Na žinoma žinoma, bet kaip jas suvesti? Visai nenoriu, kad Bela grįžtų ― tik jau ne po to, ką ji padarė. O ką dar galėčiau? Paduoti juos į teismą? Kvailystės. Neturiu jokių įrodymų. Ir iš viso ― bylos niekas niekad nelaimi, tik patys teisininkai.
Pitas tarė:
― Naaaa? Neee!
Pažvelgiau į jo skersai išilgai randuotą galvą. Pitas po teismus nesitampytų: jei jam nepatinka kokio katino ūsai, jis paprasčiausiai išsikviečia jį kautis kaip dera katinui.
― Žinai, Pitai, tavo teisybė. Surasiu Mailsą, išlaušiu ranką ir tol ja velėsiu jam galvą, kol tas tipas prabils. O po to galėsim miegoti. Bet pirmiausia turim išsiaiškinti, ką būtent jie padarė ir kas visa tai sugalvojo.
Netoli stovėjo telefonas automatas. Paskambinau Mailsui, radau jį namie ir pasakiau, kad niekur neišeitų, aš netrukus būsiu.
Tėvas davė man Danieliaus Buno Deivio vardą, taip pademonstruodamas asmeninę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Aš gimiau 1940 metais, kai visi tvirtino, kad individualybė pasmerkta, kad ateitis priklauso stereotipams. Tėvas tuo netikėjo: man duotas vardas buvo jo iššūkis opinijai.
Kai prasidėjo Šešių savaičių karas, aš jau buvau kvalifikuotas inžinierius mechanikas ir tarnavau armijoje. Su savo diplomu galėjau tapti karininku, bet nenorėjau, nes iš tėvo paveldėjau vieną dalyką ― nenugalimą troškimą priklausyti tik nuo savęs: neįsakinėti, neklausyti įsakymų, nepaisyti tvarkaraščių; tenorėjau atitarnauti privalomą laiką ir nešdintis sau. Baigiantis šaltajam karui, buvau seržantas technikas Sandijos arsenale Niu Mechike ― kimšau į bombas atominį įdarą ir planavau, ką veiksiu atitarnavęs. Tą dieną, kai Sandija išlėkė į orą, aš buvau Dalase ― turėjau apiforminti naują “Schrecklichkeit” siuntą. Radioaktyvios nuosėdos iškrito Oklahomos pusėje, taigi likau gyvas pasidžiaugti tuo, ką užsitarnavau armijoje.
Pitas išgyveno panašiai. Turėjau tokį bičiulį, Mailsą Džentrį, veteraną, vėl pašauktą į veikiančiąsias pajėgas. Jis buvo vedęs našlę, kuri turėjo dukrą, bet kai Mailsas buvo pašauktas tarnybon, jo žmoną mirė. Jis negyveno dalinyje, o nuomojo butą Elbekverke, kad turėtų kur laikyti podukrą Frederiką. Mažoji Rika (mes niekad nevadinome jos Frederika) globojo Pitą. Ačiū kačių patronei Bubastei ― Mailsas, Rika ir Pitas tą siaubingąjį savaitgalį buvo išvykę; Rika pasiėmė Pitą, nes aš negalėjau vežtis katino į Dalasą.
