Odinas laukė, ką Tritas darys. Jis buvo beveik tikras, kad Tritas neis į paviršių ieškoti Dua. Tuomet reikėtų palikti vaikus, o tą jam visuomet labai sunku padaryti.
Tritas dar kurį laiką pastoviniavo tylėdamas, o kai išėjo, tai pasuko į vaikams skirtą nišą.
Odinas kone apsidžiaugė, kai Tritas išėjo. Nors ne visai, žinoma, nes jis išėjo toks supykęs, kad judviejų kontaktas susilpnėjo ir atsirado nepasitenkinimo barjeras. Liūdna, bet ką padarysi. Tarytum gyvenimo pulsacija būtų sulėtėjusi.
O gal ir Tritas kartais jaučia tą patį?.. Ne, tai būtų netikslinga. Visas Trito jautrumas nukreiptas į vaikus.
Na o Dua?.. Kas gali pasakyti, ką ji jaučia? Kas gali pasakyti, ką apskritai jaučia emocionalę? Jos tokios savotiškos, kad greta jų kairiai ir dešiniai atrodo labai panašūs, tik, žinoma, ne intelekto prasme. Tačiau, nepaisant viso to emocionališko keistumo, kas galėtų pasakyti, ką Dua, būtent Dua, jaučia?
Štai kodėl Odinui palengvėjo, kai Tritas išėjo: Dua iš tiesų kėlė nerimą. Su trečiu vaiku aiškiai per ilgai delsiama, o Dua ne tik nesileidžia įtikinama, bet darosi vis labiau užsispyrusi. Ir jis pats nežinia kodėl neberanda vietas. Matyt, laikas pasitarti su Lostenu.
Odinas patraukė į kietakūniu urvus, iš skubėjimo sruvendamas visu kūnu, tačiau be tų erzinančių ekscentriškų bangavimų ir šokčiojimų, kuriais pasižymi emocionalių judėjimo kreivė, ir be to komiško pasilingavimo į šonus, būdingo globėjams.
(Staiga jam prieš akis iškilo toks vaizdas: Tritas klupdamas vejasi mažylį racionalą, kuris, būdamas tokio amžiaus, judrumu nė kiek nenusileidžia emocionalei, o Dua, pagaliau jį sučiupusi, grąžina globėjui, ir tas dejuoja, nebežinodamas, ar jam papurtyti mažąjį nutrūktgalvį, ar suvynioti į savo substanciją. Dėl vaikų Tritas kuo puikiausiai mokėdavo išretėti, o kai Odinas jį erzindavo, tai jis rimčiausiai, — šia tema juokauti nemokėdavo, — sakydavo: „Bet juk vaikams labiau reikia.”) Odinas labai didžiavosi savo sugebėjimu taip grakščiai, taip įspūdingai sruventi. Kartą jis užsiminė apie tai savo kietakūniui mokytojui Lostenui, kuriam patikėdavo visas paslaptis. Lostenas atsakė: „O ar tau neatrodo, kad emocionalę arba globėjas apie savo sruvenimą mano tą patį? Jeigu kiekvienas jūsų skirtingai mąsto ir skirtingai elgiasi, tai ar ne skirtingi dalykai turėtų kelti jums pasitenkinimą? Juk triada netrukdo klestėti individualybei.”
Odinas nelabai suprato, ką reiškia individualybė. Gal tatai reikia suprasti kaip vienatvę? Kietakūniai vieni. Jie neturi triadų. Bet kaip jie iškenčia?
Odinas buvo dar visai nedidelis, kai jam pirmąsyk atėjo į galvą šis klausimas. Jo santykiai su kietakūniais dar tik mezgėsi, ir staiga jam toptelėjo, kad iš teisybės tai dar visai nežinia, ar jie neturi triadų. Minkštakūniai perduoda vienį kitiems legendą apie jų vienišumą, bet ar toji legenda teisinga? Pasvarstęs Odinas nusprendė, jog reikia verčiau pasiklausti, užuot tikėjus tuo, ką visi sako.
