Ne taip greit senatorius sutiko priimti Lamontą, ir šis niršo, juoba kad paražmonės nebesiuntė daugiau jokių žinių lotyniškomis raidėmis. Apskritai jokių žinių, nors Bronovskis perdavė jiems ne mažiau kaip dešimt su įvairiausiomis parasimbolių kombinacijomis, taipogi „BASU” ir „BAISU” variantais.
Lamontas nelabai suprato, kam prireikė tiek variantų, bet Bronovskis daug iš jų tikėjosi.
Tačiau jokių naujienų nebuvo, ir Lamontas pagaliau atvyko į priėmimą pas Bertą.
Senatorius buvo siauro veido, skvarbaus žvilgsnio pagyvenęs žmogus. Nuo neatmenamų laikų jis vadovavo Techninio progreso ir aplinkos komitetui.
Bertas ėjo savo pareigas labai stropiai, ir daug sykių buvo tai įrodęs.
Senatorius pasičiupinėjo senamadišką savo kaklaryšį, kuris buvo tapęs jo emblema, ir, žvilgtelėjęs į laikrodį ant rankos, tarė: — Turiu jums, mielasis, tik pusvalandį.
Lamontui tas buvo nė motais. Jis tikėjosi taip sudominsiąs senatorių, kad tas užmirš apie laiką.
Šiandien jis nemanė pradėti nuo įžangų: dabar jo ketinimai buvo visai kitokie, negu kad einant pas Helemą.
— Nevarginsiu jūsų matematiniais išvedžiojimais, senatoriau, — pasakė jis. — Manau, kad jūs žinote, jog vykstant pumpavimui, dviejų visatų gamtos dėsniai išsilygina.
— Maišosi, — ramiai pridūrė senatorius, — ir galutinai išsilygins po 1030 metų. Teisingai?
Jo antakiai vis kilnojosi aukštyn žemyn, suteikdami raukšlėtam veidui pastovią nuostabos išraišką.
— Visiškai teisingai, — atsakė Lamontas, — bet šis skaičius gautas remiantis prielaida, kad dėsniai, besiskverbiantys iš jų į mūsų visatą ir atvirkščiai, nuo įsiskverbimo vietos plinta į visas puses šviesos greičiu.
Ši prielaida, mano manymu, klaidinga.
— Kodėl?
— Išmatuotas yra tik skverbimosi greitis plutonyje- 186, atsiųstame į mūsų visatą. Iš pradžių jis labai nedidelis, — matyt, dėl medžiagos tankumo, — o paskui vis didėja. Jeigu plutonį sumaišysime su ne tokia tankia medžiaga, tai skverbimosi greitis didės daug sparčiau.
Iš keleto tokio pobūdžio matavimų paaiškėjo, kad šviesos greitį skverbimasis pasieks vakuume. Kitos visatos dėsniai per tam tikrą laiką prasiskverbs pro atmosferą, paskui jau daug greičiau pereis išorinius jos sluoksnius ir tada išsisklaidys į visas puses trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, per akimirksnį susilpnėdami, iki taps neveiksmingi.
Lamontas nutilo, svarstydamas, kaip geriausia būtų kalbėti toliau, ir senatorius bemat įsiterpė.
— Vis dėlto… — pradėjo jis kaip žmogus, nemėgstantis gaišti laiko.
— Ši prielaida patogi, įtikinama ir, rodos, patikima.
Bet kas, jeigu kitos visatos dėsnių skverbimąsi stabdo ne medžiaga, o pati mūsų visatos struktūra?
— Ką reiškia „pati struktūra”?
— Sunku paaiškinti. Yra matematinė formulė, kuri, mano supratimu, čia tinka, bet aš negaliu jos nusakyti.
Visatos struktūra yra tai, kas diktuoja gamtos dėsnius.
Kaip tik dėl mūsų visatos struktūros yra būtina- energijos tvermė. Paravisatos audinys, — išaustas, taip sakant, kiek kitaip negu mūsiškis, — leidžia šimtąkart stipresnę branduolinę sąveiką.
— Ir kas iš to?
— Jeigu skverbimasis vyksta per pačią struktūrą, sere, tai medžiaga, ar ji būtų tanki, ar ne, turi tik antraeilę reikšmę. Skverbimasis vakuume vyksta greičiau negu tankioje medžiagoje, bet ne kažkiek.
