— Vaikuti, betgi tai neįmanoma! Akcijos, aišku, tavo, bet juk puikiai žinai, kad...
— Paskelbk rezultatą,— suurzgė Mailsas.
— Dauguma “už”. Pasiūlymas priimtas.
— Užrašyk.
— Taip, sere.
Tada pratrūkau. Pirmiausia aprėkiau Belą, paskui bandžiau įtikinti, galiausiai prikalbėjau jai grubių žodžių, sakiau, kad tai nesąžininga — akcijas, teisybė, dovanojau Belai, bet ji ne blogiau už mane žinojo, kad jos visad rėmė mano balsą, kad visai neketinau paleisti iš rankų kompanijos vairo, kad tai sužadėtuvių dovana — nei daugiau, nei mažiau. Velniai rautų, balandžio mėnesį pats sumokėjau pajamų mokestį už tas akcijas. Jei Bela iškrėtė tokį pokštą prieš vestuves, tai kas bus, kai susituoksim?
Bela pažvelgė tiesiai į mane. Nepažinau jos veido.
— Deni Deivi, jei manai, kad po to, ką čia prišnekėjai, mes vis dar susižadėję, tai esi dar kvailesnis, negu visad maniau.
Ji kreipėsi į Džentrį:
— Nuveši mane namo, Mailsai?
— Aišku, brangioji.
Norėjau kažką sakyti, paskui užsičiaupiau ir išsvyravau lauk, palikęs skrybėlę. Išėjau pačiu laiku, kitaip tikriausiai būčiau užmušęs Mailsą — Belos negalėjau paliesti.
Suprantama, neužmigau. Kokią ketvirtą valandą ryto išlipau iš lovos, čiupau telefono ragelį, pažadėjau didelius pinigus ir apie pusę šešių su pikapu privažiavau prie gamyklos. Nuėjau prie vartų, norėdamas juos atrakinti ir privažiuoti prie pakrovimo aikštelės, kad galėčiau įkelti “Sumanųjį Frenką” per užpakalinį bortą—”Frenkas” sveria keturis šimtus svarų.
Ant vartų kabojo nauja spyna.
Besiropšdamas per tvorą, susibraižiau į spygliuotą vielą. Viduje su vartais vargo nebus — dirbtuvėje rasiu šimtą įrankių spynai nuimti.
Bet durų užraktas irgi buvo pakeistas.
Tuo metu, kai aš žiūrėjau į duris, svarstydamas, kas lengviau — iškulti langą pompa ar, atsinešus iš sunkvežimio domkratą, įgrūsti jį tarp staktos ir rankenos, kažkas riktelėjo:
— Ei tu! Rankas aukštyn!
Rankų nepakėliau, bet atsigręžiau. Vidutinio amžiaus vyriškis taikėsi į mane didžiuliu revolveriu — su tokiu miestą galima išsprogdinti.
— Kas per vienas?
— O tu kas toks?
— Aš Denis Deivis, vyriausias gamyklos inžinierius. Jis aprimo, bet patrankos nenuleido.
— Teisingai, panašus. Bet jei turi kokį atpažinimo dokumentą, geriau parodyk.
— Kokiu pagrindu? Aš klausiu, kas jūs toks?
— Aš? Nebūsi girdėjęs. Džo Todas iš vietinės Patrulių kompanijos. Privatus, turiu pažymėjimą. Turėtumėt mus pažinoti: jau ne pirmą mėnesį naktimis saugom jūsų įmonę. Bet šiąnakt man pavesta ypatinga užduotis.
— Ypatinga? Tokiu atveju, jei jums davė patalpos raktą, atrakinkit. Man reikia įeiti. Ir nukreipkit pagaliau tą muškietą.
Jis vis dar taikėsi į mane.
— Jokiu būdu negaliu, misteri Deivi. Pirma, neturiu rakto. Antra, dėl jūsų duoti ypatingi nurodymai. Į vidų neįeisit. Atrakinsiu jums vartus.
Apsidairiau, ieškodamas akmens langui išmušti.
— Prašyčiau, misteri Deivi...
— A?
