— Šiaip ar taip, — pasakė Lamontas, — dabar mano rankos laisvos. Aš mėginau jam pasakyti. Jis nenorėjo klausytis. Dabar galiu žengti sekantį žingsnį.
— O kokį? — paklausė Bronovskis.
— Žadu pasimatyti su senatoriumi Bertu.
— Su Techninio progreso ir aplinkos komiteto pirmininku?
— Būtent. Tai tu apie jį esi girdėjęs?
— Kas apie jį nėra girdėjęs! Bet kokiu tikslu, Pitai?
Kuo tu gali jį sudominti? Juk ne vertimu. Paskutinį kart klausiu: kas tau šovė į galvą?
— Negaliu paaiškinti. Tu neišmanai parateorijos.
— O senatorius Bertas išmano?
— Manau, daugiau už tave. Bronovskis pagrasė pirštu.
— Pitai, nevedžiok manęs už nosies. Gal ir aš žinau tokių dalykų, kokių tu nežinai. Mudu negalime dirbti kartu, eidami vienas prieš kitą. Arba aš priklausau šiai mažai dviejų narių korporacijai, arba ne. Pasakyk man, ką esi sumanęs, ir aš tau taip pat šį tą pasakysiu.
Antraip, baigiam viską.
Lamontas patraukė pečiais.
— Gerai. Jeigu nori, prašom. Dabar, kai aš užbaigiau reikalus su Helemu, taip gal net bus geriau. Elektroninis Siurblys yra fizikos dėsnių perdavėjas. Paravisatoje stipri branduolinė sąveika yra šimtąkart stipresnė, negu pas mus, vadinasi, čia būdingesnis branduolių skilimas, o ten — sintezė. Jeigu Elektroninis Siurblys dirbs ir toliau, susidarys pusiausvyra, o stipri branduolinė sąveika bus tokia pati abiejose visatose — pas mus maždaug dešimt kartų stipresnė negu dabar, o pas juos — tiek pat kartų silpnesnė.
— Nejaugi niekas to nežino?
— Aišku, kad visi žino. Tai jau kone iš pat pradžių buvo aišku. Net Helemas suprato. Štai kodėl tas šunsnukis taip įsikarščiavo. Aš pradėjau jam visus tuos dalykus smulkiai aiškinti, lyg jis nebūtų anksčiau apie tai girdėjęs, ir žmogelis neatlaikė.
— Tai kur čia šuo pakastas? Ar pavojinga, kad sąveika išsilygins?
— Žinoma. O tu kaip manai?
— Aš nieko nemanau. O kada ji išsilygins?
— Esant dabartiniam pumpavimo tempui, maždaug per 1030 metų.
— O kiek tai užtruks? — Tiek, kad trilijonas trilijonų tokių visatų kaip mūsiškė gimtų, nugyventų amžių ir užleistų vietą kitoms.
— Po velnių, Pitai! Tai kokią visa tai turi reikšmę?
— Tokią, kad šis skaičius, — iš lėto ir raiškiai tardamas žodžius atsakė Lamontas, — tarp kitko, oficialus, buvo gautas, remiantis, mano manymu, neteisingomis prielaidomis. O jeigu remtumėmės teisingomis prielaidomis, tai jau dabar mes esame pakliuvę į bėdą.
— Kokią bėdą?
— Jeigu, sakykim, Žemė per penkias minutes virstų dujų debesėliu, argi tai ne bėda?
— Dėl pumpavimo?
— Dėl pumpavimo.
— O kaip paražmonės? Jiems taip pat gresia pavojus?
— Be abejo. Kitoks pavojus, bet vis dėlto gresia.
Bronovskis atsistojo ir ėmė žingsniuoti, rankomis šiaušdamas tankią rusvaplaukę ševeliūrą.
— Jeigu paražmonės protingesni už mus, argi jie būtų kūrę Siurblį? Juk pirmi būtų suvokę, kad jis pavojingas, — pasakė jis.
