— Kalbi kaip žinodamas.
— Žinau.
Džonas pažvelgė į “Pitą Protėjų”,— tas, mano palieptas, tvarkė darbastalį,— paskui vėl į “Braižytoją Denį”.
— Deni... Kartais pagalvoju, kad gal ir teisybę sakei tada — tą dieną, kai susitikom.
— Sakykim, tai — nuojauta... Bet aš iš tiesų žinau. Užtikrinu. Argi tai svarbu?
— Manau, ne. Ką žadi daryti su šitais daiktais? Suraukiau kaktą.
— Čia ir bėda, Džonai. Aš — geras inžinierius ir, jei reikia, pakenčiamas amatininkas. Bet aš ne prekybininkas — tuo jau įsitikinau. Nesi turėjęs reikalų su patentavimu?
— Jau sakiau. Tam reikia specialisto.
— Gal pažįsti sąžiningą tos srities veikėją? Kuris būtų dar ir gudrus kaip lapė? Aš jau nebegaliu išsiversti be juristo. O dar turiu sudaryti prekybinę korporaciją. Ir paruošti finansavimo planą. Bet man trūksta laiko, man baisiai trūksta laiko.
— Kodėl?
— Grįžtu iš kur atkeliavęs.
Kurį laiką Džonas sėdėjo tylėdamas. Pagaliau tarė:
— Kada?
— Na, maždaug po devynių savaičių. O jei tiksliai — po devynių savaičių nuo sekančio ketvirtadienio. Jis pažvelgė į abi mašinas, vėl į mane.
— Verčiau peržiūrėk savo tvarkaraštį. Tavęs laukia darbas, kurio užteks greičiau jau devyniems mėnesiams. Ir net tada nepradėsi prekiauti — tik būsi, jei pasiseks, viską paruošęs gamybai.
— Džonai, aš negaliu.
— Pats matau.
— Noriu pasakyti, negaliu pakeisti tvarkaraščio. Tai nuo manęs nepriklauso... Dabar.
Užsidengiau delnais veidą. Mane marino nuovargis — buvau temiegojęs nepilnas penkias valandas, ir jau ne pirmą naktį. Tokioje būklėje norėjosi patikėti, kad vis dėlto egzistuoja lemtis — žmogus gali jai priešintis, bet nugalėti — ne. Pakėliau akis:
— Gal tu imtumeis?
— Ko?
— Visko. Ką pats moku, jau padariau.
— Čia rimtas prašymas, Deni. Aš galiu švariai tave apiplėšti. Tu juk tai supranti, ar ne? O čia gali būti tikros aukso kasyklos.
— Bus. Žinau.
— Tai kam patiki viską man? Verčiau pasamdyk mane advokatu, apmokamu patarėju.
Bandžiau galvoti sopančia galva. Kartą jau turėjau partnerį — bet, prakeikimas, kad ir kiek kartų nusviltum nagus, vis vien turi tikėti žmonėmis. Antraip tu atsiskyrėlis oloje, miegi tik vieną akį užmerkęs. Nuo pavojų niekur nepabėgsi: jau pats gyvenimas baisiai pavojingas... lemtingas, šiaip ar taip.
— Niekai, Džonai, pats žinai, ką atsakysiu. Tu juk manim patikėjai. Dabar man vėl reikia tavo pagalbos. Ar padėsi?
— Aišku, padės,— švelniai įsiterpė Dženė, — nors aš ir negirdėjau, apie ką judu kalbėjotės. Deni? Ar šitas daiktas gali plauti lėkštes? Visut visos tavo lėkštės užterštos.
— Ką, Džene? Kodėl gi, manau, gali. Taip, aišku, gali.
— Tai paliepk jam, prašau. Noriu pamatyti.
