Dua jautė, kad jos dešinys ir kairys jaudinasi ir ginčijasi dėl jos, ir tik dar labiau pasišiaušė.
Jeigu kuris vienas arba abudu čia ateitų, viskas baigtųsi susiliejimu, o ji net galvoti apie tai nenori. Tritui niekas daugiau nerūpi, tik vaikai, nieko daugiau nereikia, tik trečio ir paskutinio vaiko — amžinai vis vaikai ir tas, kurio dar trūksta. O kai Tritas siekia susiliejimo, jis visada laimi. Tritas užsispiria, ir triada jam paklūsta. Įsitvers kokios primityvios idėjos ir laikosi, kol Odinas su Dua galiausiai pasiduoda. Bet dabar ji nepasiduos, nieku gyvu…
Ir jai nė kiek dėl to negėda. Ji niekad nepasiilgs nei Odino, nei Trito taip, kaip juodu pasiilgsta vienas kito. Ji gali išretėti ir pati, o jie tik jai tarpininkaujant (jau vien dėl to galėtų labiau su ja skaitytis!). Žinoma, trise susilieti malonu. Būtų kvaila tai neigti, bet ne ką maloniau, negu kai ji retkarčiais slapta sulenda į akmens sieną. O Tritui ir Odinui to malonumo niekas negali ir negalėtų atstoti. Ne, pala. Odinas jaučia malonumą mokydamasis, anot jo, intelektualiai augdamas. Ir Dua buvo kažką panašaus patyrusi, bent jau nutuokia, ką tai reiškia.
Nors šis malonumas visai kitoks, bet gali puikiausiai pakeisti susiliejimą,— Odinui tai jau tikrai.
O Tritui — ne. Vienintelė jo paguoda — susiliejimas ir vaikai. Daugiau nieko. Ir kai jis pradeda bukai to reikalauti, Odinas nusileidžia, o tada ir Dua nebegali priešintis.
Kartą ji buvo pakėlusi maištą.
„Įdomu, kas vyksta, kai mes susiliejame? Praeina valandos, kartais dienos… Kas visą tą laiką vyksta?”
Tritas pasipiktino.
„Taip būdavo visada. Taip turi būti.”
„Nepakenčiu visko, kas turi būti. Aš noriu žinoti kodėl.”
Odinas sutriko. Pusę savo gyvenimo jis išbūna sutrikęs.
„Kaip čia tau pasakius, Dua, tai būtina. Dėl vaikų”,— pasakė jis ir supulsavo.
„Nėra čia ko pulsuoti, — pasipiktino Dua. — Mes jau suaugę ir buvome susilieję nežinia kiek kartų. Ir visiems aišku, kad be šito nebus vaikų. Bet kodėl susiliejimas taip ilgai trunka, štai ko aš klausiu?”
„Todėl, kad tai sudėtingas procesas, — atsakė Odinas vis dar pulsuodamas. — Todėl, kad jis reikalauja energijos. Dua, norint pradėti vaiką, reikia labai daug laiko. Netgi kai mes ilgai užtrunkame, ir tada dar nėra garantijos, kad jis atsiras. O sąlygos vis blogėja… Ir ne tik mums”,— pridūrė jis skubiai.
„Blogėja?”—susirūpino Tritas, tačiau Odinas nieko daugiau nebeaiškino.
Pagaliau jie susilaukė kūdikio, mažylio racionalo, kuris taip pleveno ir retėjo, kad sužavėjo visus tris, ir net Odinas, būdavo, pasiima ir laiko jį bekaitaliojantį pavidalus tol, kol Tritas neatima. Nes iš teisybės tai juk Tritas išnešiojo jį visą inkubacinį periodą, Tritas atskyrė jį nuo savęs, kai pasidarė savarankiškas, ir Tritas rūpinosi juo kiekvieną akimirką.
