Dua, pati nesuvokdama, keliavo kietakūniu urvų link.
Iš dalies dėl to, kad Saulei nusileidus nebebuvo kas veikti ir norėjosi kaip nors prastumti laiką, kad kuo ilgiau nereikėtų grįžti namo ir klausytis Trito burblenimų bei drovių Odino patarimų, kurių veiksmingumu jis pats netiki. Iš dalies dar ir todėl, kad kietakūniu urvai ją viliojo.
Jau seniai ji jaučia tą trauką, ko gero, nuo pat mažumės, ir dabar jau šito nebeslepia. Emocionalėms nedera turėti tokių polinkių. Kartais vaikystėje kai kurioms šitaip būna — Dua jau buvo pakankamai suaugusi ir patyrusi, kad galėtų spręsti, — tačiau greitai praeina, o jeigu nepraeina savaime, atsiranda kas padeda. Tiesą sakant, kai ji pati buvo mažytė, tai užsispyrusi klausinėdavo ir apie pasaulį, ir apie Saulę, ir apie urvus — apskritai apie viską — kol globėjas nebeapsikentęs sakydavo: „Tu labai savotiška, brangioji Dua. Labai juokinga vidurinukė. Kas iš tavęs išaugs?”
Iš pradžių ji niekaip nesuprato, kodėl noras žinoti toks savotiškas ir juokingas. Tačiau gana greitai jai paaiškėjo, kad jos globėjas negali atsakyti į tuos klausimus. Kartą ji pamėgino pasiteirauti savo tėvo kairio, bet jis, anaiptol ne su tokia švelnia nuostaba kaip globėjas, piktai atšovė: „Kam tu šito klausi, Dua?” ir griežtai, tiriamai ją nužvelgė.
Ji nubėgo šalin, labai išsigandusi, ir daugiau jo nebeklausinėje O paskui vieną dieną jos bendraamžė emocionalę suspigo: „Kairioji Em!” Dabar ji jau neprisimena, ką būtent buvo pasakiusi, tačiau tuomet tai neatrodė jai koks nors nenatūralus dalykas. Nežinia kodėl ji baisiai susigėdo ir pasiklausė savo vyresnio broliuko kairio, ką reiškia „Kairioji Em”. Jis pasitraukė atatupstas, baisiai sutrikęs — tas aiškiai buvo matyti — ir sumurmėjo: „Nežinau”, nors buvo aišku, kad žino.
šiek tiek pasvarsčiusi, ji nuėjo pas savo globėją.
„Ar aš Kairioji Em, tėveli?”—paklausė.
„Kas tave taip pavadino, Dua? Nereikia kartoti negražių žodžių”,— atsakė jis.
Ji pasruveno apie artimiausią jo kampą, pamąstė trupučiuką ir vėl pasiteiravo: „Ar tai labai negerai?”
„Išaugsi”,— atsakė globėjas ir išsipūtė, norėdamas ją pasūpuoti. Jai visada patikdavo su juo pažaisti, tačiau tą kartą nesinorėjo— juk buvo visiškai aišku, kad jis jai iš esmės nieko neatsakė. Susimąsčiusi ji pasitraukė šalin.
„Išaugsi”—vadinasi, dabar ji dar neišaugusi, bet iš ko?
Net ir tada ji neturėjo tikrų draugių. Emocionalės mėgdavo šnibždėtis ir kikenti, o jai daug smagiau buvo sruventi aplink uolų nuolaužas ir mėgautis šiurkščiu jų paviršiumi. Tiesa, buvo jų tarpe ir draugiškesnių vidurinukių, ne tokių erziklių. Kad ir Doralė. Nors kvaila kaip ir visos kitos, bet kartais mokėdavo juokingai paplepėti. (Užaugusi Doralė sudarė triadą su Dua broliu dešiniu ir jaunu kairiu iš kito urvinio komplekso — tas kairys Dua nelabai patiko. Paskui Doralė pradėjo mažylį kairį, tuoj po to mažylį dešinį ir netrukus — mažylę vidurinukę. Ji taip sutankėjo, kad pasidarė panaši į globėją, ir Dua stebėjosi, kaip jie dar sugeba susilieti…
Nepaisant to, Tritas nuolatos vis reikšmingai nurodydavo jai Doralės triadą kaip pavyzdį.) Vieną dieną, kai jiedvi su Dorale sėdėjo dviese, Dua sušnibždėjo: „Dorale, gal tu žinai, ką reiškia „Kairioji Em”?”