Kai pasirodė , kad Tale ir kitose vietovėse laikomos ištisos atsarginė s divizijos, apie kurias niekas net neįtarė, nustebau ne mažiau už kitus. Jau nuo trisdešimtųjų metų buvo žinoma, kad žmogaus organizmą galima užšaldyti, ir jame vykstantys procesai sulėtėja, beveik sustoja. Bet prieš Šešių savaičių karą tai buvo tik laboratoriniai eksperimentai, arba paskutinė priemonė, kurios griebiamasi beviltiškais atvejais. Štai ką pasakyčiau karinių mokslinių tyrimų naudai: jei tik pinigai ir žmonės gali išspręsti problemą ― rezultatas bus. Išleidžiamas dar milijardas, pasamdomas dar tūkstantis mokslininkų bei inžinierių ― ir kažkokiu neįtikėtinu, negirdėtu, net nemokslišku būdu išdygsta sprendimai. Stazė, šaltasis miegas, hibernacija, hipotermija, sulėtinta medžiagų apykaita ― vadink kaip nori, bet medicinos logikos mokslinio tyrimo grupės išrado būdą sukrauti žmones rietuvė mis kaip malkas, kad reikalui esant būtų galima juos panaudoti. Pirmiausia narkozė, paskui hipnozė, paskui ― užšaldymas iki 4ºC pastoviai palaikant tokią temperatūrą , tai yra, konservavimas, esant didžiausiam vandens tankumui, bet be ledo kristalų. Jei žmogaus skubiai prireikia, diatermija ir pohipnozinė komanda gali jį prikelti per dešimt minučių (Noume užtekdavo ir septynių), bet toks procedūros greitis sendina audinius, o pats objektas gali visam gyvenimui likti priekvailis. Jei skubėti nereikia, patartinas dviejų valandų minimumas. Karo profesionalai greitąjį metodą vadina “numatyta rizika”.
Viską nulėmė rizika, kurios priešas nenumatė, todėl karui pasibaigus buvau išleistas į atsargą, ir mudu su Mailsu ėmėmės darbo; maždaug tuo pat metu draudimo kompanijos pradėjo pardavinėti šaltąjį miegą.
Mohavos Dykynėje, nenaudojamame pastate, priklausančiame Karinėms oro pajėgoms, įrengėm nedidukę gamyklą ir pasitelkę maną jį gebėjimą konstruoti ir Mailso juridinę bei prekybinę patirtį, pradėjome gaminti “Tarnaitę”. Taip, tai aš sukūriau “Tarnaitę” ir jos giminaičius ― “Langavalį Vilį” ir visus kitus, ― nors mano vardo ant jų nerasite. Dar armijoje įtemptai svarsčiau, ką vienas inžinierius gali veikti. Dirbti Standard, arba Diuponui, arba General Motors? Po trisdešimties metų tau surengiami atsisveikinimo pietūs ir esi išleidžiamas į pensiją. Dirbdamas kurioje šių firmų nebadausi, skraidysi kompanijos lėktuvais, bet nebūsi laisvas. Valstybinėms įmonėms taip pat reikia daugybės inžinierių: vos pradėjus dirbti ― geras atlyginimas, nemaža pensija, jokių rūpesčių, kasmet mėnuo atostogų. gausios lengvatos... Bet valstybinių atostogų man jau iki kaklo pakako, ir aš norėjau būti nepriklausomas.
Kam galėtų užtekti vieno inžinieriaus ir kas nereikalautų šešių milijonų darbo valandų, kad rinkoje pasirodytų pirmasis modelis? Žmonės sakė , kad nebegrįš tie laikai, kai galėjai atidaryti dviračių gamyklą, turėdamas vos kelis dolerius pradinio kapitalo kaip Fordas ar broliai Raitai. Aš tuo netikėjau.
Automatizacija augo kaip ant mielių: kilo chemijos gamyklos, kuriose tereikėjo dviejų žmonių prietaisams stebėti ir vieno sargo; mašinos, viename mieste spaudžiančios bilietus ir dar šešiuose miestuose žyminčios juos antspaudu “Parduota”; plieniniai kurmiai, patys rausiantys anglį ― prižiūrėtojams bereikia patogiai įsitaisyti prieš ekraną ir stebėti darbą. Taigi, kol dar figūravau dėdės Semo algalapyje, kimšausi į smegeninę elektronikos, grandinių teorijos, kibernetikos žinias ― visą lektūrą, prieinamą asmeniui, turinčiam “Q” pažymėjimą.
