— Neatrodo, kad tau būtų pasisekę,— nusprendė Bronovskis.
Lamontas sėdėjo savo laboratorijoje, įsmeigęs akis į batų nosis ir galvojo tik apie tai, kad jos kaip niekada nubrozdintos. Paskui papurtė galvą: — Ne.
— Net ir didysis Genas tave nuvylė.
— Jis nieko nedarys. Jam irgi duok įrodymus. Visi jie nori įrodymų, bet kad ir ką sakytum, viską neigia. Iš tikrųjų tai jiems rūpi tik tas nelemtas jų Siurblys, sava reputacija arba vieta istorijoje. Čenui rūpi nemirtingumas.
— O tau kas rūpi, Pitai? — švelniai paklausė Bronovskis.
— Žmonijos saugumas, — atsakė Lamontas. — Tu netiki? — pridūrė, pastebėjęs pašnekovo akyse pašaipą.
— O, tikiu tikiu… Bet ko tu iš tikrųjų nori?
— Na, gerai, dievai nematė!—Lamontas garsiai pliaukštelėjo delnu per stalą.— Aš noriu, kad būtų mano viršus, ir aš tą jau turiu, nes mano viršus ir yra.
— Tu dėl to tikras?
— Tikras! Ir nieko nebijau, nes esu pasiryžęs laimėti.
Žinai, po pasikalbėjimo su Čenu beveik nekenčiau savęs.
— Savęs?
— Taip, savęs. O ką manai? Helemas stabdo kiekvieną mano žingsnį. Kol Helemas prieš mane, visi turi dingstį manimi netikėti. Kol jis stovės prieš mane kaip uola, aš nieko nepasieksiu. Iš tikrųjų, kodėl gi aš nesigriebiau gudrybės, kodėl gi neprisimeilinau prie jo, kodėl nepasistengiau, kad jis mane paremtų, užuot taip išerzinęs ir įsigijęs priešą?
— Manai, kad būtum galėjęs?
— Ne, niekada. Bet iš nevilties maniau, — ak, ko tik neprisigalvojau! Kad, sakykim, galėčiau nukakti į Mėnulį. Žinoma, kai aš pirmąsyk nuteikiau jį prieš save, dar nebuvo iškilęs klausimas dėl Žemės pavojaus, o kai iškilo, tai aš pasistengiau dar pabloginti padėtį. Nors, tu teisingai sakai, — niekas nebūtų privertęs jo atsisakyti Siurblio.
— Bet dabar jau, rodos, susitaikei su savimi?
— Taip. Todėl, kad pokalbis su Čenu nebuvo tuščias.
Aš supratau gaišęs laiką.
— Panašu, kad taip.
— Ne, ne todėl. Išeities ieškoti reikia visai ne Žemėje. Aš sakiau Čenui, kad mūsų Saulė gali sprogti, o parasaulė — ne, tačiau tai neišgelbės paražmonių, nes mūsų Saulei sprogus nutrūks pumpavimas Žemėje, o tuo pačiu ir ten. Jie negali be mūsų, supranti?
— Ko gi čia nesuprasti?
— Tai kodėl nepadarius atvirkščiai? Mes negalime tęsti pumpavimo be jų. Tai koks skirtumas, ar mes sustabdysime Siurblį, ar jie. Tegu paražmonės sustabdo.
— Taip, bet ar jie norės?
— Jie parašė,BASU”. Vadinasi, bijo. Čenas sako, bijo mūsų: bijo, kad mes nesustabdytume. Bet aš tuo netikiu. Būtent jie bijo. Aš Čenui į tai nieko neatsakiau, ir jis pamanė užklupęs mane. Labai suklydo. Tą akimirką aš paprasčiausiai galvojau, kad mes turime priversti paražmonės sustoti. Ir mes tą padarysim. Aš jau iš niekur pagalbos nesitikiu. Dabar tavo eilė. Tu — pasaulio viltis. Pasistenk, kad jie tave suprastų.
Bronovskis nusijuokė saldžiai kaip vaikas.
