Tritas jautė, kad jo kantrybė baigiasi. Jis nesuprato, kodėl Dua elgiasi būtent taip. Ir nenorėjo suprasti. Iš kur jis gali žinoti, kodėl emocionalės yra tokios, o ne kitokios! Tuo labiau, kad Dua net ir į jas nepanaši.
Jai niekad nerūpi tai, kas svarbu. Per dienas žiopso į Saulę, o pati taip išretėja, kad šviesa pereina kiaurai.
Paskui aiškina, kad taip labai gražu. Bet juk tai nesvarbu. Svarbu yra valgyti. Kas gražaus yra valgyme?
Ir apskritai, kas tas grožis?
Ir susilieti jai maga kitaip. Kartą sako: „Pasišnekėkime pirma. Mes niekada apie tai nekalbame, niekada negalvojame.”
Odinas amžinai kartoja: „Netrukdyk jai, Tritai. Taip bus geriau.”
Odinas visada buvo kantrus. Jo manymu, viskam ateina laikas. Ir viską reikia gerai apsvarstyti.
O ką reiškia tas „gerai apsvarstyti”? Greičiausiai, kad Odinas nieko nežada daryti.
Argi ne taip buvo su Dua? Odinas iki šiol būtų svarstęs. O Tritas tiesiai nuėjo ir paprašė. Štai kaip reikia.
Ir dabar Odinas nieko Dua nesakys. O kaip bus su mažyle emocionalę, su tuo, kas visų svarbiausia? Gerai, jeigu Odinas nenori, Tritas ką nors sugalvos. Tiesą sakant, jis jau šį tą ir sugalvojo. Kol visos šios mintys šmėžavo jo sąmonėje, Tritas sliūkino ilgu koridoriumi ir net nepastebėjo taip toli atsidūręs. Ar tai ir yra,gerai apsvarstyti”? Ne, jam nėra ko bijoti. Jis nepasuks atgal.
Tritas atsargiai apsidairė. Tai buvo kelias į kietakūniu urvus. Netrukus jis turės juo vesti savo mažylį kairį.
Odinas kažkada parodė jam šį kelią.
Nežinia, ką dabar ten nuėjus daryti. Tačiau baimės Tritas nejuto. Jis nori mažylės emocionalės. Jis turi teisę ją turėti. Ir nieko visame pasaulyje nėra svarbiau.
Kietakūniai pasirūpins, kad jis ją turėtų. Juk atvedė Dua, kai jis paprašė?
Bet kieno prašyti? Pirmo sutikto kietakūnio? Nors ne, jo jau lyg ir buvo nuspręsta kieno. Jis žino vardą ir paprašys jį pakviesti. Su juo ir pasišnekės.
Jis gerai atsimena tą vardą. Atsimena netgi dieną, kai pirmąsyk jį išgirdo. Tada mažylis kairys buvo ką tik išmokęs keisti formą. (Kokia atmintina diena! „Odinai, greičiau! Anis visas ovalinis ir kietas! Niekas nepadėjo — pats! Dua, žiūrėk!” Ir jie sulėkė. Anis tuomet buvo vienturtis. O paskui šitiek laiko laukė antro! Taigi jie sulėkė, o mažylis kaip tik susigrūdo į kampą. Po to, riesdamas į save pakraščius, išsklido po guolį nelyginant skystas molis. Odinas išėjo, nes buvo labai užsiėmęs. O Dua pasakė:,Niekis, Tritai, jis tuoj vėl taip padarys.”
Jie visą dieną laukė, bet nebesulaukė.) Tritas tuomet užsigavo, kad Odinas išėjo. Būtų jį išbaręs, bet Odinas atrodė toks nusikamavęs. Visas ovalas susiraukšlėjęs. Ir jis nė nepasistengė jo išlyginti.
„Ar kas atsitiko, Odinai?”—susirūpinęs paklausė, kai Odinas grįžo.
„Tiesiog sunki diena, ir nežinau, ar spėsiu susidoroti su diferencialinėmis lygtimis iki sekančio susiliejimo.”
(Tritas gerai nepamena, kaip jis ten sakė. Kažkaip panašiai. Odinas visuomet vartoja kietus žodžius.) „Ar nenori dabar susilieti?”