Skverbimosi greitis kosmose, matuojant Žemės masteliais, gali būti didžiulis, bet vis tiek nė iš tolo neprilygs šviesos greičiui.
— Vadinasi…
— Kad kitos visatos struktūra neišsisklaido taip greitai, kaip mums atrodė, bet, vaizdžiai kalbant, užgriozdoja Saulės sistemą, kur jos koncentracija pasirodo esanti daug didesnė, nei mes tikėjomės.
— Aišku, — linktelėjo galvą senatorius. — Ir kiek gi reikės laiko, kad Saulės sistemos ribose nusistovėtų pusiausvyra? Manyčiau, kad mažiau negu 1030 metų.
— Kur kas mažiau, sere. Mano galva, mažiau negu 1010 metų. Gal penkiasdešimt milijardų metų plius minus dar pora.
— Palyginti ne taip daug, bet pakankamai, ką? Ir dabar dar nerimauti ankstoka?
— Bijau, kad ne, sere. Nelaimė ištiks daug anksčiau nei nusistovės pusiausvyra. Dėl pumpavimo stipri branduolinė sąveika mūsų visatoje kas akimirką vis stiprėja.
— Netgi galima išmatuoti?
— Ko gero, ne, sere.
— Ir po dvidešimties metų pumpavimo nebus galima?
— Ko gero, ne, sere.
— Tai ko nuogąstauti? — To, kad nuo stiprios branduolinės sąveikos galingumo priklauso greitis, kuriuo Saulės branduolyje vandenilis virsta heliu. Jeigu sąveika sustiprės, net ir nežymiai, vandenilio virtimas heliu pastebimai padidės.
Pusiausvyra tarp traukos ir išspinduliavimo Saulės viduje gana nepastovi, ir jeigu sutrikdytume ją, padidindami išspinduliavimą, kaip kad mes dabar darome…
— Tai?
— Tai įvyktų neregėtas sprogimas. Pagal mūsų visatos dėsnius tokia nedidelė žvaigždė kaip Saulė negali pasidaryti supernova. Bet jeigu tie dėsniai pasikeistų, tai gal ir galėtų. Abejoju, ar mes gautume kokį įspėjimą. Kai tik procesas pribręstų, įvyktų baisus sprogimas, ir po aštuonių minučių mudviejų jau nebebūtų, o Žemė būtų pavirtusi besiplečiančiu dujų debesiu.
— Ir nieko jau negalima padaryti?
— Jeigu pusiausvyra jau galutinai sutrikdyta, tai nieko. O jei dar ne, tai būtina sustabdyti pumpavimą.
Senatorius krenkštelėjo.
— Prieš priimdamas jus, jaunuoli, aš pasidomėjau jūsų persona, nes ji buvo man nepažįstama. Be kitų, teiravausi daktaro Helemo. Tikiuosi, jūs jį pažįstate?
— Taip, sere, — Lamonto lūpų kamputis suvirpėjo, bet balsas liko ramus: — Aš jį labai gerai pažįstu.
— Jis man atsakė,— tarė senatorius, žiūrėdamas į popieriaus lapą ant stalo, — kad jūs esate pavojingas nepilnaprotis, ir reikalavo, kad atsisakyčiau jus priimti.
Kiek galėdamas abejingiau Lamontas paklausė: — Tai jo paties žodžiai?
— Jo paties.
— Tai kodėl tuomet jūs sutikote mane priimti?
— Šiaip jau, gavęs tokį Helemo atsiliepimą, nebūčiau jūsų priėmęs. Aš branginu savo laiką ir, dievaži, matau kur kas daugiau pavojingų nepilnapročių, nei galima įsivaizduoti, netgi tarp tų, kurie ateina pas mane su pačiomis geriausiomis rekomendacijomis. Tačiau šiuo atveju aš nepaklausiau Helemo „reikalavimo”. Iš senatoriaus nedera ko nors reikalauti, ir Helemas turėtų tai įsikalti į galvą.
— Tai jūs man padėsite, sere?
— Ką padėsiu?
— Nagi sustabdyti pumpavimą.
— Sustabdyti? Ne. Tai neįmanoma.
