vienas mūsų neišvažiavo į kalnus. Užtat aš pademonstravau abu prietaisus. “Braižytojas Denis” Dženei didelio įspūdžio nepadarė (tai ne moteriškas žaisliukas, nebent moteris pati inžinierė), bet į “Pitą Protėjų” ji žiūrėjo išplėstomis akimis. Namuose apsiruošti Dženei padėjo “Tarnaitė2”, ir Dženė suprato, kad šis automatas moka kur kas daugiau.
Bet Džonas matė, ko vertas “Braižytojas Denis”. Kai parodžiau, koks parašas — tikrai mano parašas — išeina, paspaudus kelis klavišus (prisipažįstu, treniravausi anksčiau), jo antakiai pakilo.
— Bičiuli, per tave tūkstančiai inžinierių neteks darbo.