Tritas žinojo, kad yra ketvirtainiškas. Tačiau nemanė, jog tai negražu. Jis apskritai dėl to nesuko galvos. O jeigu ir būtų iškilęs toks klausimas, tai būtų nusprendęs esąs žavus. Jo kūno forma turėjo savo tikslą ir puikiai tam tikslui tarnavo.
Jis paklausė: — Odinai, kur Dua? — Kažkur vaikštinėja, — sumurmėjo Odinas, lyg jam būtų buvę vis tiek, Tritui pasidarė apmaudu, kad jam vienam tenka rūpintis triada. Su Dua neįmanoma susikalbėti, o Odinas viskam abejingas.- Kam tu ją išleidai?
— Bene aš galiu ją sustabdyti, Tritai? Ir pagaliau kas čia blogo?
— Pats žinai kas. Mes turime, du mažylius. Reikia trečio. Šiais laikais taip sunku su vidurinukėmis. Reikia, kad Dua gerai maitintųsi. O ji išeina į paviršių tik vakarop. Argi galima tinkamai maitintis saulėlydžio metu?
— Ji paprasčiausiai nėra ėdrūne.
— O mes paprasčiausiai neturime mažylės vidurinukės. Odinai, — Trito balsas sušvelnėjo, — argi mes galime sėkmingai susilieti su Dua?
— Vėl tu apie tą patį,— bambtelėjo tas, o Tritas kaip visada nesuprato, kodėl Odiną erzina tokie savaime suprantami dalykai.
— Atsimink, kad tai aš suradau Dua, — pasakė jis. O gal Odinas iš tiesų nebeprisimena? Bene jis kada galvojo apie triadą ir jos reikšmę? Kartais Tritas jausdavosi toks nelaimingas, kad įmanydamas būtų… tiesą sakant, nieko nebūtų padaręs, tik jausdavosi nelaimingas, ir tiek. Visai kaip pirma, kai norėjo emocionalės, o Odinas nieko nedarė.
Jis nemoka kalbėti ilgais, painiais sakiniais. Bet jeigu globėjai neturi iškalbos, tai jie moka mąstyti. Ir mąsto apie svarbius dalykus. Odinas nuolatos kalba apie atomus ir energiją. Bet kokia nauda iš tų atomų ir energijos? Tritas mąstė apie triadą ir mažylius.
Kartą Odinas sakė, kad minkštakūnių vis mažėja. Bet ar jį tas jaudina? Ar jaudina kietakūnius? Ar apskritai ką nors jaudina, išskyrus globėjus?
Visame pasaulyje tėra dvi gyvybės formos: minkštakūniai ir kietakūniai. Ir Saulė maitintoja virš jų.
Kartą Odinas sakė, kad Saulė vėsta. Mažėja maisto, todėl mažėja ir žmonių. Tritas nepatikėjo. Saulė neatrodė šaltesnė, negu vaikystėje. Tiesiog žmonės nustojo rūpinęsi triadomis. Pernelyg daug priviso į mokslus pasinešusių racionalų ir kvailų emocionalių.
Minkštakūniai privalo skirti visą dėmesį gyvybiškai svarbioms problemoms. Kaip Tritas. Svarbiausia jam — triada. Iš pradžių atsirado mažylis kairys, paskui mažylis dešinys. Jie auga ir stiprėja. Bet dar būtinai reikia mažylės vidurinukės. O ją visada sunkiausia pradėti, nors be mažylės vidurinukės nebus naujos triados. Kodėl Dua taip pasikeitė? Su ja visada buvo nelengva, bet kuo tolyn, tuo darosi sunkyn.
Tritas pajuto pykstąs ant Odino. Odinas amžinai rodo savo išmintį. O Dua klausosi. Ir tol rodys, kol padarys iš jos kone racionalę. Tai labai kenkia triadai.
Odinas pats turėtų susiprasti.
Visada Tritas turi dėl visko kvaršinti galvą. Visada Tritas turi padaryti viską, ką tik reikia. Odinas draugauja su kietakūniais, bet nė nemano su jais pasitarti. Kai anuomet taip reikėjo emocionalės, nė žodžiu apie tai jiems neužsiminė. Su kietakūniais Odinas kalba apie energiją, o ne apie triados reikalus.
Tai jis, Tritas, viską patvarkė. Jis pasijuto išdidus, prisiminęs, kaip viskas buvo. Kartą pamatęs, kad Odinas šnekučiuojasi su kietakūniu, Tritas patraukė prie jų. O priėjęs be jokios baimės ėmė ir išdrožė: „Mums reikia emocionalės.”