Doralė sukvikeno ir susispaudė į gniužuliuką, tartum norėdama, kad jos niekas nepastebėtų. Paskui sako: „Tai emocionalę, kuri elgiasi kaip racionalas — na, kaip kairys. Supratai? Kairioji emocionalė — Kairioji Em!
Supratai?”
Be abejo, Dua suprato. Dabar jai viskas pasidarė aišku. Ji ir pati išsyk būtų susiprotėjusi, jei tik būtų galėjusi įsivaizduoti, kad šitaip gali būti.
„Iš kur tu žinai?”—paklausė Dua.
„Man vyresnės emocionalės pasakė”,— Doralės substancija ėmė sūkuriuoti, ir Dua suprato, kad draugei nemalonu apie tai kalbėti.
„Tai nepadoru!”—pridūrė Doralė. „Kodėl?”— nesuprato Dua.
„Todėl, kad nepadoru. Emocionalės neturi elgtis kaip racionalai.”
Anksčiau Dua niekad nebuvo apie tai galvojusi, bet dabar suabejojo: „O kodėl gi ne?”
„Todėl! Ir žinai, kas dar nepadoru?”
Dua susidomėjo: „Kas?”
Doralė nieko neatsakė, tik staiga išpūtė vieną šoną ir netikėtai brūkštelėjo per Dua — ta net nesuspėjo įdubti.
Dua buvo nemalonu. Ji atšoko ir paprašė: „Nereikia!”
„O dar žinai, kas nepadoru? Galima sulįsti į uolą.”
„Ne, negalima”,— atšovė Dua. Tai buvo nesąmonė, nes Dua dažnai su malonumu sulįsdavo į išorinį akmens sluoksnį. Bet dabar Doralės prunkščiojimas taip ją užgavo, kad ji netgi pati sau nebenorėjo prisipažinti teisybės.
„Galima galima. Tatai vadinasi „įsitrinti į akmenį”.
Emocionalės lengvai gali tą padaryti. Kairiai ir dešiniai — tik vaikystėje. Kai užauga, lenda vienas į kitą.”
„Netikiu. Viską išsigalvojai.”
„Tikrai. Aš tau sakau. Pažįsti Dimitą?”
„Ne.”
„Prisimink. Tokia su tankiu kampuku iš C urvo.” „Ar ta, kur taip juokingai sruvena?”
„Taip. Dėl to sutankėjusio kampo. Tai va. Vieną kartą ji visa sulindo į akmenį, tik tas kampukas liko kyšoti. O jos broliukas kairys viską matė ir paskundė globėjui.
Kaip jai tada kliuvo! Niekada daugiau taip nebedarė.” Po šio pokalbio Dua labai nusiminė. Ilgai nebesišnekėjo su Dorale, ir taip jų draugystė nutrūko, bet Dua smalsumas vis augo.
Smalsumas? Kodėl nepavadinus jo kairumu?
Vieną dieną, įsitikinusi, kad globėjo arti nėra, prasismelkė į akmenį — iš lėto, vos vos. Paskutinis toks kartas buvo vaikystėje, bet tada ji, rodos, taip giliai vis tiek nesulįsdavo. Akmenyje buvo maloniai šilta, bet kai ji išlindo, tai liko toks jausmas, tarytum akmuo būtų palikęs joje pėdsaką ir dabar visiems bus aišku, ką ji veikė.
Tačiau Dua ir toliau darė tokius bandymus, kaskart vis drąsiau ir sėkmingiau. Tiesa, labai giliai niekada nesiskverbdavo.