Taigi ėmė ir paklausė: „Malonėkite pasakyti, ar jūs kairys, ar dešinys?” (Vėliau, prisimindamas šį klausimą, Odinas visas imdavo pulsuoti. Kas per naivumas klausti šitokio dalyko! O kad kiekvienas racionalas vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau— paprastai, žinoma, vaikystėje, — užduoda kietakūniui panašų klausimą — menka paguoda.) Lostenas jam ramiai atsakė: „Joks, mažasis kairy. Kietakūniai nebūna nei dešiniai, nei kairiai.”
„O vid… emocionalės?” „Vidurinukės? — Ir jo pastovios jutiminės srities forma pasikeitė — Odinas suprato, kad tai pralinksmino jį.— Ne. Nėra vidurinukių. Visi kietakūniai ir visi vienodi.”
Odinas stačiai neiškentė nepaklausęs dar vieno dalyko: „,Bet kaip jūs iškenčiat?”
„Pas mus viskas kitaip, mažyli kairy. Mes pripratę.”
Ar Odinas galėtų prie to priprasti? Iki šiol jo gyvenimas buvo susijęs su tėvų triada, o ateityje, ir gana greitai, jis būtinai sudarys savo triadą. Antraip ko vertas būtų gyvenimas? Kartkartėmis jis atsidėjęs apie tai galvodavo. Jis apie viską galvodavo atsidėjęs.
Tarpais lyg ir suvokdavo, kodėl kietakūniai yra vieni: nei brolio kairio, nei brolio dešinio, nei sesers vidurinukės, nei susiliejimo, nei vaikų, nei globėjų. Jie turi tik protą, tyrinėjantį visatą.
Galbūt jiems to ir pakanka. Paūgėjęs Odinas ir pats pajuto tyrinėjimo džiaugsmą. Jo pakakdavo, beveik pakakdavo, bet tuomet jis prisimindavo Tritą, Dua, ir pasidarydavo aišku, kad net ir visa visata negalėtų jų atstoti.
Nebent… Keista, bet kartais jam imdavo atrodyti, kad ateis tokia diena, susidarys tokia situacija, tokios sąlygos, kai… Bet čia tas laikinas praregėjimas ar net praregėjimo praregėjimas užgesdavo, ir jis jau nieko nebesuvokdavo. Tačiau ilgainiui suvokimas ir vėl sugrįždavo, o pastaruoju metu kaskart vis ilgesniam laikui — rodos, dar kiek, ir viskas paaiškės.
Bet dabar ne laikas apie tai galvoti. Reikia kažką daryti su Dua.
Jis patraukė gerai pažįstamu keliu, kuriuo pirmąsyk jį vedė globėjas ir kuriuo Tritas netrukus ves jų pačių jaunėlį racionalą, jų mažylį kairį.
Ir, žinoma, vėl nugrimzdo į prisiminimus.
Kaip tuomet buvo baisu! Šalia pulsavo, blėsčiojo ir keitė formą kiti jauni racionalai, nors globėjai ir signalizavo jiems, kad sukietėtų, išsilygintų ir nedarytų triadai gėdos. O vienas mažas kairys, Odino bičiulis, suplokštėjo kaip koks naujagimis, ir vargšas globėjas niekaip negalėjo su juo susitvarkyti. (Vėliau jis buvo kuo puikiausias mokinys… Nors — reikia vis dėlto pripažinti — iki Odino jam toli.) Tą pirmąją mokslo dieną jie susipažino su daugeliu kietakūnių. Jie sustodavo prie kiekvieno jaunojo racionalo, tam tikrais būdais nustatydami jo vibracijų tipą, o paskui spręsdavo, ar dabar priimti, ar dar palaukti, o jeigu dabar, tai koks mokymo kursas jam labiausiai tiktų.
Pamatęs artėjant kietakūnį, Odinas iš paskutiniųjų sutankėjo ir prisivertė neblėsčioti.
Priėjęs artyn, kietakūnis kreipėsi į jį tokiu neįprastu balsu, kad Odinas vos nepamiršo nusprendęs būti suaugusiu.
— Štai kur tikrai tvirtas racionalas. Kuo tu vardu, kairy? — paklausė jis.
