— Tai tiesa, ar ne? Manęs negali priversti?
Pajutau neapsakomą palengvėjimą. To vieno klausimo niekaip neįstengiau išspręsti, dėl to krimtausi mėnesių mėnesius: kaip apsaugoti Riką nuo nuodijančios Belos įtakos bent — na, dvejiem metams; atrodė neabejotina, kad maždaug dvejiem.
— Jei jis tavęs neįdukrino, Rika, esu tikras, kad galėsi likti su senele, jei tik abi tvirtai laikysitės. Tada susiraukiau ir prikandau lūpą.
— Bet ryt tau gali būti nelengva. Tau gali uždrausti išvažiuoti su senele.
— Kaip mane sulaikys? Aš paprasčiausiai sėsiu į automobilį ir išvažiuosiu.
— Tai ne taip paprasta, Rika. Žmonės, kurie vadovauja stovyklai — jie turi laikytis taisyklių. Tave jiems patikėjo tėvelis — noriu pasakyti, Mailsas,— ir jie nenorės atiduoti tavęs kam kitam.
Rika patempė apatinę lūpą:
— Negrįšiu. Važiuosiu su senele.
— Taip. Bet gal galėčiau tau patarti, kaip lengviau išsisukti. Tavo dėtas, nesakyčiau, kad palieku stovyklą, pasakyčiau, kad noriu pasivažinėti su senele, o paskui negrįžčiau.
Rika kiek atsileido.
— Gerai.
— Tik nesivežk krepšio ar dar ko, nes jie gali atspėti, ką darai. Neimk jokių drabužių — tik tuos, kuriais tuo metu vilkėsi. Pinigus ar kitką, ką tikrai nori pasilikti, įsidėk į kišenes. Manau, neturi čia tokių daiktų, kurių tikrai nenorėtum prarasti?
— Turbūt ne.
Bet ji atrodė sunerimusi:
— Turiu naujutėlį maudymosi kostiumą.
Kaip paaiškinsi vaikui, kad kartais tenka mesti bagažą? Nepaaiškinsi — vaikai puola į degantį namą gelbėti lėlės ar žaislinio drambliuko.
— Mmm... Rika, paprašyk senelės pasakyti, kad ji vežasi tave į Erouhedą pasimaudyti... Ir kad tikriausiai pietausite ten, viešbutyje, bet tave parveš prieš signalą gultis. Tada galėsi pasiimti maudymosi kostiumą ir rankšluosti. Bet daugiau nieko. Ar tavo senelė sutiks pasakyti tuos prasimanymus?
— Turbūt sutiks. Taip, tikrai suliks. Ji sako, kad žmonėms kartais tenka nekaltai pameluoti, kitaip jie negalėtų viens kito pakęsti. Bet ji sako, kad prasimanymais reikia naudotis, o ne piktnaudžiauti.
— Atrodo, turi protingą senelę. Padarysi kaip sakiau?
— Viską taip ir padarysiu, Deni. Paėmiau sumaigytą laišką.
— Rika, sakiau, kad turiu išvažiuoti. Turiu išvažiuoti labai ilgam laikui.
— Kiek?
— Trisdešimčiai metų.
Jos akys, jei tik tai įmanoma, dar labiau išsiplėtė. Kai tau vienuolika, trisdešimt metų — ne ilgai; tai — amžinai. Pridūriau:
— Man gaila, Rika. Bet reikia.
— Kodėl?
Negalėjau atsakyti. Tiesa — neįtikėtina, o meluoti negalima.
— Rika, tai labai labai sunku paaiškinti. Bet aš turiu išvykti. Negaliu neišvykti. Padvejojęs pridūriau:
— Aš užmigsiu ilguoju miegu. Šaltuoju miegu — supranti, ką noriu pasakyti.
Ji suprato. Vaikai prie naujovių pripranta greičiau, negu suaugusieji; šaltasis miegas — mėgstama komiksų tema. Rika pasibaisėjusi užprotestavo:
— Bet, Deni, aš daugiau tavęs nebepamatysiu!
— Pamatysi. Negreit, bet pamatysi vėl. Ir Pitą. Nes Pitas keliaus su manim — jis taip pat miegos šaltuoju miegu. Ji pažvelgė į Pitą ir visiškai nuliūdo.
— Bet... Deni, kodėl jūs su Pitu negalit važiuoti į Braulį gyventi su mumis? Taip būtų daug, daug geriau. Senelei Pitas patiks. Ir tu patiksi — ji sako, kad labai gerai, kai namuose yra vyriškis.
— Rika... Brangioji Rika... Aš negaliu. Prašau, neįkalbinėk.
Rika supyko, o jos smakras ėmė virpėti:
— Man atrodo, čia ji kalta!
— Ką? Jei turi omeny Belą — ne. Bent jau ne visai.
— Ji nemiegos šaltuoju miegu su tavim? Manau, sudrebėjau.
— O viešpatie, ne! Mylių mylias bėgčiau, kad tik jos išvengčiau. Rodos, Rika aprimo.
— Žinai, aš taip pykau ant tavęs dėl jos. Siaubingai siutau.
— Nepyk, Rika. Tikrai apgailestauju. Tu sakei teisybę, o aš klydau. Bet čia ji niekuo dėta. Su ja baigta — baigta amžinai, ir kad aš prasmegčiau, jei meluoju. Dabar štai kas.
Parodžiau jai savo nuosavybės “Tarnaitės” susivienijime sertifikatą.
— Žinai, kas čia?
— Ne. Paaiškinau.
— Atiduodu jį tau, Rika. Manęs labai ilgai nebus, todėl noriu, kad tu jį turėtum.
Paėmiau popierių, ant kurio buvau surašęs perdavimo aktą, suplėšiau ir įsidėjau skutus į kišenę; negalima šitaip rizikuoti — Bela labai jau lengvai gali suplėšyti atskirą lapą, o mūsų uostas dar už jūrų marių. Apverčiau sertifikatą ir atidžiai perskaičiau standartinį perdavimo blanką antroje pusėje, bandydamas sugalvoti, kaip čia jį įdavus Amerikos Bankui saugoti...
— Rika, koks tavo pilnas Vardas?
— Frederika Virdžinija. Frederika Virdžinija Džentri. Juk žinai.
— Argi “Džentri”? Man rodos, sakei, kad Mailsas tavęs neįdukrino?