Pagaliau globėjas ją pagavo ir nepatenkintas sudrausmino. Po to Dua stengėsi būti atsargesnė. Dabar ji jau buvo labiau subrendusi ir gerai žinojo, kad, nepaisant Doralės kikenimų, čia nėra nieko ypatinga.
Beveik visos emocionalės dabar landžiojo į akmenis, o kai kurios netgi atvirai tuo girdavosi.
Su amžiumi jos darydavo taip vis rečiau, ir Dua buvo tikra, kad nė viena iš jos pažįstamų, sudariusių triadą, jau nebeprisimindavo šio įpročio. O Dua jo tebesilaikė (tai buvo viena iš jos paslapčių, apie kurią ji niekam nebuvo prasitarusi) ir kartą kitą pamėgino net ir būdama triados sudėtyje. Tačiau visus tuos kartus jai nedavė ramybės mintis: „Kas bus, jeigu Tritas sužinos?”
Tokia perspektyva nežadėjo nieko gero ir sugadindavo visą malonumą.
Nesąmoningai ji teisino save tuo, kad tarp jos ir kitų emocionalių nusistovėję tokie santykiai. Pravardė „Kairioji Em” persekiojo ją visur kaip viešas pažeminimas. Atėjo laikas, kai ji įmanydama būtų pasislėpusi nuo viso pasaulio, kad tik jos negirdėtų. Kaip tik tada ir pamėgo vienatvę. O būdama viena, ieškojo nusiraminimo uolose. Trintis į akmenis — ar tai padoru, ar ne — galima tik vienumoje, o emocionalės juk ir pasmerkė ją vienatvei.
Bent jau taip ji tikino pati save.
Kartą ji ryžosi joms atsimokėti.
„O jūs visos — Dešiniosios Em, niekšingos Dešiniosios!”—sušuko ji toms erziklėms.
Bet jos tik nusijuokė, ir Dua pabėgo visai sutrikusi ir nusiminusi. Bet juk jos tokios ir yra! Pasiekusios triadinį amžių, pradeda domėtis kūdikiais ir plevena aplink juos visai kaip globėjai — net koktu. Jai pačiai tas niekad nebuvo įdomu. Vaikai yra vaikai, ir globoti juos turi broliai dešiniai. Kai Dua paaugo, pravardė užsimiršo. Iš dalies dėl to, kad ji išsaugojo išretėjusią mergaitišką struktūrą ir mokėjo sruventi taip dulsvai verpetuodama, kaip nė viena kita jos draugė. O kai dešiniai ir kairiai ėmė tolydžio vis labiau ja domėtis, emo-cionalėms jau nebesinorėjo šaipytis.
Ir vis dėlto… ir vis dėlto dabar, kai niekas nebedrįso kalbėti su Dua nepagarbiai (nes visuose urvuose buvo žinoma, jog Odinas— žymiausias savo kartos racionalas, o Dua jo vidurinukė), ji pati suprato esanti nepataisoma Kairioji Em.
Ji nematė čia nieko nepadoraus — anaiptol, bet retkarčiais pagaudavo save svajojant apie tai, kaip gera būtų buvę gimti racionalu, ir tuomet susigėsdavo. Kažin, ar kitos emocionalės kada nors arba bent retkarčiais taip pagalvoja? O gal kaip tik todėl, na, arba ir todėl ji nenori mažylės emocionalės?.. Juk ji pati netikra emocionalę… ir blogai vykdo savo pareigas triadai…
Odinui visai nekliuvo jos kairuoliškumas. Niekada jos taip nevadino. Jam netgi patiko, kad ji domisi jo gyvenimu, patiko jos klausimai, į kuriuos mielai atsakinėjo, patenkintas, jog ji supranta. Užtardavo, kai Tritui pasidarydavo pavydu — gal ne tiek pavydu, kiek pikta, kad jų elgesys neatitinka siauro ir nepajudinamo jo požiūrio į gyvenimą.
