Bet katės neapgausi. Yra “katiški” ir “nekatiški” žmonės, ir pastarieji, “negalintys pakęsti gero, naudingo gyvulėlio”, tikriausiai sudaro daugumą. Jeigu jie iš mandagumo ar dėl kokios kitos priežasties bando tai nuslėpti, jiems nepavyksta, nes jie nemoka bendrauti su katėmis ― o kačių kodeksas kur kas griežtesnis negu diplomatų.
Tas kodeksas pagrįstas savigarba ir tarpusavio pagarba; jis panašus į Lotynų Amerikos dignidad de hombre, kurio pažeidėjas rizikuoja gyvybe.
Katės neturi jumoro jausmo, jų “aš” baisiai išpūstas, ir jos labai jautrios. Jei paklaustumėt, kam gaišti laiką, tupinėjant apie katę, būčiau priverstas atsakyti, kad logiškos priežasties nėra. Bene paaiškinsi žmogui, nemėgstančiam aštrių sūrių, kodėl jam “turėtų patikti” Limburgo sūris. Šiaip ar taip, visiškai suprantu kinų mandariną, nurėžusį neįkainojamą auksu siuvinėtą rankovę, nes ant jos miegojo kačiukas.
Bela bandė pademonstruoti “meilę” Pitui taip, lyg Pitas būtų buvęs šuo... Ir Pitas ją apdraskė. Po to, kaip išmintingas katinas, skubiai pasišalino ir ilgai nesirodė ― ir gerai, nes būtų gavęs į kailį, o Pito aš niekad nemušiau. Suduoti katinui kvailiau negu kvaila: kates paveikia vien kantrybė, tik jau ne smūgiai.
Taigi tepiau įdrėskimus jodu ir bandžiau paaiškinti, ką Bela padarė ne taip: ― Atleisk, man iš tiesų nemalonu, baisiai nemalonu, kad taip išėjo. Bet taip bus ir kitą kartą, jei vėl taip darysi!
― Aš juk tenorėjau jį pamyluoti!
― Taip, tiesa... Bet šitaip myluojami šunys, o ne katės. Katės negalima plekšnoti, ją reikia glostyti. Negalima daryti staigių judesių ten, kur gali pasiekti jos nagai. Negalima katės liesti, kai ji nemato... Ir visad reikia stebėti, ar jai patiks. Jei katė nenori būti glostoma, ji iš mandagumo pakentės ― katės labai mandagios, ― bet aiškiai matosi, ar katei glostymas patinka, o jei ne, reikia baigti, kol neišseko jos kantrybė.
Sudvejojau:
― Tu juk nemėgsti kačių?
― Kačių? Oi, kokie niekai. Aišku, aš mėgstu kates, ― o paskui pridūrė: ― Gal tik anksčiau aš su jomis nesusidurdavau. O ji labai greit įsižeidžia, ar ne?
― Jis. Tai Pitas, katinas. Ne, tiesą sakant, jis ne toks jau užgaulus, nes su juo visad buvo gerai elgiamasi. Bet tau teks išmokti bendrauti su katėmis. Žinai, iš kačių negalima juoktis.
― Ką? Dėl dievo, kodėl gi?
― Ne todėl, kad jos nejuokingos. Katės baisiai komiškos. Bet jos neturi jumoro jausmo, ir juokas jas įžeidžia. Aišku, katė nedrėks, jei iš jos pasišaipysi, tik tyliai nutapens šalin, ir paskui nelengvai su ja besusidraugausi. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mokėti paimti katę ant rankų. Kai grįš Pitas, parodysiu, kaip tai daroma.
Bet Pitas net nemanė grįžti, ir aš nebeparodžiau Belai, kaip elgtis su katinu. Po to Bela jo nebelietė . Ji kalbindavo Pitą ir stengėsi pasirodyti jį mėgstanti, bet prie katino nesiartino, o tas savo ruožtu nesiartino prie Belos. Aš pasistengiau užmiršti incidentą ― juk negalėjau dėl tokio nieko suabejoti moterimi, kuri man brangesnė už visą pasaulį.
Bet vėliau konfliktas dėl Pito vos nesibaigė krize. Svarstėm, kur gyvensime. Nors Bela vis dar nenorėjo paskirti sutuoktuvių datos, mudu dažnai ir smulkiai nagrinėdavome tokius dalykus. Aš norėjau pirkti sodybą kur nors netoli gamyklos, Belai labiau prie širdies buvo butas mieste, o vėliau, prasigyvenus ― prašmatni vila BelEre.
Aš kalbėjau:
— Mieloji, tai nepraktiška. Aš turiu gyventi arti gamyklos. O be to, ar esi bandžiusi laikyti katiną miesto apartamentuose?
— Ak, tiesa! Štai kas, brangusis, gerai, kad priminei. Pastaruoju metu aš daug, tikrai daug sužinojau apie kates. Mes atiduosim Pitą išoperuoti. Tada jis bus daug ramesnis ir gyvens miesto bute patenkintas.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Įsispoksojau į Belą. Padaryti iš senojo kario eunuchą? Paversti jį židinio puošmena?
