Deja. Per dvi savaites nebuvo gauta jokių žinių, ir įtampa vis didėjo.
Pirmasis neištvėrė Bronovskis. Laikinas pagyvėjimas išgaravo ir jis įžengė į Lamonto laboratoriją niauriai tylėdamas.
Kurį laiką juodu spoksojo vienas į kitą. Pagaliau Bronovskis tarė: — Visas universitetas šneka, kad tave meta iš darbo.
Lamontas šį rytą aiškiai buvo nesiskutęs. Laboratorija atrodė apleista, tartum čia jau niekas nebedirbtų.
— Na ir kas, — patraukė jis pečiais. — Manęs tai nejaudina. Aš jaudinuosi, kad „Fizikos biuletenis”
atsisakė mano straipsnių.
— Bet juk tu to tikėjaisi?
— Taip, bet maniau paaiškins, kodėl. Galėjo juk nurodyti netikslumus, klaidas, neteisingas išvadas — bet ką, su kuo galėčiau nesutikti.
— O jie to nepadarė?
— Nė žodžio. Recenzentų nuomone, straipsnis spaudai netinkąs. Taip ir parašyta. Jie tiesiog nenori prasidėti. Liūdna, kai matai tokią visuotinę kvailybę. Man, ko gero, būtų nė motais, jeigu žmonija pasmerktų save žūčiai dėl visiško pagedimo arba paprasčiausio lengvabūdiškumo. Bet juk kažkaip žema būtų išnykti per buką užsispyrimą ir kvailybę. Kokia prasmė būti žmogumi, jei tavęs laukia šitoks galas?
— Kvailybė…— sumurmėjo Bronovskis.
— O kaip tu dar pavadintum? Dabar jie reikalauja iš manęs pasiaiškinimo, nesuprasdami, kodėl aš neturėčiau būti atleistas, padaręs didžiausią iš nuodėmių — atskleidęs tiesą.
— Visi iš kažkur sužinojo, kad tu tareisi su Čenu.
— Taip! — Lamontas iš nuovargio pasitrynė akių vokus. — Matyt, aš taip jį išerzinau, kad pasiskundė Helemui, ir dabar aš esu kaltinamas tuo, kad mėginu sabotuoti Siurblio projektą, keldamas aplinkui nepagrįstą paniką. Tokie dalykai prieštarauja profesinei etikai, ir man nedera pasilikti Stotyje.
— Visa tai jie nesunkiai gali įrodyti, Pitai.
— Manau, kad gali. Bet tai nesvarbu.
— Ką žadi daryti?
— Nieko, — atšovė Lamontas. — Tegu neriasi iš kailio.
Aš pasikliausiu biurokratine mašina. Kol jie surinks visus duomenis, praeis savaitės ir mėnesiai, o tuo tarpu galima dirbti. Paražmonės suspės mums atsakyti.
Bronovskis neatrodė toks kupinas vilčių.
— Pitai, o jeigu ne? Gal vertėtų sugrįžti prie ankstesnės minties?
Lamontas sužaibavo akimis.
— Apie ką tu kalbi?
— Pasakyk jiems, kad klydai. Atgailauk. Muškis į krūtinę. Pasiduok.
— Niekada! Dėl dievo, Maikai, juk mes lošiame iš viso pasaulio, iš kiekvienos jo gyvos būtybės!
— Taip, bet ar tave tai bent kiek liečia? Tu nevedęs.
Vaikų neturi. Žinau, kad tavo tėvas miręs. Nesu girdėjęs, kad užsimintum apie motiną ar kokius giminaičius. Abejoju, ar Žemėje yra bent viena būtybė, prie kurios tu būtum prisirišęs. Tai gyvenk kaip gyvenęs, ir tegu viskas eina skradžiai.
— O tu?
— Ir aš. Su žmona išsiskyriau, vaikų neturiu. O romanai su moterimis — laikinas dalykas. Gyvenk ir džiaukis!
— O rytoj?