Pirmą kartą pavadintas tiesiog kairiu, nebe mažyliu kairiu, jis pasijuto tvirčiau ir atsakė: „Odinas, gerbiamas kietakūni.” Atsakė mandagiai, kaip buvo pamokinęs globėjas.
Paskui jį, rodos, vedžiojo po kietakūniu urvus su įrengimais, mašinomis, bibliotekomis — galybė nesuvokiamų reginių ir garsų. Bet Odinas nieko nematė — jį buvo apėmusi panika. Ką jie su juo darys?
Globėjas sakė, kad jis mokysis, bet jis nesuprato, ką tai reiškia, o kai pasiteiravo globėjo, tai paaiškėjo, kad ir tas nežino.
Tik po kurio laiko jis patyrė, koks tai malonus, be galo malonus procesas, nors ir turintis savo neigiamų pusių.
Kietakūnis, pirmąkart pavadinęs jį kairiu, buvo pirmasis jo mokytojas. Jis išmokė Odiną suprasti bangų įrašus, ir netrukus nesuvokiamas kodas virto žodžiais — tokiais aiškiais, kokius jis, pats vartodavo vibruodamas.
Paskui tas kietakūnis kažkur dingo ir jį pakeitė kitas.
Odinas ne iš karto tai pastebėjo. Tada dar visi kietakūniai jam atrodė vienodi, ir iš balso jų negalėjo atskirti. Tačiau pamažu įsitikino. Įsitikino ir labai išsigando. Negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.
Sukaupęs drąsą pagaliau paklausė: „Kur mano mokytojas, gerbiamas kietakūni?”
„Gamaldanas?.. Jo daugiau nebebus su tavim, kairy.”
Odinas neteko žado. O paskui jam netikėtai išsprūdo; „Bet juk kietakūniai nepereina…”
Naujasis kietakūnis nutylėjo, nieko nepaaiškino.
Ir taip būdavo visada. Jie niekad nekalbėdavo apie save. Bet kokia kita tema — prašom. Apie save — nė žodžio.
Iš kai kurių faktų Odinas vis dėlto nusprendė, kad kietakūniai pereina, kad jie nėra nemirtingi, kuo šventai tikėjo daugumas minkštakūnių. Nors nė vienas kietakūnis nebuvo apie tai prasitaręs. Kartais Odinas svarstydavo šį klausimą su kitais studentais racionalais, bet visada su baime, atsargiai. Visi buvo pastebėję šį tą, kas nenuginčijamai bylojo apie kietakūniu mirtingumą, ir visi stebėjosi, tačiau atvirai šito teigti nedrįso ir stengdavosi nukreipti kalbą.
Kietakūniams tarytum nerūpėjo, kad racionalai pastebi tuos ženklus. Jie nė nemanė nieko slėpti. Bet patys apie tai niekada nekalbėdavo. O jeigu kas tiesiai paklausdavo (o taip neišvengiamai atsitikdavo), nuleisdavo negirdomis: nei nuneigdavo, nei sutikdavo.
Bet jeigu jie pereina, tai turi ir atsirasti, tik apie tai jie irgi nieko nekalbėjo, ir Odinas niekada nebuvo matęs jauno kietakūnio.
Odinas spėjo, kad kietakūniai gauna energiją ne iš Saulės, bet iš akmens — siurbia juodo akmens miltelius.
Kai kurie studentai irgi taip manė. Kiti, labai kategoriškai, neigė. Tačiau vieningos išvados prieiti taip ir negalėjo, nes nė vienas nebuvo matęs kietakūniu maitinantis, o jie patys apie tai irgi neužsimindavo.
Pagaliau Odinas priprato prie to jų tylėjimo kaip prie tam tikro bruožo. Galbūt, svarstė jis, tuo ir pasireiškia kietakūniu individualumas, kad jie neturi triadų.
Kiekvienas savo kiaute.
O paskui Odinas sužinojo tokių svarbių ir rimtų dalykų, kad privataus kietakūniu gyvenimo klausimai pasislinko į antrą planą. Jis sužinojo, pavyzdžiui, kad visas pasaulis traukiasi… mažėja…
Apie tai jam papasakojo Lostenas, naujasis Odino mokytojas. Odinas pasiteiravo apie negyvenamas olas, kurios tęsiasi be galo be krašto iki pat pasaulio gelmių, ir Lostenui tai patiko. „Bijojai apie tai klausti, Odinai?”