— Bela, tu nesupranti, ką šneki!
Ji nutildė mane įprastu “mama geriau žino” ir ėmė žerti argumentus, kurių paprastai griebiasi žmonės, laikantys kates daiktais: kad Pitui visai neskaudės, kad išeis tik į gera, kad ji supranta, koks brangus man tas katinas, ir todėl niekados nedrįstų mudviejų išskirti, kad tai labai paprasta, visai nepavojinga ir daroma visų mūsų labui.
Grubiai nutraukiau:
— O kodėl nesiūlai to paties ir mums?
— Ko, brangusis?
— To paties. Aš irgi suskystėčiau, vakarais sėdėčiau namie ir niekad su tavim nesiginčyčiau. Pati sakei — operacija neskausminga, ir tikriausiai aš būčiau kur kas laimingesnis.
Ji paraudo.
— Kvailys!
— Kaip ir tu!
Bela nebegrįžo prie tos temos. Ji niekad neleisdavo nuomonių skirtumui išaugti į barnį: ji nutilo ir ėmė laukti. Bet nepasidavė — nieko panašaus. Bela pati buvo daug kuo panaši į katę. Gal kaip tik dėl to aš ir neįstengiau atsispirti jos kerams.
Džiaugiausi, kad nebereikia ginčytis. Buvau iki ausų apsivertęs darbais — projektavau “Sumanųjį Frenką”. “Vilis” ir “Tarnaitė” žadėjo didžiules pajamas, bet mane persekiojo įkyrus noras sukurti tobulą, universalų namų apyvokos automatą, viską mokantį tarną. Prašom, galit vadinti jį robotu, nors šis žodis baisiai nuvalkiotas, o aš anaiptol nemaniau konstruoti mechaninį žmogų.
Norėjau padaryti prietaisą, galintį nudirbti visus darbus kurie tik pasitaiko namuose: ne tik virti, valyti — tai jau savaime aišku,— bet ir susidoroti su tikrai sudėtingais darbais, tokiais kaip kūdikio pervystymas ar rašomosios mašinėlės juostos pakeitimas. Norėjau, kad vietoj gaujos “Tarnaičių”, “Vilių Langavalių”, “Auklių Nensių”, “Pasiuntinukų Harių” bei “Sodininkų Gus ų” vyras ir žmona galėtų įsigyti vieną mašiną, kainuojančių, tarkim, tiek, kiek geras automobilis, bet galinčią atstoti tarną kinietį, apie kurį visi yra skaitę, bet nė vienas mano kartos žmogus nėra regėjęs.
Jei man pavyktų — tai būtų antroji emancipacijos deklaracija, išvaduojanti moterį iš šimtmečius trukusios vergijos. Norėjau, kad nebeliktų to amžinojo “Moters darbai begaliniai”. Namų ruoša — nuobodus ir nereikalingas vargas, ir tai žeidžia mano, kaip inžinieriaus, savigarbą.
Kad galėčiau pats vienas susidoroti su šia problema, visos “Sumaniojo Frenko” detalės turėjo būti standartinės, ir reikėjo vadovautis įprastais principais. Fundamentalūs tyrimai — ne vieno žmogaus darbas: aš tegalėjau tobulinti ankstesnius atradimus, kitaip nebūčiau įstengęs pats apsidirbti.
Laimė, inžinerinė technika buvo jau labai daug pasiekusi, o aš, turėdamas “Q” pažymėjimą, neleidau laiko veltui. Reikalavimai, keliami balistinei raketai, kur kas sudėtingesni už tuos, kuriuos numačiau savo automatui.
Taigi, ką turėjo dirbti “Sumanusis Frenkas”? Atsakau: viską, ką kiekvienas žmogus daro namuose. “Frenkui” nereikia lošti kortomis, myluotis, valgyti, miegoti, bet jis privalo viską sutvarkyti, kai lošimas baigtas, gaminti valgį, kloti lovas, prižiūrėti kūdikį — bent jau stebėti vaiko kvėpavimą ir, jam pakitus, pranešti žmogui. Nutariau, kad atsakinėti į telefono skambučius “Frenkui” nereiks, nes Ryšių kompanija jau nuomoja tam tikslui savo prietaisą, Durų atidarinėti — taip pat ne, nes daugumoje naujų namų jau įmontuoti atitinkami automatai.
Bet kad “Frenkas” išmoktų nuveikti daugybę mano numatytų darbų, jam būtinai reikia rankų, akių, ausų ir smegenų... Pakankamai smegenų.
Rankas galiu užsisakyti atominės inžinerijos tiekimo kompanijose, kurios gamina ir “Tarnaitės” rankas, tik šįkart reiks pačių geriausių, su sudėtingais pagalbiniais mechanizmais ir jautria grįžtamojo ryšio grandimi, kokia įvedama mikroanalizei ir radioaktyvių izotopų svėrimui. Akis užsakysiu ten pat, tik paprastesnes, nes “Frenkui” nereikės matyti ir valdyti operacijų, vykstančių už kelių jardų storumo betoninių sienų, kaip atominių reaktorių gamyklose.
