— Teks pasėdėti ant mano kelių,— pasakiau aš,— nesispyriok. Kai privažiavome gatvę, įjungiau šviesas. Tada pasukau į rytus ir nuspaudžiau link Didžiojo Lokio ežero ir skautų stovyklos. Per dešimt minučių išmėčiau lauk pakankamai “Frenko” liekanų, kad Pitas galėtų grįžti į savo teisėtą vietą — taip mums abiems geriau. Kai dar po kelių mylių ištuštėjo ir grindys, sustojau ir subrukau užrašus ir brėžinius į kanalizacijos liuką. Šasi iš elektrinio krėslo atsikračiau tik įvažiavęs į kalnus — ten ji nuriedėjo į gilią griovą, lydima nuostabaus garsinio efekto.
Apie trečią ryto įvažiavau į motokempingą šalia kelio truputį už posūkio į mergaičių skautų stovyklą ir permokėjau už pašiūrę; Pitas vos visko nesugadino, iškišęs galvą ir pareiškęs savo nuomonę, pasirodžius šeimininkui.
— Kada,— paklausiau pastarojo,— čia atvežamas rytinis paštas iš Los Andželo?
— Helikopteris būna septintą trisdešimt, tiksliai kaip laikrodis.
— Puiku. Ar nepažadintumėt manęs septintą?
— Misteri, jei jums čia pavyks išmiegoti iki septynių, jūs sveikesnis už mane. Bet užsirašysiu.
Aštuntą valandą mudu su Pitu buvom jau papusryčiavę, aš spėjau išsimaudyti ir nusiskusti. Dienos šviesoje apžiūrėjau Pitą ir nutariau, kad mūšyje jis nenukentė jo, gal tik įsigijo kokią mėlynę ar dvi. Atsiskaitėme, ir aš nuvairavau mašiną keliu, vedančiu į stovyklą. Pašto mašina įvažiavo tiesiai priešais mane: nusprendžiau, kad šiandien man sekasi.
Niekad gyvenime nemačiau tiek mažų mergaičių. Jos buvo linksmos tarsi kačiukai ir su savo žaliomis uniformomis atrodė visos kaip viena. Tos, pro kurias ėjau, norėjo pažiūrėti į Pitą, nors dauguma tik droviai spoksojo ir nesiartino. Įėjau į namuką su užrašu “Štabas”, kur sutikau dar vieną uniformuotą skautę, jau išaugusią iš mergaitės amžiaus.
Kaip ir reikėjo tikėtis, ji žiūrėjo į mane įtariai: nepažįstamus vyriškius, norinčius aplankyti mažas mergaites, jau pradedančias darytis didelėmis mergaitėmis, visuomet reikia įtarinėti.
Paaiškinau, kad esu vaiko dėdė, Danielius B. Deivis, ir turiu perduoti žinią, liečiančią vaiko šeimą. Skautė atsakė, kad lankytojai įleidžiami tik kartu su vienu iš tėvų, ir apskritai lankymas prasideda nuo keturių.
— Aš nenoriu užsibūti pas Frederiką, bet privalau perduoti jai žinią. Tai išimtinis atvejis.
— Tada galit viską surašyti, ir aš perduosiu jai laišką, kai tik baigsis mankšta. Nutaisiau prislėgtą veidą ir pasakiau:
— Nenorėčiau rašyti. Būtų kur kas taktiškiau pasakyti tai pačiai mergaitei.
— Šeimoje kas nors mirė?
— Ne visai. Šeimoje nelaimė, taip. Atleiskit, mem, bet neturiu teisės pasakoti kam kitam. Tai liečia mano dukterėčios motiną.
Ji svyravo, bet dar neapsisprendė. Tada į diskusiją įsijungė Pitas. Nešiausi jį pasodinęs ant sulenktos kairės rankos, dešine prilaikydamas per krūtinę: nenorėjau palikti katino mašinoje ir žinojau, kad Rika norės jį pamatyti. Jis gali kurį laiką pakęsti tokią padėtį, bet dabar jam jau ėmė įgristi.
— Khdarrr?
Skautė pažvelgė į jį ir tarė:
— Gražuolis. Turiu namuose panašų rainį, gal net iš tos pačios vados. Rimtai pasakiau:
— Tai Frederikos katinas. Turėjau jį atsivežti, nes... Na, reikėjo. Nebėra kam juo rūpintis.
— Ak, vargšas mažylis!
Ji pakasė Pito pakaklę, ačiū dievui, taip, kaip reikia, o Pitas — vėl ačiū dievui — nesipriešino, atlošė galvą, užsimerkė ir atrodė tiesiog nepadoriai patenkintas. Jis sugeba labai griežtai elgtis su nepažįstamais, jei nepageidauja jų meilinimosi.