(Dabar jis jau buvo Odinas, o ne vienas iš daugelio kairių. Jis visuomet pasijusdavo išdidus, kai koks kietakūnis kreipdavosi į jį vardu. O tokių buvo nemaža.
Odinas parodė neeilinių gabumų, ir toks kreipimasis reiškė šio fakto pripažinimą. Lostenas ne kartą sakė esąs patenkintas turėdamas tokį mokinį.) Odinas iš tiesų bijojo ir kiek padvejojęs prisipažino.
Visada būdavo lengviau pripažinti savo trūkumus kietakūniams negu draugams racionalams; daug lengviau negu Tritui… Tritui išvis neįmanoma… Tuo laiku Dua dar nebuvo.
,Tai kodėl klausei?”
Odinas vėl padvejojo. Paskui iš lėto tarė: „Aš bijau negyvenamų olų, nes kai buvau vaikas, visi sakė, kad ten pilna visokių baisybių. Tačiau nieko tikro aš nežinau — tik tiek, ką esu girdėjęs iš kitų vaikų, kurie taipogi nieko tikro negalėjo žinoti. Noriu žinoti tiesą, ir tas noras pasidarė toks stiprus, kad nugalėjo net baimę.”
Lostenas buvo patenkintas.
„Gerai! Smalsumas naudingas, o baimė niekam nereikalinga. Tu puikiai vystaisi, Odinai, ir atsimink, kad tavo vystymasis ir yra visų svarbiausias dalykas. Mūsų pagalba vaidina šalutinį vaidmenį. Jeigu tu nori žinoti, mielai paaiškinsiu, kad tos negyvenamos olos iš tiesų yra negyvenamos. Jos tuščios. Nieko ten nėra, tik visokie nereikalingi daiktai, išlikę nuo senų laikų.”
„Kas juos paliko, gerbiamas kietakūni?”
Odinas nejučia pavartodavo šį pagarbų kreipimąsi, kai pajusdavo pašnekovą turint kur kas daugiau žinių už jį.
„Tie, kurie kadaise jose gyveno. Prieš tūkstančius ciklų gyveno tūkstančiai kietakūniu ir milijonai minkštakūnių. Dabar nepilni trys šimtai kietakūniu ir mažiau nei dešimt tūkstančių minkštakūnių.”
„Kodėl?” — Odinas buvo priblokštas. (Kietakūniu liko tik trys-šimtai! Vadinasi, kietakūniai iš tikrųjų pereina?
Bet dabar ne laikas apie tai galvoti.) „Todėl, kad silpsta energija. Saulė vėsta. Sulig kiekvienu ciklu vis sunkiau gyventi ir išauginti vaikus.”
(Na, o tatai ar nereiškia, kad jie taipogi gimsta? Ir kad maitinasi Saulės spinduliais, o ne uolomis? Tačiau Odinas nuvijo šalin šias mintis, nusprendęs vėliau apsvarstyti.) „Ir toliau taip tęsis?” — paklausė Odinas.
„Kol Saulė galutinai neišseks ir vieną dieną nustos tiekus maistą.”
„Ar tai reikš, kad visi mes — ir kietakūniai, ir minkštakūniai — išnyksime?”
,O ką gi dar tai galėtų reikšti?”
„Mes neprivalome išnykti. Jeigu reikia energijos ir Saulė baigia išsekti, turime ieškoti kitų šaltinių. Kitų žvaigždžių.”
„Matai, Odinai, kitos žvaigždės taipogi baigia išsekti.
Visata artėja prie pabaigos.”
„Jeigu žvaigždės baigia išsekti, nejaugi nėra maisto kitur? Nėra kito energijos šaltinio?”
„Ne, visi visos visatos šaltiniai baigia išsekti.”
Odinas nepatenkintas pamąstė, paskui tarė: „Tai yra kitų visatų. Mes neturime žūti vien dėl to, kad mūsų visata žūsta.”
