Jeigu Lamontas būtų tikėjęs, jog turi ką prarasti profesine prasme, tai būtų dar padvejojęs. Džošua Čenas buvo abejotina asmenybė, ir kiekvienas, kuris į jį kreipdavosi, netekdavo gero vardo visos įstaigos akyse.
Tai buvo vienišo maištininko tipas, tačiau jo balsas buvo aiškiai girdėti, nes kiekvieno savo sumanymo jis imdavosi su nežmoniška energija ir turėjo tokią tvirtą organizaciją, kaip jokia eilinė politinė sąjunga pasaulyje (ne vienas visuomeninis veikėjas būtų galėjęs jam pavydėti).
Iš dalies tai jo nuopelnas, kad Elektroninis Siurblys taip greitai išstūmė visus planetos energetinius šaltinius.
Siurblio privalumai buvo aiškūs ir apčiuopiami — nieko nekainuoja ir visiškai neteršia oro — ir vis dėlto atominės energijos gerbėjai vien iš įpratimo būtų ilgiau spyręsi prieš tokią naujovę.
Tačiau, kai Čenas imdavo mušti savo būgną, pasaulis suklusdavo.
Dabar jis sėdėjo prieš Lamontą — apskritaveidis su išsišovusiais skruostikauliais, paveldėtais iš senelio kino.
Jis paklausė: — Norėčiau tiksliai žinoti, ar jūs kalbate tik savo vardu?
— Taip, — įsitempęs atsakė Lamontas, — Helemas manęs neremia. Tiesą sakant, laiko pamišėliu. Ar jūs, prieš žengdamas žingsnį, turite atsiklausti Helemo?
— Man nereikia niekieno pritarimo, — iš aukšto pasakė Čenas, o paskui, vėl sugrįžęs prie svarstomos temos, mąsliai paklausė: — Tai sakote, kad paražmonės techniniu požiūriu yra už mus pranašesni?
Lamontas jau buvo nusileidęs iki kompromiso ir dabar vengė sakyti „protingesni”. „Pranašesni techniniu požiūriu” skambėjo ne taip įžeidžiamai, bet reiškė maždaug tą patį.
— Apie tai byloja jau vien tai, — atsakė Lamontas, — kad jie gali perduoti medžiagą iš vienos visatos į kitą, o mes negalime.
— Tai kodėl jie pradėjo pumpuoti, jeigu tai pavojinga? Kodėl ir toliau pumpuoja?
Lamontas dabar jau ne vien tik žodžius atsargiau parinkdavo. Labai knietėjo atsakyti, kad Čenas jau ne pirmas užduoda jam tokį klausimą, bet toks nekantrus atsakymas būtų galėjęs pašnekovą įžeisti, ir jis susilaikė.
— Iš pradžių jiems, kaip ir mums, Siurblys buvo išsvajotas energijos šaltinis. O dabar turiu pagrindo manyti, kad jie dėl to susirūpinę ne mažiau už mane.
— Vien manymo maža. Juk jūs neturite jokių tikrų įrodymų, kad jie sunerimę. — Kol kas neturiu.
— Tuomet vien žodžių maža.
— Nejaugi mes negalėtume surizikuoti…
— Maža, profesoriau. Nėra įrodymų. Aš pelniau reputaciją ne šaudydamas kur pakliuvo. Kiekviena mano strėlė pataikydavo į taikinį, nes aš žinojau, ką darau.
— Bet kai aš turėsiu įrodymų…
— Tuomet aš jus palaikysiu. Jeigu įrodymai mane patenkins, tai užtikrinu jus, kad nei Helemas, nei Kongresas nepajėgs sustabdyti potvynio. Taigi — gaukite įrodymų ir tuomet ateikite pas mane.
— Bet tada bus jau per vėlu. — Čenas patraukė pečiais.
— Galbūt. Bet labiau įtikėtina, kad patirsite klydęs ir kad jokių įrodymų išvis negali būti.
— Aš neklystu, — Lamontas giliai įkvėpė oro ir suokalbiškai pasakė:— Misteri Čenai, mūsų visatoje galbūt egzistuoja trilijonai trilijonų gyvenamų planetų ir tarp jų gali būti milijardai su protingomis būtybėmis, turinčiomis išsivysčiusią techniką. Tas pats, matyt, ir paravisatoje. Dviejų visatų istorijoje turėjo būti daugybė pasaulių porų, užmezgusių kontaktą ir pradėjusių pumpavimą. Galbūt yra dešimtys ar net šimtai Siurblių tuose taškuose, kur tos visatos susiliečia.
— Gryniausios spėlionės. Bet jeigu ir taip, tai kas?
— Tas, kad dešimtis ar net šimtus kartų gamtos dėsnių lokalus susimaišymas buvo pasiekęs kritinį tašką ir tam tikros planetos Saulė susprogdavo. Tuomet galbūt pasireikšdavo grandininė reakcija. Supernovos energija kartu su gamtos dėsnių pakitimais sukeldavo kaimyninių žvaigždžių sprogimus, kurie savo ruožtu persiduodavo tolyn. Ilgainiui galbūt susprogs visos galaktikos centras arba jo šaka.
— Bet visa tai, žinoma, vaizduotės padarinys.
— Kodėl gi? Mūsų visatoje egzistuoja šimtai kvazarų — mažyčių dangaus kūnų keleto Saulės sistemų dydžio, bet šviečiančių kaip šimtas paprastų didelių galaktikų.
— Jūs norite pasakyti, kad kvazarai yra pumpavimo išdava?