Jaunimo sergėtoja paliepė man atsisėsti prie stalo po medžiais netoliese štabo. Stalas buvo pakankamai toli, kad pašaliniai negirdėtų pokalbio, bet budrus globėjos žvilgsnis jį puikiausiai siekė. Padėkojau ir sėdau laukti.
Nemačiau Rikos prieinant. Išgirdau šūktelėjimą: “Dėdė Denis!”, o apsisukęs — dar vieną:
— Ir Pitą atsivežei! Oi, tai puiku!
Pitas išmurkė ilgą burbuliuojantį “blerrrbt” ir liuoktelėjo iš manųjų į Rikos rankas. Ji vikriai j į sugavo, įtaisė taip, kaip jis labiausiai mėgsta būti laikomas, ir valandėlę jiedu kaitaliojosi kačių mandagybėmis, nekreipdami į mane dėmesio. Paskui Rika pažvelgė aukštyn ir rimtai tarė:
— Dėde Deni, aš baisiai džiaugiuosi, kad atvažiavai.
Nebučiavau jos — visai neliečiau. Niekad nemėgau glamžuoti vaikų, o Rika — iš tų mergyčių, kurios glamones pakenčia tik tada, kai negali jų išvengti. Savotiški mudviejų tarpusavio santykiai, dar Rikai tebesant šešerių, buvo pagrįsti nuoširdžia pagarba vienas kito individualybei ir orumui.
Bet žiūrėt — žiūrėjau. Išsišovę keliai, liesa, greit tįstanti, dar neišbaigta, ji nebe tokia graži, kokia buvo visai mažytė. Jos vilkimi šortai ir teniso marškinėliai, besilupanti nuo įdegimo oda su įbrėžimais, mėlynė mis bei atitinkamu purvo kiekiu temdė jos moterišką žavumą. Ji — dar tik paskubomis nubrėžtas moters, kuria taps, eskizas, jos paauglišką nerangumą švelnina tik didžiulės rimtos akys ir dangiškas smulkaus, įdegusio veido grožis.
Ji žavinga. Pasakiau:
— Ir aš baisiai džiaugiuosi, Rika.
Nevikriai bandydama nulaikyti Pitą viena ranka, kita ji siektelėjo išsipūtusios šortų kišenės.
— Bet kaip keista. Tik prieš minutę gavau nuo tavęs laišką — mane ištempė iš pašto kambario, nespėjau net atplėšti. Čia parašyta, kad šiandien atvažiuoji?
Ji ištraukė voką, suglamžytą ir netvarkingą, nes kišenė buvo jam per maža.
— Ne, Rika. Ten parašyta, kad aš išvažiuoju. Bet kai jį išsiunčiau, nusprendžiau, kad turiu pats atvažiuoti atsisveikinti. Ji paniuro ir nudelbė akis:
— Išvažiuoji?
— Taip. Aš paaiškinsiu, Rika, bet pasakojimas gana ilgas. Atsisėskim.
Taigi atsisėdom vienas viename, kitas kitame lauko stalelio gale po vijokliais, ir aš prabilau. Tarp mūsų ant stalo kaip koks bibliotekos liūtas drybsojo Pitas, susidėjęs priekines letenas ant suglamžyto laiško, ir merkdamasis iš pasitenkinimo tyliai niūniavo dainelę, panašią į bičių dūzgimą tirštuose dobiluose.
Pajutau palengvėjimą išgirdęs, kad Rika jau žino apie Mailso ir Belos vedybas — menkas džiaugsmas pirmam apie tai pranešti. Ji pakėlė ir tuojau nuleido akis.
— Taip, žinau. Tėtė man rašė,— pasakė bespalviu balsu.
— Ak štai kaip.
Jos veidas staiga tapo nuožmus ir visai nevaikiškas:
— Aš ten negrįšiu, Deni. Tikrai negrįšiu.
— Bet... Paklausyk, Rikitikitavi, aš žinau, kaip tu jautiesi. Visai nenoriu, kad ten grįžtum — jei galėčiau, pasiimčiau tave su savimi. Bet kaip tu gali negrįžti? Jis tavo tėtė, o tau tik vienuolika metų.
— Man nereikia grįžti. Jis netikras mano tėtė. Manęs pasiimti atvažiuos senelė.
— Kaip? Kada atvažiuos?
— Rytoj. Jai reikia važiuoti iš Braulio. Aš jai parašiau ir paklausiau, ar galėčiau gyventi pas ją, nes nenoriu daugiau būti pas tėtę — kai ji tenai.
Rikai pavyko į vieną įvardį sudėti daugiau paniekos, negu suaugęs išspaustų iš keiksmažodžio.
— Senelė atrašė, kad nėra man ko ten gyventi, jei nenoriu, nes jis manęs neįdukrino, ir mano “teisėta globėja”— senelė.