Tą sakydamas jis visas pulsavo ir neleistinai nepagarbiai išsiplėtė, pasidarė visas permatomas ir daug didesnis už kietakūnį.
Bet Lostenas išspinduliavo gryniausią pasitenkinimą.,Puiku, mano mielas kairy. Reikia, kad ir kiti tą išgirstų.”
Susidrovėjęs ir pamalonintas Odinas išsyk susitraukė — juk niekas nėra pasakęs jam „mielas kairy”, išskyrus Tritą, žinoma.
Kaip tik netrukus po to Lostenas ir atvedė jiems Dua.
Odinas tuomet pagalvojo, ar čia nebus kokio ryšio, bet ilgainiui užmiršo apie tai. Tritas taip primygtinai tvirtino, kad tai jo dėka atsiradusi Dua, jog visiškai supainiojo Odiną ir tas liovėsi sukęs dėl to galvą.
Ir štai dabar jis vėl eina pas Losteną. Jau daug laiko prabėgo nuo tos dienos, kai jis sužinojo, kad visata artėja prie pabaigos ir kad kietakūniai (kaip vėliau paaiškėjo) ryžtingai ieško būdų žūt būt išlikti. Jis pats jau buvo pasidaręs daugelio sričių žinovu, ir Lostenas pareiškė, kad fizikoje jau nebeliko nieko, ko jis dar galėtų išmokyti minkštakūnį. Be to, užaugo nauja racionalų pamaina, ir jis jau nebematydavo Losteno taip dažnai, kaip kadaise.
Odinas surado Losteną su dviem paaugliais racionalais radiacinėje kameroje. Lostenas iš karto jį pamatė pro stiklą ir išėjo sandariai uždaręs duris.
— Mano mielas kairy, — tarė jis, draugiškai tiesdamas savo galūnes, ir Odiną, kaip kad ir anksčiau būdavo, apėmė lengvabūdiška pagunda paliesti jas. — Kaip laikaisi?
— Nenorėjau jums sutrukdyti, gerbiamas Lostenai.
— Sutrukdyti? Tiedu kurį laiką puikiausiai apsieis ir be manęs. Turbūt net apsidžiaugė, kai išėjau, nes esu tikras, kad pavargsta nuo mano aiškinimų.
— Negali būti, — tarė Odinas. — Aš visuomet žavėdavausi jumis ir tikiu, kad ir jie žavisi.
— Na jau na. Ačiū tau už gerą žodį. Dažnai matau tave bibliotekoje ir iš kitų girdėjau, kad tau neblogai sekasi baigiamieji kursai. Gaila, kad tu jau nebe mano mokinys. Kaip gyvuoja Tritas? Ar vis toks pat užsispyręs, kaip ir dera globėjui?
— Kasdien vis labiau. Triada tik jo dėka ir laikosi.
— O Dua?
— Dua? Aš kaip tik dėl… Juk jūs žinote, kokia ji keistuolė.
Lostenas linktelėjo.
— Taip, žinau, — pasakė su tokia išraiška, kurią Odinas buvo išmokęs suvokti kaip liūdesį.
Odinas patylėjo, o paskui nusprendė eiti tiesiai prie reikalo.
— Gerbiamas Lostenai, ar ji buvo atvesta mums, Tritui ir man, kaip tik dėl savo keistumo? Lostenas atsakė: — Nejaugi tu dėl to stebiesi? Tu ir pats labai keistas, Odinai, be to, ne kartą sakei, kad ir Tritas taip pat.
— Taip, — nedvejodamas sutiko Odinas. — Ir jis.
— Vadinasi, natūralu, kad jūsų triadai reikėjo ypatingos emocionalės, ar ne?
— Bet juk ypatingumas būna įvairus, — mąsliai tarė Odinas. — Kai kurios Dua keistenybės erzina Tritą ir net man kelia nerimą. Ar galėčiau su jumis pasitarti?
— Visuomet.
— Ji nenori… nenori susilieti.
Lostenas išklausė šio pareiškimo ramiai, lyg kalba būtų ėjusi apie paprasčiausius dalykus.