Odinas kartais pasiimdavo Dua su savimi į kietakūniu urvus, norėdamas pasipuikuoti, ir nuoširdžiai džiaugdavosi, kad daro jai tokį įspūdį. Ir iš tikrųjų tai darė įspūdį. Nors gal ne tiek neabejotinos jo žinios ir protas, kiek tai, kad jis noriai dalinosi tomis žiniomis su ja. (Iki šiol dar nebuvo užmiršusi, kaip grubiai jai atkirto tėvas kairys, kai ji kažko paklausė.) Karščiausiai ji mylėdavo Odiną tada, kai jis leisdavo jai domėtis jo reikalais. Tačiau net ir tai liudijo apie jos kairuoliškumą.
Galbūt (ši mintis vis dažniau ir dažniau ateidavo jai į galvą), būdama kairioji, ji priartėjo prie Odino ir nutolo nuo Trito, kurio įkyrumas atrodė jai toks nepakenčiamas. Odinas nė sykio nebuvo užsiminęs, jog supranta, kaip čia yra, bet galbūt Tritas pats miglotai jautė kažką ir, nors negalėdamas visko suvokti, vis tiek buvo nelaimingas, net ir nesupaisydamas priežasčių.
Pirmą kartą atsilankiusį kietakūniu urvuose, ji girdėjo du iš jų šnekantis. Tada ji, žinoma, nesuprato, kad jie kalbasi. Tiesiog vibravo oras — labai greitai, labai nepastoviai, ir ji pajuto giliai savy nemalonų zvimbimą.
Gavo išretėti, norėdama praleisti vibraciją kiaurai.
„Jie kalbasi”,— pasakė Odinas ir, užbėgdamas už akių, pridūrė: „Saviškai. Bet jie supranta vienas kitą.” Dua pasistengė suvokti šį reiškinį, juoba kad jos imlumas taip džiugindavo Odiną. Kartą jis pasakė: „Kiek aš pažįstu racionalų, tai visų jų emocionalės — grynos patauškos. O man pasisekė.” Ji tada atsakė: „Bet kitiems racionalams, rodos, patinka patauškos. Kodėl tu ne toks kaip jie, Odinai?” Odinas neneigė, kad kitiems racionalams patinka patauškos. Tik pasakė: „Niekad apie tai negalvojau ir nemanau esant būtina. Tiesiog aš didžiuojuosi tavim ir man patinka tavim didžiuotis.”
„Ar tu supranti, ką kietakūniai tarpusavyje šnekasi?”—paklausė ji.
„Ne viską,— atsakė Odinas. — Nespėju pagauti svyravimų pakitimų. Kartais nujaučiu, apie ką, nors ir nesuprantu, ypač po susiliejimo. Bet toli gražu ne visada. Įvairūs nujautimai — emocionalių duona, tik kad jos negali suvokti tų nujautimų prasmės. O tu galėtum.”
Dua susidrovėjo.
„Aš bijočiau. Jiems gali nepatikti.”
„Pamėgink. Man taip smalsu. Pažiūrėk, gal suprasi, apie ką jie kalba.”
„Tu tikrai nori, kad aš taip padaryčiau?”
„Žinoma, jeigu jie pričiups tave ir supyks, pasakysiu, kad aš tau liepiau.” „Prižadi?” „Prižadu.”
Visa vibruodama, Dua sutelkė dėmesį į kietakūnius ir apmirė, kad galėtų priimti svetimus impulsus.
„Susijaudinimas! — pasakė ji. — Jie jaudinasi. Dėl kažkokio naujo.”
„Gal dėl Estvaldo”,— nusprendė Odinas. Taip Dua pirmąsyk išgirdo šį vardą. „Kaip keista!”—pasakė ji.
„Kas keista?”
„Jaučiu Saulę. Labai didelę Saulę.” Odinas susimąstė.
„Gal jie kalba apie ją.” „Bet kaip čia gali būti?”