— Pitai, tu — genijus, — pasakė jis.
— Aha, pagaliau pastebėjai!
— Ne, aš visai rimtai. Dar nespėju išsižioti, o tu jau žinai, ką aš norėjau pasakyti. Aš siunčiau jiems laišką po laiško, išdėstydamas simbolius taip, kad jie galėtų reikšti Siurblį, greta pavartodamas ir mūsų žodį.
Pasitelkęs informaciją, surinktą per tuos mėnesius, komponavau simbolius taip, kad jie reikštų nepritarimą, vis įstatydamas mūsišką žodį. Neturėjau supratimo, ar bent kiek pataikau, ar duriu pirštu į dangų, o kadangi atsakymo nebuvo, tai nusprendžiau, kad viskas beviltiška.
— Tu man nieko apie tai nesakei.
— Bet juk tai mano sritis. Tu irgi nelabai noriai man aiškini parateoriją.
— Na ir kas toliau?
— Vakar išsiunčiau lygiai du mūsų kalbos žodžius.
Išraižiau folijoje: „SIURBLYS BLOGAI”.
— Ir?
— Ir šį rytą pagaliau radau atsakymą, kuris buvo paprastas ir aiškus: „TAIP SIURBLYS BLOGAI BLOGAI BLOGAI”. Štai pažvelk.
Lamontas drebančia ranka paėmė foliją.
— Čia juk negali būti klaidos, ar ne? Čia juk patvirtinimas!
— Ko gero. Kam rodysi?
— Niekam, — ryžtingai nukirto Lamontas. — Daugiau niekam nieko nebeįrodinėsiu. Sakys, kad sufabrikavau foliją, verčiau negaišiu laiko. Tegul paražmonės sustabdys Siurblį, ir jis nustos veikęs mūsų pusėje, o mes patys niekaip nesugebėsim jo vėl paleisti. Tuomet visi Stotyje puls įrodinėti, kad aš sakiau teisybę ir kad Siurblys tikrai pavojingas.
— Kodėl taip manai?
— Todėl, kad tai bus vienintelis būdas nuraminti įsiutintas mases, reikalaujančias Siurblio ir negalinčias jo gauti… Ar tu nesutinki su manim?
— Gal ir taip. Bet vienas dalykas man kelia nerimą.
— Kas?
— Jeigu paražmonės yra įsitikinę, kad Siurblys pavojingas, tai ko jie iki šiol jo nesustabdė? Neseniai man pasitaikė proga patikrinti — Siurblys veikia kuo puikiausiai. Lamontas paniuro.
— Gal jie nenori, kad sustotų tik viena pusė. Jie laiko mus savo partneriais ir nori, kad sustabdytume Siurblį kartu.
— Galimas daiktas, bet juk gali būti ir taip, kad mes toli gražu ne tobulai susišnekam ir jie tiesiog nesupranta žodžio BLOGAI. Iš to, ką perdaviau, vartodamas jų simbolius, kuriuos puikiausiai galėjau supainioti, jie, ko gero, pamanys, kad BLOGAI reiškia GERAI.
— Ne ne.
— Žinoma, tu tikiesi, kad ne, bet tai dar nieko neišsprendžia.
— Maikai, siųsk jiems pranešimus ir toliau. Pavartok kuo daugiau tokių žodžių, kuriuos ir jie vartoja, toliau visaip varijuodamas. Čia jau tu specialistas, ir viskas tavo rankose. Kai jie pagaliau išmoks tiek žodžių, kad galėtų išsireikšti aiškiai ir nedviprasmiškai, mes jiems parašysime, kad norime sustabdyti Siurblį.
— Mes neturime teisės daryti tokių pareiškimų.
— Taip, bet niekas nesužinos, o galiausiai mes būsime laikomi žmonijos išgelbėtojais.
— Net jeigu ir liktume be galvų?
— Net ir tada… Viskas — tavo rankose, Maikai, ir aš tikras, kad dabar jau ilgai netruksi.