Ausis nusipirksiu bet kurioje radijo ir televizijos firmoje, nors tikriausiai teks suprojektuoti papildomą schemą, kad “Frenko” rankas valdytų regėjimas, klausa ir lytėjimas kartu — taip, kaip valdomos žmogaus rankos.
Bet tranzistoriai ir integralinės schemos sutaupo labai daug vietos.
Kopėčių “Frenkui” nereikės. Sumontuosiu išsitempiantį it stručio kaklą ir rankas, panašias į sudedamas žnyples. O ar reikia jį išmokyti vaikščioti laiptais?
Beje, yra toks elektrinis krėslas su ratukais, galintis užvažiuoti ir nusileisti laiptais. Gal nusipirkti ir panaudoti kaip šasi? Jo talpa ir keliamoji jėga apribotų eksperimentinio modelio dydi ir svorį — štai ir turėčiau pradinius matmenis. Maitinimo ir valdymo blokus įmontuočiau į “Frenko” smegenis.
Smegenys — štai kas kebliausia. Galima padaryti žmogaus skeleto tipo ir net geresnį karkasą. Galima įvesti grįžtamojo ryšio grandis, ir tas daiktas kals vinis, šveis grindis, muš kiaušinius arba nemuš. Tačiau be to, ką žmogus turi tarp ausų, to padaro ne tik žmogum, bet net lavonu nepavadinsi.
Laimė, žmogaus smegenų man nereikėjo, tenorėjau sukurti klusnų kvaišelį, gebantį atlikti nuolat pasikartojančias namų ruošos operacijas,
Štai čia ir pravertė Torseno atminties vamzdeliai.
Mūsų tarpkontinentinės raketos “mąstė” Torseno vamzdeliais; supaprastintais Torseno vamzdeliais naudojosi Los Anželo ir panašių vietų eismo reguliavimo sistemos. Gilintis į elektroninės atminties teoriją neverta — net Belo laboratorijų darbuotojai jos dorai nesupranta; svarbiausia — įmontavus Torseno vamzdelį į kontrolės grandį ir rankiniu būdu “nurodžius” mašinai, kaip atliekama ta ar kita operacija, vamzdelis “įsidėmės”, kaip tai daroma, ir sekantį kartą — dar daug kartų — jau pats, be žmogaus pagalbos, valdys tos operacijos atlikimą. Automatiniam įrankiui to gana; balistinėms raketoms ir “Sumaniajam Frenkui” reikia dar ir pagalbinių grandžių, įgalinančių mašiną “mąstyti”. Tiesą sakant, anoks čia mąstymas (mano manymu, mąstyti nesugeba jokia mašina); pagalbinė schema — tai “ieškanti” grandis, kuriai duota programa: “Ieškok to ir to tokiose ir tokiose ribose; kai rasi — vykdyk pagrindinę instrukciją”. Pagrindinės instrukcijos sudėtingumas priklauso nuo Torseno atminties vamzdelio talpos — o ta talpa tikrai didžiulė — ir, be to, “mąstančias grandis” (kaip kažin ką, jos primena skystagalvius patarinėtojus) galima užprogramuoti nutraukti pagrindinių instrukcijų vykdymą, jei procesas nesutampa su įrašytuoju į atmintį.
Tai reiškia, kad užteks “Sumaniajam Frenkui” kartą parodyti, kaip nurinkti nuo stalo, išgrandyti bei išplauti lėkštes, ir po to jis susidoros su visomis nešvariomis lėkštėmis, kokios tik pasitaikytų. Dar daugiau — galima į jo galvą įbrukti elektroninę jau užprogramuoto Torseno vamzdelio kopiją, ir “Frenkas” suplaus nešvarias lėkštes, pirmąkart jas išvydęs — ir nė vienos nesukuls.
Dar vienas mokytas vamzdelis — ir “Frenkas”, pirmąkart pamatęs apsišlapinusį kūdikį, iškart pakeis vystyklus, ir niekad o niekad mažylio neužgaus.
Į kvadratinę “Frenko” galvą lengvai tilps šimtas Torseno vamzdelių, ir kiekviename bus įrašyta vis kito namų ruošos darbo programa. Tada visas “mąstančias” grandis sujungsim su apsauga — schema, kuri lieps “Frenkui” mesti darbą ir šauktis pagalbos, susidūrus su reiškiniu, nenumatytu instrukcijoje. Kad nebūtų vaikų ar lėkščių nuostolio.
Taigi ėmiau ir sumontavau “Frenką” elektriniame krėsle. Automatas panėšėjo į kabyklą, besimyluojančią su aštuonkoju... Bet kad žinotumėt, kaip jis šveitė stalo sidabrą!