Kaip tik tuo metu kietakūniai juos pastebėjo. Jie priėjo artyn ir draugiškai pasisveikino, tardami žodžius taip, kaip minkštakūniai. Dua buvo neapsakomai sutrikusi, nes nežinojo, ar kietakūniai pajuto ją gaudant jų bangas. Bet jie, jeigu ir pajuto, niekuo neišsidavė.
(Vėliau Odinas jai sakė, kad labai retai pavyksta pamatyti, kaip kietakūniai tarpusavyje kalbasi. Jie visuomet atsižvelgia į minkštakūnius ir, pamatę juos netoliese, atideda į šalį savo darbus. „Jie mus labai myli, — pasakė Odinas. — Ir jie tokie geri.”) Kada ne kada jis pasiimdavo ją į kietakūniu urvus — paprastai tomis valandomis, kai Tritas būdavo užsiėmęs su vaikais. Tačiau Odinas nė nemanydavo įspėti Trito, jog vedasi Dua su savim. Tritas, be abejonės, imtų visaip prieštarauti, girdi, šitoks Dua lepinimas visai atimsiąs jai norą maitintis ir iš susiliejimo nieko doro nebeišeisią… Su juo nė penkių minučių nepasišnekėsi, kad neužeitų kalba apie susiliejimą.
Sykį ar du ji net viena buvo įsidrąsinusi nusileisti žemyn, nors kietakūniai, kuriuos ji sutikdavo, būdavo jai malonūs ir „tokie geri”, anot Odino. Tačiau jie nežiūrėjo į ją rimtai. Kietakūniams patikdavo, kai ji ko nors klausdavo, bet sykiu ji jausdavo pašaipą. O jų atsakymai būdavo patys primityviausi, neteikiantys jokios informacijos. Pavyzdžiui: „Čia mašina, Dua. Gal Odinas galės tau paaiškinti.”
Įdomu, ar kuris nors iš jų buvo Estvaldas? Jai nepakakdavo drąsos pasiklausti sutiktojo kietakūnio vardo (ji pažinojo tik Losteną, kurį Odinas buvo jai pristatęs ir apie kurį buvo labai daug girdėjusi). Kartais galvodavo, jog kaip tik tas ar anas kietakūnis ir buvo Estvaldas. Odinas kalbėdavo apie jį su didžiule pagarba, nors balse jausdavosi apmaudas.
Ji suprato tik tiek, kad Estvaldas buvo užsiėmęs tokiu svarbiu darbu, kad niekad neužsukdavo į minkštakūniams prieinamus urvus.
Prisimindama visa tai, ką Odinas buvo jai sakęs, ji pamažėle ėmė suvokti, jog pasauliui trūksta maisto.
Tarp kitko, Odinas nevadindavo jo maistu. Jis sakydavo „energija”, nes taip, girdi, jį vadiną kietakūniai.
Saulė blėso ir merdėjo, bet Estvaldas sugalvojo, kaip gauti energijos iš kitur, iš daug toliau nei Saulė, toliau nei septynios žvaigždės, šviečiančios naktį tamsiame danguje. (Odinas sakė, kad septynios žvaigždės — tai septynios Saulės, esančios labai toli, ir kad yra daugybė žvaigždžių, kurios yra dar toliau ir kurių negali įžiūrėti.
Tritas, išgirdęs tai, pareiškė nesuprantąs, kokia nauda iš žvaigždžių, kurių negali matyti, ir kad apskritai jis visu tuo netikįs. Odinas kantriai pasakė: „Še tai tau.” Dua irgi ketino sakyti kažką panašaus, bet po to susilaikė.) Dabar atrodė, kad energijos pakaks amžiams; amžiams pakaks maisto — kai tik Estvaldas ir kiti kietakūniai išmoks suteikti naujai energijai tinkamą skonį.
Vos prieš keletą dienų ji pasakė Odinui: „Prisimeni, labai seniai, kai tu buvai nusivedęs mane pas kietakūnius ir aš mėginau susekti, apie ką jie kalbasi, sakiau, kad pajutau didelę Saulę?”