— Nenorėčiau, tikrai nenorėčiau, kad spirtumėtės. Nes šauti į kojas nerizikuosiu: šaulys iš manęs prastas. O šis geležėkas užtaisytas bukomis kulkomis — labai jau jus sudarkys.
Tikriausiai tai ir privertė mane persigalvoti, nors man mieliau manyti, kad visai kas kita: mat vėl pažvelgęs pro langą pamačiau — ten, kur buvau palikęs “Sumanųjį Frenką”, jo nebėra.
Išleidęs mane pro vartus, Todas įteikė voką:
— Liepta atiduoti, jei pasirodysit.
Laišką perskaičiau sunkvežimyje. Štai kas jame buvo parašyta:
1970, lapkričio 18
Gerbiamas misteri Deivi,
Eilinis valdybos susirinkimas, vykęs 1970 lapkričio 18 d., nutarė nutraukti visus Jūsų ryšius (išskyrus akcininko) su korporacija, kaip numatyta 3me Jūsų sutarties punkte. Reikalaujame neliesti kompanijos nuosavybės. Asmeniškai Jums priklausantys daiktai bus išsiųsti registruota siunta.
Taryba dėkoja už suteiktas paslaugas ir apgailestauja, kad nesutapus nuomonėms dėl firmos veiklos kurso buvome priversti žengti šį žingsnį.
Nuoširdžiai Jūsų —
Tarybos pirmininkas ir vyriausias ūkvedys Mailsas Džentris per sekretorę - iždininkę B. S. Darkin
Tik dukart perskaitęs laišką susiprotėjau, kad nesu pasirašęs su korporacija jokios sutarties, pagal kurią turėčiau vykdyti trečio ar kurio kito punkto sąlygas.
Dieną į motelį, kur laikiau baltinių pamainą, specialus pasiuntinys pristatė paketą. Jame buvo mano skrybėlė, plunksnakotis, antroji logaritminė liniuotė ir keli dokumentai. Bet “Sumaniojo Frenko” brėžinių ir užrašų nebuvo.
Kai kurie popieriai labai mane sudomino. Pavyzdžiui, “sutartis”— kaipgi, trečias punktas davė teisę mane atleisti iš anksto neperspėjus, bet sumokėjus trigubą mėnesinį atlyginimą. Bet dar įdomesnis buvo septintas punktas, naujausios laidos šunybė : pagal jį tarnautojas pasižada penkerius metus nedirbti jokiai konkuruojančiai firmai, o buvę darbdaviai turi pirmumo teisę pirkti jo paslaugas už grynus pinigus, t. y. aš galiu bet kada grįžti, jei tik nukėlęs kepurę paprašysiu darbo Mailso ir Belos; jie man ir skrybėlę tikriausiai dėl to grąžino.
Bet ištisus penkerius metus nebegalėsiu konstruoti namų apyvokos prietaisų, negavęs jų leidimo. Verčiau jau gerklę persirėšiu.
Čia buvo visų perdavimo aktų kopijos, tvarkingai užpildytos, liudijančios, kad “Tarnaitę”, “Vilį Langavalį” ir dar kelis smulkesnius išradimus atidaviau “Tarnaitės” susivienijimui (“Sumanusis Frenkas”, aišku, nebuvo užpatentuotas, tai yra, aš maniau, kad jis neužpatentuotas — tiesą sužinojau vėliau).
Bet aš niekam nebuvau perdavęs jokių patentų, net oficialiai nebuvau apiforminęs dokumentų, patvirtinančių “Tarnaitės” susivienijimo teisę į mano išradimus: korporaciją sukūriau aš ir maniau, kad nėra ko skubėti.
Liko dar trys popieriai: mano akcijų (neatiduotų Belai) sertifikatas, patvirtintas čekis ir laiškas, kuriame buvo papunkčiui paaiškinta, už ką man duotas čekis: tai susikaupęs “užmokestis”, išskaičiavus sumas, kurios jau anksčiau buvo išmokėtos grynais, trigubas mėnesinis atlyginimas už atleidimą neperspėjus, pinigai pagal “septintą punktą”— ir premija — tūkstantis dolerių —”atsidėkojant už suteiktas paslaugas”. Tikrai mieli žmonės.