„O ne. Ką tik mačiau, kaip Dua lipo į paviršių, o tu juk žinai, kaip ji jaučiasi, kai mes sutrukdom. Tiesą sakant, nėra ko skubėti. Ir dar — atsirado naujas kietakūnis.”
„Naujas kietakūnis?” paklausė Tritas abejingai. Tritui nepatiko, kad Odinas taip veržėsi bendrauti su kietakūniais. Nė vienas kaimynystėje gyvenantis racionalas nebuvo taip pasinešęs į tą, anot jo, lavinimąsi, kaip Odinas. Taip nesąžininga. Jis visas atsidavęs mokslams. Dua tegalvoja apie pasivaikščiojimus po tuščią paviršių. O triada, išskyrus Tritą, niekas nesirūpina.
„Jo vardas Estvaldas,” pasakė Odinas.
„Estvaldas?” Tritas lyg ir susidomėjo. Gal todėl, kad jam rūpėjo, kas dedasi Odino galvoje.
„Niekada nesu jo matęs, bet jie visi apie jį kalba, — Odino akys sutirštėjo, kaip visuomet, kai jis svajodavo. — Tai jis jiems sukūrė tą naujovę.”
„Kokią naujovę?”
„Pozitroninį Siur… Tu nesuprasi, Tritai. Tai jų išradimas. Jis revoliucionizuos visą pasaulį.”
„O ką tai reiškia revoliucionizuos?”
„Viską pertvarkys.”, Tritas sunerimo. „Nereikia visko pertvarkyti.”
„Jie padarys, kad būtų geriau. Pertvarkyti — tai nebūtinai į bloga. Šiaip ar taip, Estvaldas už tai atsakingas. Jis nepaprastai protingas. Aš jaučiu.”
„Tai kodėl tu jo nemėgsti?” „Aš nesakiau, kad nemėgstu.” „Man susidarė toks įspūdis.”
„Nieko panašaus, Tritai. Tiesiog… na… tiesiog… — Odinas nusijuokė.— Man pavydu. Kietakūniai tokie protingi, kad minkštakūniai yra niekas palyginti su jais, bet aš su tuo susitaikiau, nes Lostenas visada laikė mane gabiausiu iš visų minkštakūnių. Bet dabar, kai atsirado Estvaldas, net Lostenas nublanko, o aš iš tikrųjų esu niekas.”
Tritas išpūtė savo priekinę plokštumą, norėdamas paliesti Odiną, o tas pasižiūrėjo į jį ir nusišypsojo.
„Koks aš vis dėlto kvailas. Tegu jie būna baisiausiai protingi, bet nė vienas jų neturi Trito.”
Po to jie vis dėlto nuėjo ieškoti Dua. Lyg tyčia, užbaigusi savo klajones, ji kaip tik leidosi žemyn.
Susiliejimas buvo išties vykęs, nors truko tik apie vieną dieną. Tritui susiliejimas tuomet nerūpėjo. Net trumpam palikti mažąjį Anį buvo pavojinga, nors tuo tarpu jį ir pavaduodavo kiti globėjai.
Po to karto Odinas ne sykį vėl buvo užsiminęs apie Estvaldą. Visada vadindavo,nauju”, nors ir nemaža laiko jau buvo praėję. Jis vis dar nebuvo jo matęs.
,Matyt, aš jo vengiu, — pasakė jis vieną dieną juodviem su Dua. — Jis viską žino apie naująjį išradimą. O aš nenoriu per greitai sužinoti. Pačiam išsiaiškinti kur kas įdomiau.”
„Apie Pozitroninį Siurblį?”— paklausė Dua.
Dar viena Dua keistenybė, pagalvojo Tritas. Baisiai erzina. Taria kietus žodžius kone taip pat kaip Odinas.
Emocionalei taip nederėtų. Taigi Tritas nusprendė pasikalbėti su Estvaldu, kadangi Odinas jį taip liaupsino. Be to, juodu su Odinu niekad nebuvo susitikę ir Estvaldas negalės pasakyti: „Aš kalbėjau su Odinu apie tai, Tritai, gali nesijaudinti.”
Visi mano, kad, pasikalbėję su racionalu, sužino visos triados nuomonę. Niekas nekreipia dėmesio į globėjus. Bet šį kartą turės atkreipti.