Odinas ne iš karto suprato, apie ką ji kalba.
„Kažkaip neprisimenu. Bet kalbėk toliau, Dua. Ką tu nori tuo pasakyti?”
„Aš vis galvoju: ar toji didelė Saulė ir yra naujos energijos šaltinis?”
Odinas apsidžiaugė. „Puiku, Dua. Ne visai taip, bet, kaip emocionalę, tu turi nuostabią intuiciją.”
Ir štai dabar, knaisiodamasi prisiminimuose, Dua paniurusi pamažu slinko į priekį. Praradusi laiko bei erdvės pajautimą, ji nepastebėjo, kaip atsidūrė prie kietakūniu urvų, ir jau buvo besuabejojanti, ar ne per ilgai užtruko ir gal geriau būsią grįžti namo išklausyti neišvengiamų Trito priekaištų, tik staiga… tartum vien nuo tos minties ji pajuto Tritą esant netoliese.
Pajuto taip stipriai, kad tik labai trumpam jai šmėstelėjo mintis, jog bus pagavusi jo jausmus iš toli, iš pat namų urvo. Ne! Jis čia, žemai, kietakūniu urvuose, kartu su ja.
Bet ką gi jis čia galėtų veikti? Bene seka ją? Ar sumanė čia ją išbarti? O gal jam šovė kvaila mintis pasiskųsti kietakūniams? Šito tai jau Dua nepakęstų…
Tačiau stingdantis siaubas bemat pranyko ir užleido vietą nuostabai. Tritas visai apie ją negalvojo! Net nežinojo, kad ji čia. Ji jautė vien tik kažkokį beatodairišką jo pasiryžimą podraug su baime ir susirūpinimu.
Dua būtų galėjusi dar labiau susikaupti ir nors apytikriai sužinoti, ką jis ten sumanė, bet tokia mintis jai nė į galvą neatėjo. Jeigu Tritas nežino, kad ji čia, tai svarbiausia dabar, kad ir toliau nežinotų.
Ir ji kone instinktyviai padarė tai, kas dar prieš akimirką jai būtų atrodę neįmanoma ir jokiu būdu neleistina.
Galbūt taip atsitiko dėl to (kaip ji vėliau nusprendė), kad ji ką tik buvo prisiminusi savo vaikišką pokalbį su Dorale ir savo pačios bandymus įsitrinti į akmenį.
(Suaugę turėjo tam savo sudėtingą pavadinimą, bet jis jai atrodė dar keblesnis už vaikiškąjį.) Šiaip ar taip, gerai nesuvokdama, ką įdaranti ir net po to kurį laiką — ką padariusi, ji paskubom sulindo į artimiausią sieną.
Sulindo visa kiek tik jos buvo!
Ji pasibaisėjo tuo, kas atsitiko, bet kai paaiškėjo, kad tikrai ne veltui, išsyk palengvėjo. Mat Tritas praėjo visai pro pat, nė nenutuokdamas, kad vienu tarpu lengvai būtų galėjęs paliesti savo vidurinukę.
Tuo tarpu Dua jau nebeturėjo kada spėlioti, ką Tritas galėtų veikti kietakūniu urvuose, jeigu jau neatsekė paskui ją.
Tritas buvo jai nebe galvoj.
Dabar ji nejautė nieko, išskyrus gryniausią nuostabą.
Net vaikystėje ji nebuvo visa prasiskverbusi į uolą, bent jau kiti to nepastebėjo (nors gandai, kad kažkam yra taip atsitikę, pastoviai būdavo kartojami). Tačiau nė viena suaugusi emocionalė to, žinoma, nedarė ir negalėjo padaryti. Dua substancija buvo kiek per reta net ir emocionalei (Odinas didžiuodamasis ne kartą jai tą sakė), ir vis retėjo dėl to, kad ji nenorėjo valgyti (kaip dažnai tvirtindavo Tritas).