Kas mažiausiai automatizuota? Atsakau: namų šeimininkės ūkis. Visai nebandžiau sukurti protingai, moksliškai suplanuotų namų: moterims tokių ir nereikia, jos tenori geriau įrengtos olos, Namų šeimininkės vis dar pasigenda tarnų, nors pastarieji seniai išnyko ― kaip ir mastodontai. Mažai tepažįstu šeimininkių, neturinčių vergvaldžio polinkių: jos kuo rimčiausiai mano, kad tiesiog privalo egzistuoti žaliūkės kaimo merginos, dėkingos už galimybę keturiolika valandų per parą šveisti grindis, valgyti nuoliekas nuo darbdavių stalo ir gauti atlyginimą, į kokį spjautų net santechniko padėjėjas.
Štai kodėl savo pabaisą mes pavadinom “Tarnaite”― pavadinimas kėlė atminimus apie tą jaunutę imigrantę , pusiau vergę, kurią vaikydavo senelė. O iš tiesų tai buvo kiek patobulintas dulkių siurblys, kurį ketinome pardavinėti paprasto dulkių siurblio kaina.
“Tarnaitės” (pirmojo modelio, o ne vėliau sukurto gana sumanaus roboto) paskirtis ― grindų valymas. Mašina ištisą dieną be jokios priežiūros galėjo valyti bet kokias grindis. O namuose visad atsiras valytinos grindys.
“Tarnaitė” šlavė , šluostė, siurbė, blizgino ― įrašai jos debiliškoje atmintyje padėdavo pasirinkti valymo būdą. Radusi ką didesnį už cigaretės nuorūką, pakeldavo ir padėdavo ant viršuje įtaisyto padėklo, kad kas protingesnis nuspręstų, reikia tai išmesti ar ne. Ji ištisą dieną tyliai ieškodavo nešvarumų, nieko nepraleisdama spirale slydo švariomis grindimis, be perstojo žvalgydamasi šiukšlių. Jei kambaryje būdavo žmonių, ji, kaip gerai išauklėta tarnaitė , pasišalindavo, nebent pasivijusi šeimininkė paspausdavo jungiklį, tuo pasakydama, kad vargšė mašina gali sau būti. Apie pietus “Tarnaitė” keliaudavo prie stovo pasikrauti; vėliau ėmėme gaminti automatus su įmontuotais “amžinais” energijos blokais.
“Tarnaitė1” nedaug tesiskyrė nuo dulkių siurblio. Bet užteko ir to “nedaug”: mašina dirbo neprižiūrima, ir žmonės ją pirko.
Nukniaukiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Scientiiic American aprašytą “Elektrinių vėžlių” važiuoklės konstrukciją, atminties bloką nuplagijavau nuo balistinės raketos “smegenų”: (štai kuo geri visi griežtai įslaptinti žaisliukai: jie neužpatentuojami), o valymo įtaisus ir sujungimus perėmiau iš tuzino įvairių reikmenų, pradedant grindų šveistuvu, naudojamu karinėse ligoninėse, gazuoto vandens automatu, ir baigiant manipuliatoriais, atliekančiais operacijas su pavojingomis medžiagomis atominės energetikos bazėse. Nieko iš tiesų naujo nesukūriau ― paprasčiausiai neįprastai suderinau įprastus dalykus. O norint, kad mūsų įstatymai pripažintų ką turint išradėjo “gyslelę”, reikia susirasti gerą patentų juristą.
Bet štai masinės produkcijos gaminimui prireikė tikro genialumo. Visą prietaisą buvo galima surinkti iš standartinių detalių, siūlomų Svito kataloge, trūko tik poros trimačių diskų ir vienos spausdintos plokštė s. Plokštę užsisakėm pagal perįgaliotas sutartis, diskus gaminau pats pašiūrėje, kurią vadinome savo “fabriku”, naudodamasis karinėms gamykloms nebereikalingais prietaisais. Iš pradžių visą konvejerį aptarnavome mudu su Mailsu: patys derinom, patys šlifavom, patys dažė m. Mūsų pirmagimio savikaina buvo 4317 dolerių 9 centai; pirmojo šimto ― apie 39 dolerius vienetas; Los Anželo komisas nupirko juos po 60 dolerių, o pardavinėjo po 85. Teko automatus parduoti perpirkliams, kad kaip nors jų atsikratytume, nes neįstengėme gauti prekybinės paskolos: vos nemirėm badu, kol gavom pirmąsias pajamas. Paskui Life pasirodė dviejų puslapių straipsnis apie “Tarnaitę” ― tada jau beliko susirasti padėjėjų pabaisai montuoti.