— Tai jau ne mūsų rūpestis. Šiaip ar taip, mirtis bus greita. — Man nepriimtina tokia filosofija… Maikai Maikai!
Ką visa tai reiškia? Tu nori man pasakyti, kad mes nieko nebelaimėsim? Kad jau nieko nebesitiki iš paražmonių?
Bronovskis nuleido akis.
— Pitai, — tarė jis, — aš gavau atsakymą. Vakar vakare. Maniau, palauksiu iki rytojaus, pasvarstysiu, bet kam čia svarstyti?.. Štai.
Lamontas išsprogino akis. Paskui paėmė foliją ir perskaitė:
„SIURBLYS NESUSTABDYTI NESUSTABDYTI MES NESUSTABDYTI SIURBLYS MES NEGIRDĖTI PAVOJUS NEGIRDĖTI NEGIRDĖTI NEGIRDĖTI JŪS PRAŠOM SUSTABDYTI JŪS SUSTABDYTI JŪS SUSTABDYTI KAD MES SUSTABDYTI PRAŠOM JŪS SUSTABDYTI PAVOJUS PAVOJUS PAVOJUS SUSTABDYTI SUSTABDYTI SUSTABDYTI SIURBLYS.”
— Dievaži, — sumurmėjo Bronovskis, — skamba beviltiškai! Lamontas tebespoksojo į foliją nieko nesakydamas.
— Aš įtariu, — tarė Bronovskis, — kad kažkur anapus egzistuoja būtybė panaši į tave, — koks nors paralamontas. Ir jis taipogi negali priversti savo parahelemo sustabdyti Siurblio. Kol mes juos maldaujame išgelbėti mus, jis maldauja mus išgelbėti juos.
— Bet jeigu mes šitą parodytume… — pradėjo Lamontas.
— Sakys, kad meluoji, kad padirbai klastotę, norėdamas pateisinti psichozės sukeltą košmarą.
— Apie mane jie gali taip pasakyti, galbūt, bet apie tave — ne. Tu paremsi mane, Maikai. Tu paliudysi, kad gavai šitą foliją ir kaip.
Bronovskis paraudo.
— Kas iš to? Jie sakys, kad paravisatoje atsirado toks pat pusgalvis, kaip tu, ir du bepročiai surado bendrą kalbą. Sakys, jog pranešimas liudija tik apie tai, kad paravisatos vadovybė nemato jokio pavojaus.
— Maikai, padėk man su jais kariauti!
— Nėra prasmės, Pitai. Pats sakei, kvailybė! Tie paražmonės gal toliau pažengę už mus, netgi protingesni, kaip kad tu stengiesi įrodyti, bet visiškai akivaizdu, kad kvailybės jie turi tiek pat, kiek ir mes, ir nieko čia nepadarysi. Šileris teisingai sakė.
— Kas?
— Šileris. Vokiečių dramaturgas, gyvenęs prieš tris šimtus metų. Pjesėje apie Žaną d'Ark jis rašė: „Su kvailybe net patys dievai kovot nepajėgia”. Aš ne dievas ir daugiau neketinu kovoti. Mesk viską, Pitai, ir grįžk prie savo ankstesnio užsiėmimimo. Gal dar pasaulis tvers, kol mes būsim gyvi, o jeigu ne, tai, šiaip ar taip, nieko nepadarysi. Atleisk, Pitai. Tu narsiai koveisi, bet pralaimėjai, ir man jau gana.
Bronovskis išėjo, palikęs Lamontą vieną. Jis sėdėjo ir be tikslo barbeno pirštais į stalą. Kažkur Saulės gelmėje protonai jungėsi kiek sparčiau, ir sulig kiekvienu mirksniu šis „kiek” vis didėjo. Ateis akimirka, kai subtili pusiausvyra bus pažeista…
— Niekas Žemėje taip ir nesužinos, kad aš buvau teisus! — suriko Lamontas ir ėmė tankiai tankiai mirksėti, kad nepabirtų ašaros.