Tai, kas įvyko, daug iškalbingiau bylojo apie jos išretėjimo laipsnį negu visi dešinio priekaištai, ir susigėdusi ji net ėmė gailauti Trito.
Bet staiga ją užplūdo dar stipresnis gėdos jausmas.
O kas, jeigu ją pagaus? Suaugusi emocionalę…
Eis koks nors kietakūnis ir sustos čia… Ji nieku gyvu neišlįs kam matant, bet kas žino, kiek įmanoma išbūti neišlindus ir kas bus tada, kai jie atras ją uoloje?
Tą pačią akimirką ji pajuto kietakūnius ir kažkaip suvokė, kad jie toli.
Dar kiek padelsė, norėdama apsiraminti. Ją supantis ir užpildantis akmuo šiek tiek blankino pojūčius, bet neslopino. Atvirkščiai, jie buvo netgi aštresni. Ji, kaip ir pirma, jautė tolygiai tolstantį Tritą, ir taip aiškiai, lyg jis būtų buvęs čia pat; jautė kietakūnius, nors ir esančius už ištiso urvų komplekso. Ji matė juos, kiekvieną atskirai, kiekvieną savo vietoje, gaudė menkiausius jų vibruojančios kalbos niuansus ir netgi kai ką suprato.
Dua jautė kaip dar niekad gyvenime — ji net įsivaizduoti negalėjo, kad tai įmanoma.
Taigi, nors dabar ji jau galėjo laisvai išlįsti, nes arti nieko nebuvo ir niekas nebūtų pamatęs, ji ir toliau tūnojo akmenyje. Ją laikė nuostaba, tas nepakartojamas supratimo džiaugsmas ir troškimas jį išlaikyti.
Jos jautrumas buvo toks, kad ji net žinojo, kodėl ji tokia jautri. Odinas dažnai sakydavo, kad po susiliejimo jis imąs suprasti tai, ko prieš tai niekaip nepajėgdavęs.
Susiliejimo metu jautrumas kažkodėl nepaprastai padidėja; daugiau absorbuojama, daugiau sunaudojama. Pasak Odino, tuo metu atomai priartėja vienas prie kito.
Nors Dua ir nebuvo aišku, kaip tie atomai „priartėja vienas prie kito”, bet svarbiausia, kad tai vyksta susiliejimo metu, o dabartinė jos padėtis argi neprimena susiliejimo? Argi Dua nesusiliejo su uola?
Triadai susiliejus, visa jų bendro imlumo suma atitekdavo Odinui. Racionalas absorbuodavo jį, pagilindamas savo supratimą, kurį išsaugodavo ir po susiliejimo. Tačiau šiame susiliejime sąmonę turi tik ji.
Be jos, yra tik uola. Vadinasi, iš to, kad atomai „priartėja vienas prie kito” (rodos, taip?) laimi tik ji viena. (Ar tai ne todėl įsitrynimas į akmenį laikomas nukrypimu nuo normos? Ar ne todėl stengiamasi emocionalės nuo to atbaidyti? Ar tiktai ji, Dua, gali šitaip, nes yra tokia išretėjusi? O gal, kad Kairioji Em?) Paskui Dua liovėsi svarsčiusi ir atsidėjo vien pojūčiams, vis labiau žavėdamasi. Jos sąmonė grynai mechaniškai fiksavo grįžtantį Tritą: štai jis eina pro šalį ir keliauja ton pusėn, iš kurios buvo atėjęs. Ir taip pat mechaniškai, nė kiek nenustebusi, ji jautė, kad Odinas taip pat išėjo iš kietakūniu urvų. Dua sutelkė dėmesį į kietakūnius, tik į juos, stengdamasi kuo pilniau ir giliau suvokti savo pojūčių prasmę.
Dar labai negreit Dua atsiskyrė nuo akmens ir nusruveno sau. Dabar ji nė kiek nesibaimino, kad kas gali pastebėti. Padidėjęs Dua jautrumas patikimai garantavo, jog to nebus.
Ir ji, giliai susimąsčiusi, pasuko namo.