Netrukus prie mūsų prisidėjo Bela Darkin. Mudu su Mailsu stuksendavome laiškus 1908 metų laidos Underwood markės mašinėle; Belą pasamdėme mašininkė s bei buhalterės pareigoms ir išsinuomojome elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra bei kopijavimo juosta, o aš sukūriau firmos blanką. Visas pajamas vėl dėjome į gamybą: aš su Pitu miegojau dirbtuvėje, o Mailsas ir Rika gyveno namelyje gretimai. Gynybos tikslais sudarėm sąjungą. Susivienijime privalo būti bent trys asmenys, todėl paskyrėme dalį akcijų Belai ir patikėjome jai iždininkės postą. Mailsą paskyrėme direktoriumi ir vyriausiuoju ūkvedžiu, aš tapau vyriausiuoju inžinieriumi bei tarybos pirmininku... Ir pasilikau 51% akcijų.
Noriu paaiškinti, kodėl kontrolinį paketą pasilikau sau. Aš ne toks jau kiaulė, bet norėjau būti pats sau ponas. Pripažįstu, kad Mailsas dirbo kaip jautis. Bet daugiau nei 60% pradinio kapitalo buvo mano santaupos, ir visą 100% projektavimo bei konstravimo darbų atlikau aš. Pats Mailsas nebūtų pagaminęs “Tarnaitės”, o aš galėjau ją padaryti su bet kuriuo iš tuzino galimų partnerių, ir net be jokio partnerio, nors tikriausiai pelno išspausti man nebūtų pavykę: Mailsas ― apsigimęs biznierius, o aš ― ne.
Bet norėjau būti tikras, kad dirbtuvės priklauso man, o prekybinius reikalus visiškai patikėjau Mailsui... Kaip išaiškėjo vėliau, patikėjau per daug.
“Tarnaitę1” žmonės pirko kaip alų stadione, ir kurį laiką teko rūpintis jos tobulinimu, tikro konvejerio įrengimu, dirbtuvių viršininko ieškojimu. Kai visa tai sutvarkiau, patenkintas sėdau projektuoti kitų prietaisų. Namų ruošai skiriama stebėtinai mažai dėmesio, nors ji sudaro mažiausia 50% visame pasaulyje atliekamo darbo. Žurnalai moterims kalba apie “namų ruošos lengvinimą”, “ekonomiškas virtuves”, bet visa tai tauškalai: dailiose žurnalų iliustracijose demonstruojami įnagiai iš esmės nesiskiria nuo Šekspyro laikų namų apyvokos reikmenų. Šios srities dar nepalietė mokslinė techninė revoliucija.
Niekas nepakeis mano nuomonės, kad namų šeimininkės ― reakcionierės. Joms nereikia viską mokančių mašinų, jos geidžia prietaisų, kurie atstotų išnykusius tarnus ― valytų, virtų ir prižiūrėtų vaikus.
Ėmiau galvoti apie purvinus langus ir vonioje liekančią nešvarumų juostą , kurią taip sunku ir nepatogu valyti. Pasirodo, tam tikras elektrostatinis prietaisas gali žaibiškai nuluobti nešvarumus nuo bet kokio šlifuoto silikatinio paviršiaus, langų stiklo, vonių, klozetų ir panašių daiktų. Tai ― “Vilis Langavalys”, ir tikrai keista, kad niekas apie tokį įtaisą nebuvo pagalvojęs anksčiau. Tačiau gaminti “Vilio” pardavimui neleidau tol, kol galėjau pasiūlyti jį už pirkėjams įkandamą kainą. Žinot, kiek anksčiau kainuodavo valanda langų plovimo?