— Kai mes susiliejame, — tęsė Odinas, — tai jai tas taip pat malonu, kaip ir mums, bet pamėgink įkalbėti!
— O kaip Tritas reaguoja į susiliejimą? Nekalbant apie malonumą, kurį teikia šis procesas, ką dar jis jam duoda?
— Vaikus, žinoma, — atsakė Odinas. — Ir aš, ir Dua juos mylime, bet Tritas — globėjas. Ar jūs suprantate?
(Odinui staiga pasirodė, kad Lostenas galbūt nepajėgia suprasti visų triados subtilybių.) — Šiek tiek, — atsakė Lostenas. — Man atrodo, kad Tritui susiliejimas teikia šį tą daugiau nei vien malonumą. Na, o tau pačiam? Ką tau papildomai teikia?
— Manau, kad jūs žinote. Tam tikrą intelektualinę stimuliaciją.
— Taip, aš žinau, bet norėjau įsitikinti, ar tu pats žinai… Norėjau patikrinti, ar neužmiršai. Tu dažnai man sakydavai, kad pasibaigus susiliejimo periodui, kurio metu laikas tarytum sustoja, — tiesą sakant, tu iš tiesų ilgam pražūdavai, — pradėdavai suvokti daugybę dalykų, kurie anksčiau atrodydavo neįkandami.
— Mano protas išlieka aktyvus visą tą laiką,— pasakė Odinas. — Man atrodo, kad tuo laiku, kuris man yra būtinas, — nors aš nejaučiu nei jo trukmės, nei savo egzistavimo — mąstau giliau ir intensyviau, netrukdomas jokių gyvenimiškų problemų.
— Taip, — pripažino Lostenas, — kai sugrįždavai pas mane, tavo suvokimas būdavo padaręs kokybišką šuolį.
Jums, racionalams, taip ir turi būti, nors, tiesą sakant, nė vienas nėra tobulėjęs tokiais dideliais šuoliais, kaip tu. Aš šventai įsitikinęs, kad per visą istoriją nebuvo kito tokio racionalo.
— Tikrai? — paklausė Odinas, stengdamasis neparodyti savo džiaugsmo.
— Nors, kita vertus, aš galiu ir klysti, — pasakė Lostenas ir pralinksmėjo, pamatęs, kad Odinas nustojo blėsčiojęs, — bet dabar apie tai nekalbėkim. Aš noriu pasakyti, kad tau, kaip ir Tritui, susiliejimas reiškia ir kai ką daugiau.
— Taip, be abejonės.
— O ką gali Dua gauti iš susiliejimo? Stojo ilga pauzė.
— Nežinau, — atsakė Odinas.
— Ir niekada jos neklausei?
— Niekada.
— Tuomet, — atsakė Lostenas, — jeigu susiliejimas jai nieko daugiau neduoda, o judu su Tritu gaunate malonumą plius dar kai ką, tai kodėl susiliejimas turėtų rūpėti jai taip kaip ir jums?
— Kitos emocionalės lyg ir nereikalauja… — pradėjo Odinas gindamasis.
— Kitos emocionalės ne tokios kaip Dua. Tu man sakei šitai daugybę kartų ir man regis, didžiuodamasis.
Odinas susigėdo.
— Aš maniau, čia kokia kita priežastis.
— O kokia dar galėtų būti?
— Sunku paaiškinti. Mes, triados nariai, vienas kitą pažįstame; jaučiame vienas kitą; tam tikra prasme visi trys sudarome vieną individą. Neapčiuopiamą individą, kuris čia išryškėja, čia vėl dingsta. Jaučiame tą dažniausiai nesąmoningai. Jeigu tik pradedame intensyviai apie tai galvoti, tai pojūtis bemat prapuola, ir mes liekame tuščiomis rankomis. Mes… — ir Odinas beviltiškai nutilo. — Labai sunku išaiškinti apie triadą tam, kas…
— Vis dėlto pamėginsiu suprasti. Tau atrodo, kad pagavai vieną kitą slaptą Dua mintį, tai, ko ji neketino niekam sakyti?