— Kodėl ne? Juk jūs esate Techninio progreso ir aplinkos komiteto galva ir būtent jūsų pareiga sustabdyti pumpavimą arba bet kokį techninį procesą, kuris gali padaryti aplinkai nepataisomos žalos. Niekas negali padaryti didesnės ir labiau nepataisomos žalos negu pumpavimas.
— Žinoma žinoma. Jeigu jūsų samprotavimai teisingi.
Bet juk kol kas atrodo, kad jūs tiesiog remiatės kitomis prielaidomis, negu yra priimta. O kas pasakys, kurios prielaidos teisingos?
— Mano hipotezė nušviečia keletą momentų, kuriuos priimtoji teorija apeina.
— Tokiu atveju jūsų kolegos būtų turėję atsižvelgti į pataisas ir jūs vargu ar būtumėte pas mane atėjęs.
— Mano kolegos nebūtų patikėję, sere. Jiems trukdo jų pačių interesai.
— Taip, kaip ir jūsų paties interesai trukdo jums patikėti, kad galite ir klysti… Jaunuoli, mano parašas nepaprastai svarus, bet ką nors padaryti galiu tik tuomet, kai visuomeninė nuomonė mano pusėje. Jeigu jūs nieko prieš, aš duosiu jums praktinės politikos pamoką.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį, atsilošė ir nusišypsojo. Toks pasiūlymas nebuvo jam būdingas, bet rytą „Žemės naujienų” redakciniame straipsnyje jis buvo pavadintas „subtiliausiu politiku, Tarptautinio kongreso pažiba”, ir tai vis dar tebeglostė jo savimeilę.
— Klysta tie, — pasakė jis, — kurie mano, jog visuomenės nariams rūpi aplinkos apsauga ar jų pačių gyvybių išgelbėjimas, ir kad jie bus dėkingi kažkokiam idealistui, kovojančiam dėl šių tikslų. Vidutiniam žmogui rūpi vien tik jo asmeniška gerovė. Tą puikiai parodė dvidešimtojo amžiaus aplinkos užterštumo krizė. Kai paaiškėjo, kad nuo cigarečių greičiau galima susirgti plaučių vėžiu, protingiausia išeitis, rodos, būtų buvusi mesti rūkyti, bet pageidautina išeitis buvo cigaretė, nesukelianti vėžio. Kai paaiškėjo, kad vidaus degimo varikliai nuodija atmosferą, protingiausia išeitis būtų buvusi atsisakyti tokių variklių, o pageidautina išeitis buvo varikliai, neteršiantys oro. Taigi, jaunuoli, neprašykite manęs sustabdyti pumpavimo. Nuo jo priklauso visos planetos ekonomika ir gerovė.
— Nėra kito kelio, senatoriau, — atsakė Lamontas. — Kalba eina apie pačią dalyko esmę, žaisti mes negalime.
Privalome sustabdyti pumpavimą.
— O pasiūlyti jūs galite vien tik grįžimą į tą būseną, kuri buvo prieš pumpavimą?
— Nieko nepadarysi.
— Tuomet jūs turite pateikti tvirtus ir nenuginčijamus savo teiginių įrodymus. — Geriausias įrodymas, — tvirtai pasakė Lamontas, — Saulės sprogimas. Bet, manau, jūs nenorite, kad aš taip toli siekčiau.
— Turbūt neverta. O kodėl jūsų negalėtų paremti Helemas?
— Nes jis yra mažas žmogelis, laikantis save Elektroninio Siurblio Tėvu. Kaip jis gali pripažinti, kad jo kūdikis sunaikins Žemę?
— Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti, bet vis dėlto visam pasauliui jis Elektroninio Siurblio Tėvas ir tik jo žodis šiuo atveju galėtų nulemti.
— Jis niekuomet nenusileis. Jau verčiau sutiks, kad Saulė sprogtų.
— Tuomet priverskite jį,— tarė senatorius. — Jūs turite teoriją, bet teorija pati savaime dar nieko nereiškia. Turėtų būti koks nors būdas ją patikrinti.
Radioaktyvaus, sakykim, urano branduolio skilimo greitis priklauso nuo branduolio vidaus sąveikų. Ar šis greitis kinta pagal jūsų teorijos principus, priešingai priimtiems?
Lamontas vėl papurtė galvą.