Mailsui toks delsimas anaiptol nepatiko. Jis norėjo paleisti aparatą į rinką, kai tik tas atpigs. Bet aš spyriausi: “Vilis” turi būti dar ir lengvai pataisomas. Svarbiausias daugumos namų ruošos automatų trūkumas tas, kad kuo jie geresni ir kuo daugiau darbų moka, tuo dažniau genda ― ir kaip tik tada, kai jų labiausiai prireikia, o atgaivinti juos tegali specialistas, kuriam tenka mokėti po penkis dolerius už valandą. O po savaitės vėl kas nors sugenda ― jei ne indų plovimo, tai oro kondicionavimo įtaisas, ir sugenda paprastai šeštadienį, vakare, pūgai siaučiant.
Norėjau, kad mano sukurti aparatai dirbtų nestabčiodami ir nevarytų savo šeimininkams vėžio.
Bet automatai genda ― net manieji. Kol neišauš ta didi diena, kai mašinose neliks judančių detalių, aparatūra eis iš rikiuotės. Jei jūsų namai pilni įvairiausių prietaisų, tai kuris nors vis vien bus sugedęs.
Tiktai kariniai moksliniai tyrimai nelieka be rezultatų, ir karo mokslas jau seniai susidorojo su šia problema. Juk negali sau leisti pralaimėti mūšį, paaukoti tūkstančius ar milijonus žmonių, gal net visą karą prakišti vien dėl to, kad sugenda koks nykščio didumo prietaisėlis. Karinėje aparatūroje daugybė gudrių įtaisų: kontrolinės grandys, pagalbinės grandys, sutrigubintos schemos ir taip toliau. O karinė gudrybė, kurią galima pritaikyti namų ruošos automatams ― keičiamų blokų principas.
Idiotiškai paprasta mintis: ne taisyti, o keisti. Norėjau visas galinčias sugesti “Vilio Langavalio” dalis sumontuoti lengvai pakeičiamais blokais ir prie kiekvieno “Vilio” pridėti atsarginių blokų rinkinį. Vienas detales bus galima išmesti, kitas ― pasiųsti taisyti, bet pats “Vilis” niekad nesuges ilgesniam laikui, negu reikia blokui pakeisti.
Pirmąkart susikirtom su Mailsu. Aš tvirtinau, kad būtent inžinierius turi nuspręsti, kada laikas pereiti prie masinės gamybos; Mailsas spyrėsi, jog tai esąs prekybininko reikalas. Jei ne mano kontrolinis paketas, parduotuvėse pasirodęs “Vilis” būtų buvęs toks pat nepakenčiamai liguistas kaip ir visi kiti netobuli, prastai sukonstruoti agregatai “darbui palengvinti”.
Mus sutaikė Bela Darkin. Jei ji būtų stojusi Mailso pusėn, aš tikriausiai būčiau leidęs pradėti masinę gamybą anksčiau nei norėjau, nes kvailiojau dėl Belos kaip koks pienburnis.
Bela ne tik puikiai ėjo sekretorės ir padėjėjos pareigas ― jos kūno proporcijos būtų sužavėję patį Praksitelį, o jos kvapas kvaitino mane taip, kaip Pitą valerijonai. Kai šitaip trūksta kvalifikuotų sekretorių, o viena geriausių sutinka dirbti batraiščių fabrikėlyje už atlyginimą, kurio net vidutiniu nepavadinsi, tikrai derėtų susidomėti kodėl. Bet mes taip apsidžiaugėm, kai Bela išgelbėjo mus nuo popierių tvano, ėmus pardavinėti “Tarnaitę”, kad net nepaklausėme, kur ji dirbo anksčiau.
O vėliau aš būčiau piktai atmetęs net mintį apie Belos patikrinimą, nes jos biusto apimtis jau buvo spėjusi gerokai iškreipti mano mąstyseną. Bela leido man išsipasakoti, koks buvau vienišas prieš jai pasirodant, ir švelniai tikino turinti geriau mane pažinti, nors ir linkusi jausti man kažką panašaus.
Numaldžiusi mudviejų ginčą su Mailsu ji netrukus sutiko tapti mano gyvenimo drauge.
― Deni, mielasis, tau lemta būti didžiu žmogumi... Ir aš tikiuosi, kad esu kaip tik ta moteris, kuriai skirta tau padėti.