Kietakūniu urvai jam pasirodė labai keisti. Jis čia nematė nieko, kas buvo jam įprasta. Viskas aplinkui atrodė svetima ir baugu. Ir vis dėlto noras pamatyti Estvaldą nugalėjo baimę. Jis pasakė sau:,Noriu turėti savo mažylę vidurinukę.” Šitaip save paskatinęs, vėl galėjo eiti į priekį.
Pagaliau pamatė kietakūnį. Vienui vienas jis pasilenkęs kažką veikė. Odinas kartą sakė, jog kietakūniai visada dirba prie savo… na, prie tų. Tritas neprisiminė — pagaliau jam ir nerūpi.
Jis atsargiai priėjo ir sustojo.
— Gerbiamas kietakūni, — kreipėsi į jį.
Tas atsisuko, ir oras suvibravo aplink jį. Odinas buvo aiškinęs, kad taip kartais būna, kai du kietakūniai kalbasi. Tuo tarpu šis, tartum tik dabar iš tikrųjų pamatęs Tritą, pasakė: — Bet juk čia dešinys! Ką tu čia veiki? Atsivedei mažylį kairį? Bene šiandien prasideda semestras?
Tritas nė nemanė atsakyti.
— Kur galėčiau surasti Estvaldą, gerbiamasis? — tiktai paklausė.
— Ką tokį?
— Estvaldą.
Kietakūnis ilgai tylėjo. Paskui paklausė: — O kokį tu turi reikalą į Estvaldą, dešiny? Tritas užsispyrė.
— Man būtinai reikia su juo pasišnekėti. Ar jūs ir esate Estvaldas, gerbiamasai?
— Ne… O kuo tu vardu, dešiny?
— Tritas.
— Aišku. Tai tu Odino triados dešinys?
— Taip.
— Bijau, kad dabar Estvaldo nepamatysi, — sušvelnėjusiu balsu tarė kietakūnis. — Jo čia nėra. Bet gal tau kas kitas galėtų padėti…
Tritas stovėjo, nežinodamas, ką jam sakyti.
— Eik verčiau namo, — pasakė kietakūnis. — Pasikalbėk su Odinu. Jis tau padės. Gerai? Eik namo, dešiny.
Kietakūnis nusisuko. Jis ėmėsi kažkokios veiklos, neturinčios su Tritu nieko bendra, ir tas stovėjo, neapsispręsdamas, ką daryti. Paskui tylutėliai nusruveno į kitą sekciją. Kietakūnis nė nepažvelgė jo pusėn.
Iš pradžių Tritas nesuvokė, kodėl pasuko būtent šia kryptimi. Tiesiog atrodė taip būsiant geriau. O paskui staiga viskas išaiškėjo. Jį apgaubė švelni maisto šiluma, kurią jis nejučia ėmė kramsnoti.
Rodos, lyg ir nebuvo alkanas, bet dabar valgė su didžiausiu malonumu.
Saulės niekur nebuvo matyti. Instinktyviai jis žvilgtelėjo viršun, bet, savaime aišku, išvydo tiktai urvo lubas. Ir vis dėlto maistas buvo daug gardesnis negu paviršiuje. Jis su nuostaba apsižvalgė. O labiausiai stebėjosi, kad jam įdomu.
Kartais Odinas išvesdavo jį iš kantrybės su tuo savo domėjimusi įvairiausiais nereikšmingais dalykais. O dabar jam pačiam — Tritui! — įdomu. Tačiau tai, kas jį sudomino, nėra nereikšminga. Staiga jis suvokė, jog tai net labai svarbu. Jį stačiai persmelkė nuojauta, kad jis nesidomėtų, jeigu vidinis balsas nebūtų pakuždėjęs, kaip tai yra svarbu.
Jis padarė viską labai greitai, stebėdamasis savo narsa. Paskui pasuko atgal. Eidamas pro kietakūnį, su kuriuo buvo kalbėjęs, pasakė: — Einu namo, gerbiamas kietakūni.
Tas tik sumurmėjo kažką. Jis ir toliau dirbo savo darbą, ant kažko užsikniaubęs, užsiėmęs kvailystėmis ir nepastebėdamas paties svarbiausio.
Jeigu kietakūniai tokie galingi ir protingi, galvojo Tritas, tai kaip jie gali būti tokie kvaili?