Atsiradus mažyliui, Tritas būdavo su jais daug rečiau, ir Dua pajuto palengvėjimą. Trito priekabės ją erzino, Odino — priešingai. Ji vis geriau ėmė suvokti jo…
reikšmingumą. Racionalai sugebėdavo atsakyti į klausimus, o Dua nuolatos kas nors rūpėjo. Ir jis daug mieliau jai atsakinėdavo, kai Trito nebūdavo šalia.
„Kodėl mes taip ilgai užtrunkame, Odinai? Aš turiu žinoti kas dedasi ištisas paras, kol mes būname susilieję.” „Mums nieko negali atsitikti, Dua, — patikino ją Odinas. — Pagalvok pati, argi iki šiol kas nors mums buvo atsitikę, ką? Manau, kad ir apie jokią kitą triadą nesi nieko panašaus girdėjusi, tiesa? Ir apskritai, tau nederėtų klausinėti.”
„Todėl, kad aš emocionalę? Todėl, kad kitos emocionalės neklausinėja? Jeigu nori žinoti, tai aš negaliu jų pakęsti ir būtinai klausinėsiu.”
Ji puikiai suvokė, kad Odinas žiūrėjo į ją susižavėjęs ir jeigu tik Tritas būtų atsiradęs, jie tučtuojau būtų susilieję. Koketuodama ji netgi išretėjo — vos vos.
Odinas tarė: „Bet tu gali nesuvokti prasmės, Dua. Tam, kad įsižiebtų naujos gyvybės kibirkštis, reikia labai daug energijos.”
„Tu visuomet mini energiją. Kas tai per daiktas? Tik kalbėk tiksliau.”
„Na, tai, kuo mes mintam.”
„Tai kodėl tuomet nesakai maistas?”
„Todėl, kad energija ir maistas — ne visai tas pats.
Maistą mums teikia Saulė, ir tai yra energijos rūšis, bet yra ir kitų energijos rūšių, kurios mitybai netinka.
Valgydami mes išsitiesiame ir sugeriame šviesą.
Sunkiausia čia emocionalėms, nes jos labiau permatomos, tai yra šviesa eina kiaurai, užuot susi- gėrusi…”
Kaip nuostabu viską žinoti, galvojo Dua. Iš teisybės, jai ir taip buvo aišku, bet ji nebūtų sugebėjusi išreikšti to žodžiais, tokiais ilgais ir moksliškais kaip Odinas. Po jo aiškinimų pasaulis tapdavo labiau apčiuopiamas ir kur kas prasmingesnis.
Dabar, kai Dua subrendo ir nebebijojo vaikų erzinimo, kai jai teko garbė pakliūti į Odino triadą, ji kartkartėmis prisijungdavo prie kitų emocionalių, vis dėlto laikydamasi atokiau triukšmingų sambrūzdžių.
Pagaliau juk ir jai kada ne kada norėdavosi stipriau užvalgyti, be to, ir susiliejimas po to vykdavo sklandžiau. O kartais ji net pajusdavo džiaugsmą, tą malonumą, su kuriuo kitos emocionalės rangosi ir plėtojasi priešais Saulę, susikondensuodamos, idant kuo labiau sutankėtų ir galėtų sugerti kuo daugiau šviesos.
Tačiau Dua reikėjo palyginti nedaug, o kitos, rodos, niekaip negalėdavo prisisotinti. Jos kažkaip godžiai raitydavosi, o Dua taip nemokėjo ir net bodėjosi tokiu jų elgesiu.
Užtat racionalus ir globėjus retai sutikdavai paviršiuje. Būdami tankūs, jie greit pasisotindavo ir grįždavo atgal. Emocionalės vartydavosi Saulėje valandų valandas, nes valgydavo ilgiau, o energijos joms reikėdavo daugiau, bent jau susiliejimui.
Odinas kartą sakė (taip pulsuodamas, jog vos galėjai suprasti), kad emocionalių paskirtis duoti energiją, racionalų— užuomazgą, o globėjų — inkubatorių.