― Šventa teisybė!
― Luktelk, brangusis. Aš negaliu dabar už tavęs tekėti, negaliu apkrauti tavęs vaikais ir mirtinai nukamuoti. Pirmiausia noriu padėti tau tvirtai atsistoti ant kojų. O paskui susituoksim.
Prieštaravau, bet Bela nenusileido.
― Ne, brangusis. Mudviejų laukia dar didelis darbas. “Tarnaitės” firma išgarsės kaip General Electric. Bet po vestuvių aš noriu užmiršti firmos reikalus ir visa atsiduoti rūpesčiui tavo laime. O dabar turiu pasiaukoti tavo labui, tavo ateičiai. Tikėk manim, brangusis.
Ir aš tikėjau. Norėjau nupirkti jai brangų sužadėtuvių žiedą, bet Bela neleido; vietoj žiedo, kaip sužadėtuvių dovaną, perrašiau jai dalį savo akcijų. Sprendžiant firmos ginčus, aišku, los akcijos turėjo ir toliau remti mano balsą.
Kai dabar pagalvoju, man nebeaišku, kas sumanė tą dovaną.
Po to dar giliau pasinėriau į darbą. Galvojau apie šiukšlių dėžes, kurios savaime ištuštėtų, apie įrenginį, kuris sudėtų į vietą išplautas lėkštes. Visi buvo patenkinti. Tai yra, visi, išskyrus Pitą ir Riką. Pitas nekreipė į Belą dėmesio ― jis ignoruoja viską, ko nemėgsta, bet negali pakeisti. O Rika buvo iš tiesų nelaiminga.
Vis per mane. Vadinau Riką “savo mergaite” dar nuo Sandijos laikų, kai Rika tebuvo šešerių metų amžiaus vaikas didelėmis, rimtomis, tamsiomis akimis, su kaspinėliais plaukuose. Žadėjau “vesti ją”, kai užaugs ― tada mudu kartu globosime Pitą. Maniau, kad čia tik toks mūsų išgalvotas žaidimas ― gal taip ir buvo, nes Rikai labiausiai rūpėjo tapti pilnateise katino globėja. Bet kas atspės vaiko mintis?
Apskritai aš nesižaviu vaikais. Dauguma vaikų ― maži pabaisos, nepasiduodantys civilizavimui iki pat subrendimo, o kartais net ir ilgiau. Bet mažoji Frederika priminė mano seserį, kai ta buvo tokio pat amžiaus, o be to, ji mylėjo Pitą ir gerai su katinu elgėsi. O aš patikau mergaitei turbūt todėl, kad niekad nekalbėjau su ja iš aukšto (pats negalėjau to pakęsti, kai buvau mažas) ir rimtai žiūrėjau į jos vaikiškus darbus. Rika buvo puiki: rami, rimta, nemėgo trankytis, žvygauti ir sėdėti ant kelių. Mes draugavom, padėjom viens kitam rūpintis Pitu, ir, kiek žinau, mūsų “sužadėtuvės” tebuvo savotiškas žaidimas.
Kai per bombardavimą žuvo mano motina ir sesuo, mečiau jį žaidęs. Padariau tą nesąmoningai ― aš paprasčiausiai nebegalėjau juokauti ir prie to nebegrįžau. Rikai tada buvo jau septyneri metai; pasirodžius Belai, Rikai sukako dešimt, o kai susižadėjau su Bela ― gal jau vienuolika. Kaip mergaitė nemėgo Belos, manau, supratau tik aš ― savo neapykantą Rika reiškė vien nenoru kalbėtis. Bela vadino tai “drovumu”; Mailsas tikriausiai irgi taip galvojo.
Bet aš viską supratau ir bandžiau Riką perkalbėti. Ar esat mėginę dar nepasiekusį paauglystės amžiaus vaiką įtikinėti kuo nors, apie ką jis nenori šnekėti? Tai tas pat, ką berti žirnius į sieną. Tariau sau ― praeis, kai Rika supras, kokia Bela miela.