Kietakūnis atsisuko į jį. Tritas dar niekad nebuvo taip arti stovėjęs prie kietakūnio. Jis buvo vientisas. Kai viena dalis pasisuko, pajudėjo ir visas kūnas. Jis turėjo keletą ataugų, kurios pačios galėjo judėti, bet jų forma nesikeitė. Kietakūniai nesruveno, buvo asimetriški ir negražūs. Jie nemėgo prisilietimų.
Kietakūnis paklausė: „Tai tiesa, Odinai?”
Lyg Trito nė nebūtų buvę.
Odinas suplokštėjo. Kone prie pat žemės prisiplojo — tokio plokščio Tritas dar nebuvo jo matęs.
„Mano dešinys per daug uolus. Mano dešinys per daug… per daug…”—Odinas užsikirto, išsipūtė ir nebegalėjo ištarti nė žodžio.
O Tritui buvo nė motais.
„Mes negalime susilieti dviese.”
Tritas žinojo, kad Odinas iš sumišimo prarado žadą, bet nieko nepaisė. Valanda išmušė.
„Nagi, mielas kairy, ar ir tu taip manai?”—paklausė kietakūnis Odino. Kietakūniai kalbėjo kaip ir minkštakūniai, tik daug gaižiau ir beveik be virštonių.
Net nemalonu klausytis. Bent jau Tritui, nors Odinas, regis, buvo pripratęs.
,Taip”,— pagaliau ištarė Odinas.
Tik dabar kietakūnis atsisuko į Tritą.
„Primink man, jaunasis dešiny. Kiek laiko judu su Odinu drauge?”
„Tiek, kiek reikia, kad gautume emocionalę.— Tritas stengėsi, kad jo kampai būtų statūs. Jis neleis savęs įbauginti — tikslas pernelyg svarbus. — O mano vardas — Tritas”,— pridūrė jis„Kietakūnis prajuko.
„Taip, neblogai parinkta. Judu su Odinu labai tinkat, bet tuo sunkiau išrinkti jums emocionalę. Mes jau beveik apsisprendėme. Bent jau aš seniai apsisprendžiau, bet dar reikia įtikinti kitus. Pakentėk, Tritai.”
„Mano kantrybė baigėsi.”
„Žinau, bet vis tiek dar pakentėk”,— jis vėl išspinduliavo juoką.
Kai kietakūnis nuėjo, Odinas suapvalėjo ir ėmė grėsmingai retėti.
„Kaip tu galėjai, Tritai? Ar žinai, kas jis?”
„Kietakūnis.”
„Čia buvo Lostenas. Mano mokytojas. Aš nenoriu jo supykinti.”
„O ko jis turėtų pykti? Aš kalbėjau mandagiai.”
„Na, tiek to, — pasakė Odinas, jau beveik atgavęs pirmykštį pavidalą. Tai reiškė, kad jis daugiau nebepyksta. (Tritui palengvėjo, nors jis stengėsi to neparodyti.) — Labai nesmagu, kai mano nebylusis dešinys ateina šnekėtis su mano kietakūniu.”
„Tai ko tu pats tuomet šito nepadarei?”
„Viskam ateina laikas.”
„Tik tau jis niekuomet neateina.”
Bet po to jie pasitrynė apvalkalais ir susitaikė.
Netrukus atsirado Dua.
Ją atvedė Lostenas. Tačiau Tritas to nė nepastebėjo: jis nežiūrėjo į kietakūnį. Tik į Dua. Bet vėliau Odinas jam pasakė, kad būtent Lostenas ją atvedė.
„Matai? — pasakė Tritas. — Aš su juo pasišnekėjau, ir jis ją atvedė.”
„Ne, — atsakė Odinas. — Atėjo laikas. Kad ir niekas nebūtų šnekėjęsis, vis tiek būtų atvedęs.”
Tritas nepatikėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad Dua tik per jį atsirado.
Tokios kaip Dua, žinoma, visame pasaulyje nebuvo.
Tritas buvo matęs daugybę emocionalių. Visos būdavo patrauklios, bet kuri būtų jį pradžiuginusi. Tačiau, kai pamatė Dua, suprato, kad jokia kita nebūtų tikusi. Tiktai Dua. Tiktai Dua.
Ir Dua puikiai žinojo, ką daryti. Puikiai, nors vėliau sakė, kad niekas niekad jai nebuvo rodęs. Niekas niekada nebuvo diskines. Netgi emocionalės, nes jinai jų vengdavo.
Ir vis dėlto, suėję į krūvą, visi trys žinodavo, ką daryti.