Kai Dua tai suprato, jai jau nebe tiek pikta, kiek juokinga buvo žiūrėti į kitas emocionalės, taip uoliai springstančias raudoną Saulės šviesą. Kadangi jos niekada nieko neklausdavo, tai aišku, nežinojo ir negalėjo suprasti, koks begėdiškas tas jų virpulingas tankėjimas arba kikenimas pagaliau leidžiantis žemyn — žemyn į, be abejonės, sėkmingą susiliejimą, kuriam ir bus sunaudota visa energija.
Dabar jai buvo suprantamesnis ir Trito susierzinimas, kai ji sugrįždavo iš paviršiaus tokia pat perregima ir toli gražu nesoti. Ir vis dėlto, ko jie nepatenkinti? Jos retumas tik suteikia susiliejimui žavesio. Gal jis ne toks glebus ir lipnus kaip kitų triadų, bet užtat ne toks žemiškas, o tatai, ji buvo tikra, irgi svarbu. Juk vis dėlto atsirado mažylis kairys ir mažylis dešinys!
Žinoma, sunkiausia su mažyle emocionalę, vidurinuke. Jai reikia daugiau energijos, negu aniems dviem, o Dua niekada neturėjo jos pakankamai.
Jau net ir Odinas buvo bepradedąs jai priekaištauti.
„Tu sugeri mažai spindulių, Dua.”
„Man gana”,— nukirsdavo Dua.
„Genijos triadoje ką tik atsirado emocionalę.”
Dua nemėgo Genijos. Visados nemėgo. Ji buvo kvaila netgi pagal emocionalių mastelį. Ir Dua pasakė iš aukšto: „Pagyrūne. Jokio subtilumo. Taip ir įgirdžiu: „Man nereikėtų, brangute, apie tai kalbėti, bet tu net neįsivaizduoji, kad mano dešinys ir mano kairys…” Ji pamėgdžiojo nelygius Genijos signalus taip gyvai, kad Odiną suėmė juokas.
Bet paskui jis pasakė: „Gal Genija ir kvaišelė, bet ji pradėjo emocionalę, o Tritas labai dėl to nusiminė. Mes jau daug seniau to siekiame, negu jie…”
Dua nusisuko.
„Aš geriu tiek spindulių, kiek galiu. Tol, kol nebepajudu. Nežinau, ko tu iš manęs nori.”
„Nepyk, — pasakė Odinas. — Aš pažadėjau Tritui su tavim pasikalbėti. Jis mano, kad tu paklausysi manęs…”
„Tritui keista, kad tu man aiškini apie mokslą. Jis nesupranta… Ar tu nori, kad męs turėtume tokią pat viduriniukę, kaip ir visi kiti?
„Ne, — rimtai atsakė Odinas. — Tu ne tokia kaip visos, ir aš esu patenkintas. Jeigu tave domina mokslas, tai leisk aš tau šį tą paaiškinsiu. Saulė jau nebetiekia tiek maisto kaip kadaise. Šviesos energija vis silpsta, ir reikia kur kas ilgiau ją absorbuoti. Kas amžius mažėja gimstamumas, ir dabar žmonių populiacija yra žymiai menkesnė negu anksčiau.”
„O ką aš galiu padaryti!”—pasišiaušė Dua.
„O kietakūniai gal ir gali. Jų skaičius taipogi mažėja…” „Ar jie irgi pereina?”—staiga susidomėjo Dua. Jai visuomet atrodė, kad jie tartum nemirtingi, kad jie nei gimsta, nei miršta. Kas, pavyzdžiui, yra matęs kietakūnį mažylį? Jie neturi mažylių. Jie nesusilieja. Jie nevalgo.