— Aš taip spėju. Juk nuo to laiko, kai jie prieš pusantro šimto metų buvo atrasti, astronomai vis dar neišaiškina jų energijos šaltinio. Niekas šioje visatoje tam netinka, niekas. Argi iš to neseka…
— O kaip paravisatoje? Ar ten taipogi pilna kvazarų?
— Nemanau. Ten kitokios sąlygos. Iš parateorijos visiškai aišku, kad branduolinė sintezė ten vyksta žymiai lengviau, todėl jų žvaigždžių vidutinis dydis turėtų būti daug mažesnis už mūsų. Norint gauti tokią energiją, kaip mūsų Saulės, ten reiktų daug mažiau lengvai besijungiančių vandenilio branduolių. Mūsų Saulės didumo žvaigždė ten tuoj pat susprogtų. Jeigu mūsų dėsniai prasiskverbia į paravisata, vandenilio branduolių susiliejimas šiek tiek sulėtėja ir paražvaigždės pradeda vėsti.
— Ką gi, ne taip jau blogai, — pasakė Čenas. — Jie gali naudotis Siurbliu ir gauti reikalingą energiją. Taigi išeina, kad jie klesti.
— Taip tik atrodo, — atsakė Lamontas, staiga suvokęs, kad iki šiol nebuvo kaip reikiant įvertinęs paravisatos padėties. — Jeigu pas mus įvyks sprogimas, pumpavimas nutrūks. Jie negali palaikyti jo be mūsų.
Vadinasi, be Siurblio energijos jiems grėstų žvaigždės atšalimas. Jiems gali būti dar blogiau negu mums: mes išnyksime be skausmo, o juos kamuos užsitęsusi agonija.
— Jūsų labai laki vaizduotė, profesoriau, — pasakė Čenas, — bet man tai dar ne faktas. Nesuprantu, kodėl turėčiau atsisakyti Siurblio vien tik dėl jūsų fantazijų. Ar jūs žinote, ką siurblys reiškia žmonijai? Tai ne vien nieko nekainuojanti, švari ir neišsenkama energija.
Pažvelkite giliau. Juk tai reiškia, kad žmonijai daugiau nebereikia užsidirbti pragyvenimui. Tai reiškia, kad pirmą kartą istorijoje žmonija gali vieningai nukreipti savo protus į daug svarbesnę tikrojo jos potencialo ugdymo problemą. Pavyzdžiui, nepaisant visų medicinos laimėjimų, per pastaruosius du su puse šimtmečio vidutinis žmogaus amžius nedaug viršija šimtą metų.
Gerontologai nesiliauja tvirtinę, kad teoriškai nėra nieko, kas stovėtų žmogaus kelyje į mirtingumą, bet kol kas šiai problemai nebuvo skirta reikiamo dėmesio.
— Nemirtingumą! —pasipiktino Lamontas. — Juk tai niekų pasaka.
— Gal jūs ir esate niekų pasakų specialistas, profesoriau, — atsakė Čenas, — bet aš ketinu pasistengti, kad tokie tyrimai būtų pradėti. Jeigu pumpavimas nutrūks, jie nebus pradėti. Mes turėsime sugrįžti prie brangios energijos, šykščios energijos, nešvarios energijos. Du milijardai Žemės gyventojų vėl turės dirbti, kad galėtų pragyventi, o niekų pasaka apie nemirtingumą taip ir liks niekų pasaka.
— Šiaip ar taip liks. Niekam nepavyks būti nemirtingu. Niekas net neišgyvens normalaus savo amžiaus.
— Bet juk tai tik jūsų spėlionės.
Lamontas pasvėrė galimybes ir ryžosi mesti kozirį. — Misteri Čenai, iš pradžių aš sakiau, kad dėl tam tikrų priežasčių nenorėčiau aiškinti, iš ko sprendžiu apie paražmonių nusiteikimą. Ką gi, klausykitės. Mes gauname jų pranešimus.
— Taip, bet ar galite juos iššifruoti?
— Mes gavome mūsišką žodį.
Čenas suraukė kaktą, paskui staiga susikišo rankas į kišenes, ištiesė priešais savo trumpas kojas ir atsikėlė.
— Ir koks gi tas žodis?
— Baisu! — Lamontas nematė reikalo užsiminti apie klaidą.
— Baisu! — pakartojo Čenas. — Ir ką, jūsų manymu, tai reiškia?
— Nejaugi neaišku, kad jie baiminasi dėl pumpavimo?
— Nieko panašaus. Jeigu jie baimintųsi, tai pumpavimą nutrauktų. Teisingai, ir aš manau, kad jie bijo, bet bijo, kad mes jo nenutrauktume. Jie pajuto jūsų ketinimus, ir jeigu mes liausimės pumpavę, kaip jūs kad norėtumėte, jie taipogi turės liautis. Jūs pats sakėte, kad jie negalėtų tęsti pumpavimo be mūsų, nes tai lazda su dviem galais. Nė kiek nenuostabu, kad jie bijo.
Lamontas sėdėjo ir tylėjo.
— Matau, kad jūs nebuvote apie tai pagalvojęs. Ką gi, tuomet mes mėginsime pakovoti dėl nemirtingumo.
Manau, kad tokia kampanija bus daug populiaresnė.
— Taip, populiaresnė…— iš lėto pratarė Lamontas. — Aš nežinojau, kas jums svarbiausia. Kiek jums metų, misteri Čenai?
Čenas tankiai sumirksėjo ir nusisuko. Sugniaužęs kumščius, jis greit atsistojo ir išėjo iš kambario.
Vėliau Lamontas pasidomėjo jo biografija. Genui buvo šešiasdešimt, o jo tėvas mirė šešiasdešimt dviejų.
Bet tai nebeturėjo reikšmės.