— Oi! Nesu jo tam darbui užprogramavęs. Bet užprogramuosiu, jei nori. Tik prireiks kelių valandų, kol jis kaip reikiant išmoks. Po to automatas, aišku, visada tai mokės. Bet pirmą kartą... Matai, lėkščių plovimas susijęs su daugybe kintančių operacijų. Tas darbas reikalauja protavimo, tai ne palyginti paprasta mūrijimo ar sunkvežimio vairavimo rutina.
— Viešpatie! Iš tiesų džiugu girdėti, kad bent vienas vyriškis supranta namų ruošą. Girdėjai, mielasis, ką jis sakė? Bet dabar negaišk laiko automato apmokymui, Deni. Aš pati jas suplausiu.
Dženė apsidairė.
— Deni, švelniai tariant, gyveni kaip kiaulė.
Atvirai kalbant, visiškai nepagalvojau, kad “Pitas Protėjus” gali dirbti man. Įsigilinęs planavau, kokius komerciškai naudingus darbus jis dirbs kitiems žmonėms, o pats paprasčiausiai šlaviau šiukšles į kampą arba visai nekreipiau į jas dėmesio. Dabar ėmiau “Pitą” mokyti visų namų ruošos užduočių, kurias kadaise išmoko “Sumanusis Frenkas”; gabumų “Pitui” užteko: buvau į jį sudėjęs triskart daugiau Torseno vamzdelių, negu į “Frenką”.
Laiko užteko — darbo ėmėsi Džonas.
Dženė mums spausdino aprašymus; Džonas pasamdė patentavimo juristą, kad pagelbėtų sudaryti paraiškas. Nežinau, ar Džonas jam mokėjo grynais, ar priėmė dalininku — neklausinėjau. Viską patikėjau Džonui, net ir tai, kaip dalinsimės akcijas, ir ne vien dėl to, kad atsikratyčiau papildomų rūpesčių ir galėčiau dirbti savo darbą; samprotavau taip: jei Džonas pats bus už viską atsakingas, jo nesuvilios tai, kas suviliojo Mailsą. Ir, garbės žodis, nebijojau: ne patys pinigai svarbiausia. Arba Džonas ir Dženė tokie, kokiais juos laikau, arba galiu sau eiti ieškotis olos ir tapti atsiskyrėliu.
Primygtinai reikalavau tik dviejų dalykų.
— Džonai, aš manau, kad firmą turėtume pavadinti Aladino autoinžinerijos korporacija.
— Egzotiškai skamba. Kodėl ne Deivis ir Satenas?
— Taip turi būti, Džonai.
— Tikrai? Taip tavo nuojauta sako?
— Gali būti, gali būti. Firmos ženklas — Aladinas, trinantis lempą, ir viršuje bepasirodąs džinas. Nupiešiu eskizą. Ir dar vienas dalykas: centras geriau tegu būna Los Andžele.
— Ką? Čia jau perlenkei. Kuo tau nepatinka Denveris?
— Denveris — puikus miestas ir man patinka. Bet gamyklos jame statyti neverta. Išsirinksi čia gerą sklypą, o vieną gražų rytą prabudęs pamatysi besąs apsuptas federalinių valdų, ir gamyba nutrūks, ir teks kurtis iš naujo. Be to, čia trūksta darbo jėgos, žaliavos įvežamos, statybinės medžiagos sunkiai gaunamos. Tuo tarpu Los Andžele gausu kvalifikuotų darbininkų, ir jų kasdien gausėja. Los Andželas — uostas, Los Andželas...
— O smogas? Vien smogas ką reiškia!
— Smogo netrukus nebeliks. Patikėk. O tu nepastebėjai, kad Denveris taip pat gaubiasi smogu?
— Palūkėk, Deni. Tu jau aiškiai pasakei, kad man teks rūpintis firma, kol pats kažkur trankysies kažkokiais savo reikalais. Gerai, aš sutikau. Bet turėtum leisti man pasirinkti bent šiokias tokias darbo sąlygas.
— Tai būtina, Džonai.