Odinas mąsliai tarė: „Manau, kad pereina. Jie niekada apie save nesipasakoja. Net nežinau gerai, kuo jie minta, bet, aišku, kad kažką valgo. Ir gimsta. Dabar, pavyzdžiui, atsirado vienas naujas. Iki šiol nesu jo matęs… na bet tiek to. Matai, jie mėgina sukurti dirbtinį maitinimą…”
„Žinau, — pasakė Dua. — Jau ragavau.”
„Ragavai? Aš nieko nežinojau!”
„Kartą emocionalės susirinkusios kalbėjo. Sakė, kad kietakūnis ieškojęs savanorių jo paragauti, ir tos kvaišos pabijojusias. Girdi, iškart sukietėsiančios ir paskui nebegalėsiančios susilieti.”
„Kvailystė”,— susierzino Odinas.
„Žinau. Užtat ir pasisiūliau. Ir jos turėjo užsičiaupti.
Jos gali išvesti iš proto, Odinai.”
„Na ir kaip tau patiko?”
„Bjaurus, — prisipažino Dua. — Nemalonus ir karstelėjęs. Kitoms emocionalėms to, aišku, nesakiau.”
„Ir aš ragavau, — pasakė Odinas. — Nepasakyčiau, kad toks jau bjaurus.”
„Racionalams ir globėjams maisto skonis nerūpi.”
Tačiau Odinas nesutiko.
„Tai tik eksperimentinė stadija. Jie dabar įtemptai dirba, stengdamiesi jį pagerinti, — aš turiu omeny kietakūnius. Ypač Estvaldą — tą patį, kur jau minėjau, kad dar nesu matęs. Lostenas dažnai kalba apie jį, išskirdamas iš kitų. Girdi, esąs genialus mokslininkas.”
„Tai kodėl tu jo nematei?”
„Aš viso labo minkštakūnis. Nenorėk, kad jie man viską rodytų ir aiškintų. Manau, ateis laikas ir aš jį pamatysiu. Jis sukūrė naują energijos šaltinį, kuris galėtų išgelbėti mus visus, tačiau…”
„Aš nenoriu dirbtinio maisto”,— pasakė Dua ir nuėjo sau palikusi Odiną.
Šis pokalbis įvyko ne per seniausiai, ir nors nuo to laiko Odinas nebuvo užsiminęs apie Estvaldą, ji žinojo, kad netrukus vėl apie jį išgirs. Dabar, saulėlydžio metą, kaip tik apie tai mąstė.
Ji matė, kaip atrodo tas dirbtinis maistas: spindintis rutulys nelyginant mažutė Saulė specialiai kietakūniu įrengtame urve. Ji ir dabar tebejaučia kartų jo skonį.
Kažin, ar jie jį pagerins? Ar pataisys jo skonį? O gal net padarys skanumyną? Tuomet, ko gero, teks gerti iki soties, kol apims nesuvaldomas noras retėti…
Ji bijojo tokio nevalingo impulso. Visai kas kita, kai tą norą stimuliuoja kairio ir dešinio jaudinimasis. O toks nevaldomas impulsas reikš, kad ji turės pradėti mažylę vidurinukę. Bet… bet juk ji to nenori!
Ji ne iš karto pati sau prisipažino. Juk ji nenori pradėti emocionalės! Kai atsiras visi trys vaikai, ateis laikas pereiti, o jai šitaip to nesinori. Ji prisiminė tą dieną, kai jos globėjas ją paliko, bet jai taip neturi atsitikti. Su tuo ji nieku gyvu nesutiks.
Kitoms emocionalėms tie dalykai nerūpėjo, nes jų galvos tuščios, ne taip kaip jos. Ji juk keistuolė Dua, Kairioji Em. Taip jos ją vadino, tai ji ir bus tokia. Tol, kol neturės trečio kūdikio, tol nepereis, tol galės gyventi.
Taigi, ji neturės to trečio kūdikio. Niekada. Niekada!
Bet kaip tą padarius? Ir kaip nuslėpus šį planą nuo Odino? O jeigu Odinas susiprotės?