— Man buvo atėjusi tokia mintis, — atsakė Lamontas. — Matyt, Siurblio idėja jiems šovė į galvą visai neseniai, ir, susižavėję kaip ir mes nauda, kurią jis atneš, nepagalvojo apie pasekmes.
— Bet dabar tu sakai, kad jau žinai, kokios bus pasekmės. Argi jie kvailesni už tave?
— Viskas priklauso nuo to, kada jie susirūpins tomis pasekmėmis ir apskritai ar susirūpins. Siurblys toks reikalingas daiktas, kad tiesiog nesinori prie jo kibti. Aš ir pats nebūčiau pradėjęs, jeigu ne… Beje, Maikai, ką tu man žadėjai pasakyti?
Bronovskis sustojo, įdėmiai pažvelgė į Lamontą ir pasakė: — Mano manymu, mes jau šį tą turime.
Lamontas išvertė akis ir prišokęs čiupo Bronovskį už rankovės: — Tu turi galvoje parasimbolius? Sakyk, Maikai!
— Kai tu buvai pas Helemą. Kaip tik tuo metu, kai buvai pas jį užėjęs. Aš nežinojau, ką daryti, nes nelabai suvokiau, ką tai reiškia. Bet dabar…
— Bet dabar?
— Aš dar ir dabar nesu tikras. Jie atsiuntė foliją su keturiais ženklais…
— Tikrai?
— …iš lotyniškų raidžių. Galima perskaityti. — Ką?
— Štai ji.
Bronovskis kaip tikras fokusininkas išsitraukė foliją.
Joje, visai nepanašios į ankstesniąsias painias ir įmantrias spirales, buvo išgraviruotos keturios išsiskėtusios, vaikiškos raidės: „BASU”!
— Kaip manai, ką tai reiškia? — bejėgiškai paklausė Lamontas.
— Kiek mano galva neša, tai klaidingai parašytas žodis „BAISU”.
— Tai dėl to tu mane kvotei? Nusprendei, kad kažkam anapus pasidarė baisu?
— Ir nusprendžiau, kad tai gali būti susiję su tavo paties vis augančiu nerimu pastarąjį mėnesį. Atvirai kalbant, Pitai, nemėgstu, kai nuo manęs kas slepiama.
— Gerai jau gerai. Tik neskubėkime daryti išvadų. Tu esi frazių nuotrupų specialistas. Tavo supratimu, paražmonės pradėjo baimintis dėl Elektroninio Siurblio?
— Nebūtinai, — atsakė Bronovskis. — Nežinau, kaip jie suvokia mūsų visatą. Jeigu jie jaučia volframą, kurį mes jiems siūlome, jeigu suvokia mūsų buvimą, tai gal suvokia ir ką mes jaučiame. Galbūt jie nori nuraminti mus, sakydami, kad bijoti nėra ko.
— Tai kodėl nesako NEBAISU?
— Todėl, kad dar gerai nemoka mūsų kalbos.
— Aha. Tuomet aš Bertui šito neminėsiu.
— Nepatarčiau. Labai jau dviprasmiška. Tiesą sakant, išvis neičiau pas Bertą, kol negausime kokių naujų žinių.
— Ne, negaliu delsti, Maikai. Aš žinau, kad mano tiesa, ir mes turime labai maža laiko.
— Gerai, bet jeigu tu pasimatysi su Bertu, tai sudeginsi visus tiltus. Kolegos niekad tau nedovanos. O kodėl nepasitarus su vietiniais fizikais? Vienas neįveiksi Helemo, o visa grupė…
Lamontas įnirtingai papurtė galvą.
— Nieko neišeis. Stotyje išsilaiko vien tik bestuburiai.
Nėra nė vieno, kuris išdrįstų prieš jį stoti.. Ar juos sutelkti prieš Helemą, ar virtus makaronus išrikiuoti — vienas ir tas pats.
Geraširdiškas Bronovskio veidas pasidarė neįprastai rūškanas.
— Gal ir tavo teisybė.
— Aš žinau, kad mano teisybė,— atsiliepė toks pat rūškanas Lamontas.