— Šiaip radioaktyvumas priklauso nuo silpnos branduolinės sąveikos ir, deja, tokio pobūdžio eksperimentai neleidžia padaryti galutinių išvadų. O kai žinosime tvirtai, bus jau per vėlu.
— Tai kas tuomet?
— Egzistuoja specifinės rūšies pionų sąveika, kurioje ir dabar galima būtų įžvelgti aiškių pakitimų. O dar geresnis kelias — tai kvarkų kombinacijos, pastaruoju metu įgaunančios keistų bruožų, kuriuos aš tikrai galėčiau paaiškinti…
— Tai pirmyn!
— Taip, bet šiuos duomenis galima gauti tiktai su dideliu sinchrofazotronu Mėnulyje, o naudojimasis juo, kaip išsiaiškinau, minutėmis apskaičiuotas daugeliui metų į priekį. Nebent kas padarytų spaudimą.
— Jūs turite galvoje mane?
— Jus, senatoriau.
— Kol Helemas taip apie jus atsiliepia, — ir senatorius Bertas pastukseno gumbuotu pirštu į lapą ant stalo, — ne, mielasis, negaliu šito padaryti.
— Bet juk pasaulio egzistavimas…
— Įrodykit.
— Prilaikykit Helemą — ir aš įrodysiu.
— Įrodykit — ir aš prilaikysiu Helemą. Lamontas giliai atsiduso.
— Senatoriau! Sakykim, tėra labai menkas šansas, kad teisybė mano pusėje. Bet nejaugi net dėl to menko šanso neverta kovoti? Juk jis reiškia viską: visą žmoniją, visą planetą…
— Jūs norite, kad aš stočiau į taurią kovą? Kodėl gi ne! Labai dramatiška paaukoti savo gyvybę vardan kilnaus tikslo. Kiekvienas padorus politikas kartas nuo karto mazochistiškai pasvajoja apie mirtį ant laužo, aidint angelų chorui. Bet, daktare Lamontai, norint tą padaryti, reikia turėti viltį laimėti kovą. Reikia tikėti, kad vis dėlto gali pasiekti tikslą, nors ir sunkiai. Jeigu aš jus paremsiu, aš nieko nepasieksiu, pasikliaudamas vien jūsų žodžiu prieš visus pumpavimo teikiamus privalumus. Argi aš galiu pareikalauti, kad žmonės atsisakytų nuo patogumų ir pertekliaus, kurį jiems užtikrino pumpavimas, vien todėl, kad vienas žmogus suriko:,baubas!”, kai kiti mokslininkai stoja prieš jį, o didžiai gerbiamas Helemas vadina jį nepilnapročiu? Ne, sere, aš nelipsiu ant laužo nežinia dėl ko.
— Tuomet padėkite man susirinkti įrodymų,— pasakė Lamontas. — Juk jums nebūtina tai daryti atvirai, jeigu bijote…
— Aš nebijau, — nukirto Bertas. — Aš blaiviai viską vertinu. Daktare Lamontai, jūsų pusvalandis jau seniai prabėgo.
Lamontas metė į jį nevilties kupiną žvilgsnį, tačiau Berto veidas bylojo jį nebeisiant į jokius kompromisus.
Lamontas išėjo.
Senatorius Bertas ne iš karto įleido sekantį lankytoją.
Bėgo minutės, o jis vis dėbsojo į uždarytas duris ir taisėsi kaklaryšį. Gal tas žmogus neklysta? Gal jo išvedžiojimuose yra nors maža dalelytė tiesos?
Taip, žinoma, būtų labai malonu pakišti Helemui koją ir panardinti jį veidu į purvą, atsisėdus ant nugaros, kol uždus… Bet to nebus. Helemas neįveikiamas. Maždaug prieš dvidešimt metų vieną kartą teko su juo susidurti.
Tada buvo jo teisybė, be jokių abejonių, o Helemas kalbėjo nesąmones — laikas šitai patvirtino. Ir vis dėlto Bertas tada buvo viešai išjuoktas ir vos nepralaimėjo rinkimų.
Bertas palingavo galvą, tartum pritardamas savo mintims. Vardan kilnaus tikslo jis galėtų rizikuoti senatoriaus postu, bet niekuomet daugiau nebesutiktų būti pažemintas. Jis išsikvietė sekantį lankytoją ir ramiu bei maloniu veidu atsistojo jo pasitikti.