Dua išretėjo. Daug labiau, nei Tritas kada buvo matęs ką išretėjant. Labiau, negu jis manė esant įmanoma. Dua pavirto spalvotu debesėliu, kuris užpildė viską aplink, akindamas savo spindesiu. Tritas judėjo nejausdamas, kad juda. Jis pasinėrė į miglą, kuri buvo Dua.
Nebuvo jokio skverbimosi, nieko panašaus. Tritas nejautė jokio pasipriešinimo, jokios trinties. Jis tartum sklandė smulkiai virpėdamas. Ir jautė, kad iš malonumo pradeda retėti — lengvai, be tų milžiniškų pastangų, kaip kad anksčiau. Dabar, kai Dua persmelkė jį visą, jis pats bemat virto tirštais dūmais. Išretėjimas buvo tolygus sruvenimui — viena didžiulė rami tėkmė.
Lyg per miglą jis pamatė, kaip iš kairės artėja Odinas, taip pat retėdamas.
Tada jis staigiai susilietė su juo. Tačiau tai anaiptol nebuvo sąlyčio smūgis. Tritas jautė nejausdamas ir galvojo negalvodamas. Jis įslydo į Odiną ir Odinas į jį.
Taip ir nesuprato, ar jis apsupo Odiną, ar Odinas jį, abu vienas kitą, ar nė vienas.
Viską užgožė malonumo pojūtis.
Ir kuo labiau tas malonumas stiprėjo, tuo greičiau silpnėjo pojūčiai, ir pagaliau, kai buvo pasiekta riba, sąmonė visai išnyko.
Pagaliau jie atsiskyrė ir pažvelgė vienas į kitą. Jie buvo susilieję daug dienų. Žinoma, taip ir turi būti. Kuo susiliejimas pilnesnis, tuo ilgiau trunka, bet, jam pasibaigus, atrodo, kad viskas įvyko per akimirksnį.
Vėliau jie retai taip ilgai būdavo susilieję, kaip tą pirmąjį kartą.
— Nuostabu, — pasakė Odinas.
Tritas tylėdamas žiūrėjo į Dua, dėl kurios viskas būtent taip ir buvo.
Ji bandė sutankėti, sukosi spirale, trūkčiojo. Iš jų visų Dua vienintelė vis niekaip negalėjo atsipeikėti.
— Paskui vėl taip darysim, — skubiai prašneko ji, — bet tik vėliau, vėliau. Leiskit man dabar eiti.
Ji pabėgo. Nei Tritas, nei Odinas jos nestabdė. Dar nebuvo atsigavę. Bet ir vėliau visuomet taip būdavo. Po susiliejimą Dua išnykdavo. Kad ir kaip sklandžiai viskas vykdavo, vis tiek ji pabėgdavo. Jos esybė troško vienatvės.
Tritui tai kėlė nerimą. Jis pastebėjo, kad ji tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo kitų emocionalių. O neturėtų skirtis.
Odinas manė kitaip. Jis dažnai kartodavo:,Kodėl tu nepalieki jos ramybėje, Tritai? Ji ne tokia kaip kitos, vadinasi, geresnė už kitas. Susiliejimas nebūtų toks tobulas, jeigu ji būtų kaip kitos. Nejaugi nori viską gauti veltui?” Tritui sunku buvo visa tai suprasti. Jis tik žinojo, kad ji turi daryti tai, kas jai privalu.
„Aš noriu, kad ji elgtųsi teisingai“, — sakydavo jis.
„Suprantu, Tritai, suprantu. Bet vis tiek duok jai ramybę.”
Odinas pats dažnai bardavo Dua už keistus įpročius, bet labai nenorėdavo, kad Tritas tą darytų. „Tu neturi takto”,— sakydavo jis. O Tritas dorai nė nesuprato, kas yra taktas.
O dabar… nuo pirmojo susiliejimo prabėgo tiek laiko, o mažylės emocionalės jie vis dar neturi. Kiek dar galima laukti? Jau ir taip pernelyg viskas užsitęsė. O Dua kaskart vis ilgiau ir ilgiau išbūna viena.
— Ji per mažai valgo, — nusprendė Tritas. — Kai ateis laikas…
— Įsikandai tą savo „ateis laikas ir neateis laikas”.
Dua surasti tau taip ir nebuvo atėjęs laikas. O dabar niekaip neateina laikas mažylei emocionalei. Dua turėtų…
Bet Odinas nusisuko.
— Jinai paviršiuje, Tritai. Jeigu nori, tai eik ir parsivesk lyg būtum jos globėjas, o ne dešinys. Bet aš tau patariu — duok jai ramybę.
Tritas pasitraukė atatupstas. Jis taip daug norėjo pasakyti. tik nežinojo kaip.