— Tikrai nežinau. Tai viso labo miglotas įspūdis, kartas nuo karto atsirandantis tolimiausioje mano sąmonės kertelėje.
— Na ir?
— Tarpais man atrodo, kad Dua nenori turėti mažylės emocionalės.
Lostenas rimtai į jį pasižiūrėjo.
— Vadinasi, jūs kol kas turite tik du vaikus: mažylį kairį ir mažylį dešinį?
— Taip, tiktai du. Jūs žinote, kad emocionalę nelengva pradėti.
— Žinau.
— O Dua neabsorbuoja pakankamai energijos. Net nenori. Ji visada prisigalvoja įvairiausių pasiteisinimų, bet aš nė vienu netikiu. Mano manymu, ji kažkodėl nenori emocionalės. Kai dėl manęs — jei Dua iš tiesų dabar dar nenori — tai aš jai netrukdyčiau. Bet Tritas — globėjas, ir jam būtinai reikia, o aš negaliu nuvilti Trito, netgi dėl Dua.
— O jeigu Dua nenoras pradėti emocionalę turėtų kokią visai racionalią priežastį, ar tu į tai atsižvelgtum?
— Aš atsižvelgčiau, bet tik ne Tritas. Jis tokių dalykų nesupranta.
— Bet įkalbėtum jį pakentėti?
— Taip. Kiek pajėgčiau.
— Ar tau buvo atėję į galvą, kad minkštakūniai… — ir jis patylėjo, tarytum ieškodamas žodžio, o paskui pavartojo įprastinę minkštakūnių frazę: — nepereina, kol nėra gimę visi vaikai — visi trys, o emocionalę paskutinė.
— Taip, žinoma, — Odinas nustebo, kaip Lostenas galėjo pamanyti, jog jis nežino tokių elementarių dalykų.
— Vadinasi, mažylės emocionalės gimimas reiškia, kad artėja laikas pereiti?
— Tik tada, kai mažoji emocionalę subręsta ir gali…
— Tačiau perėjimas darosi neišvengiamas. Gal Dua kaip tik šito ir bijo?
— Bet kaip gi šitaip, Lostenai? Perėjimas — tai nelyginant susiliejimas. Kaip galima nenorėti? (Teisybė, kietakūniai nesusilieja, galbūt jie nesupranta.) — Įsivaizduok, kad Dua paprasčiausiai nenori pereiti.
Kaip tau atrodo?
— Bet juk mes privalome pagaliau pereiti. Jeigu Dua nori tik palūkėti su paskutiniu vaiku, tai aš nusileisčiau ir net galbūt mėginčiau įtikinti Tritą. Bet jeigu ji apskritai nenori jo turėti, tai šito negalima leisti.
— Kodėl? Odinas susimąstė.
— Man sunku paaiškinti, gerbiamas Lostenai, bet aš žinau, jog mes privalome pereiti. Sulig kiekvienu ciklu tas žinojimas vis auga, ir kartais man beveik atrodo, kad aš suprantu kodėl.
— O man kartais atrodo, kad tu esi filosofas, — nukirto Lostenas. — Verčiau pasvarstykime konkrečiai.
Kai trečias kūdikis užaugs, Tritas jau bus subrandinęs visus savo vaikus ir ramiai pasitiks lemtį, jausdamas, kad įvykdė visas savo gyvenimo priedermes. Tu taip pat būsi patenkintas daug išmokęs ir taip pat jausiesi įvykdęs savo priedermę. O Dua?
— Nežinau, — nusiminęs pasakė Odinas. — Kitos emocionalės visą gyvenimą pravaikšto kartu, smagiai sau čiauškėdamos. Dua visuomet stengdavosi laikytis nuošaly. — Taip, ji ne tokia kaip visos. Nejaugi nėra nieko, ką ji mėgtų?
— Ji mėgsta klausytis, kai aš pasakoju apie savo darbą,— sumurmėjo Odinas.
— Čia nėra ko gėdytis, Odinai, — pasakė Lostenas. — Visi racionalai pasakoja apie savo darbą dešiniams ir vidurinukėms. Jūs stengiatės tai nuslėpti, tačiau visi taip darote.
— Bet Dua iš tikrųjų klausosi, gerbiamas Lostenai.
— Nė neabejoju, kad klausosi. Ne taip kaip kitos emocionalės. Be to, ar tau nepasirodė, kad po susiliejimo ji daug geriau viską supranta?
— Taip, kartais pastebėdavau. Bet kažkaip neatkreipiau dėmesio…
— Nes tu įsitikinęs, kad emocionalės negali tokių dalykų kaip reikiant suprasti. Bet Dua, regis, turi šiek tiek racionalo bruožų.
(Netikėtai sunerimęs, Odinas pažvelgė į Losteną.
Kartą Dua jam pasipasakojo, kaip prisikentėjusi vaikystėje: apie šaižius kitų emocionalių spygčiojimus; apie tai, kaip šlykščiai ją pravardžiuodavo Kairiąja Em.
Nejaugi Lostenas galėjo iš kur nors apie tai sužinoti?..
Iš jo išraiškos sunku buvo spręsti.) — Ir aš kartais taip pagalvodavau, — pasakė Odinas ir staiga pratrūko: — Ir labai dėl to ja didžiuojuosi.
— Puiku, — atsakė Lostenas. — Tik kodėl jai pačiai šito nepasakius? O jeigu jai patinka puoselėti savy racionalo polinkius, kodėl to neleidus? Dar intensyviau mokyk ją to, ką pats žinai. Atsakyk į visus klausimus. Ar bijai, kad tuo užtrauksi nešlovę savo triadai?
— Tegul… Nors kita vertus kas čia gėdinga? Tritui visa tai, žinoma, laiko gaišimas, bet aš jį įkalbėsiu.
— Paaiškink jam, kad jeigu Dua gaus iš gyvenimo daugiau ir pajaus jo pilnatvę, tai gal jau taip nebebijos pereiti ir pasidarys sukalbamesnė dėl mažylės emocionalės.
Odinas pajuto tokį palengvėjimą, tarytum būtų išvengęs didžiulės nelaimės.
— Jūsų teisybė. Jaučiu, gerbiamas Lostenai, kad jūsų teisybė. Jūs viską suprantate. Jeigu jūs vadovaujate kietakūniams, tai projektas dėl kontakto su kita visata negali būti neįgyvendintas.
— Aš? — Lostenas išspinduliavo juoką.— Užmiršti, kad dabar mus veda Estvaldas. Jis tikrasis projekto autorius. Be jo mes nebūtume nieko išsprendę.
— Ak, taip, žinoma, — pasakė Odinas nesmagiai. Jis niekada nebuvo matęs Estvaldo. Iš teisybės, nebuvo sutikęs nė vieno kietakūnio, kuris būtų su juo bendravęs, nors kai kurie ir sakėsi iš tolo matę.
Estvaldas buvo naujas kietakūnis; naujas bent jau ta prasme, kad, būdamas mažas, Odinas nė sykio nebuvo apie jį girdėjęs. Argi tai nereiškia, kad Estvaldas yra jaunas kietakūnis, ir kad tuo laiku, kai Odinas buvo mažas minkštakūnis, jis buvo mažas kietakūnis?
Pagaliau nesvarbu. Odinui knietėjo kuo greičiau grįžti namo. Jis negalėjo atsidėkodamas paliesti Losteno, tad dar kartą išreiškė padėką žodžiu ir linksmas nuskubėjo atgal.
Jo džiaugsmas buvo šiek tiek savanaudiškas.
Džiugino ne vien tolima mažylės emocionalės perspektyva ir galimybė patenkinti Tritą. Ir netgi ne Dua gyvenimo pilnatvė jam rūpėjo. Šią akimirką jis iš anksto džiūgavo dėl to, kas laukė jo paties. Jis galės mokyti!
Joks kitas racionalas— be jokių abejonių — nėra patyręs tokio malonumo, nes joks kitas racionalas nėra turėjęs savo triadoje tokios emocionalės kaip Dua.
Bus nuostabu, jeigu tik jis pajėgs įtikinti Tritą, jog tai būtina. Reikės su juo pasišnekėti, trūks plyš įkalbėti, kad dar pakentėtų.