Grįžęs į urvą, Odinas rado Tritą jo belaukiantį, o Dua vis dar nebuvo. Neatrodė, kad Tritas būtų dėl to nerimavęs. Jis, žinoma, nerimavo, tiktai dėl kažko kito.
Trito emocijos buvo tokios stiprios, kad Odinas be vargo jas jautė, bet nesiėmė šifruoti. Jam trūko Dua; ir taip trūko, kad jis staiga net susivokė, kodėl jį taip erzina Trito buvimas — tik todėl, kad Tritas — tai ne Dua.
Net pačiam keista pasidarė. Juk, atvirai kalbant, iš jų abiejų būtent Tritas jam visados buvo brangesnis. Visi idealios triados nariai turėtų būti kaip vienas ir elgtis vienas su kitu vienodai. Tačiau gyvenime Odinas nebuvo sutikęs tokios triados — bent jau tarp tų, kurios viešai skelbėsi tokios esančios. Vienas iš trijų paprastai būdavo šiek tiek nuošaly ir dažniausiai pats tą žinojo.
Tačiau labai retai tai būdavo emocionalę. Jos remdavo viena kitą už triados ribų taip, kaip nesugebėjo nei racionalai, nei globėjai. Pasak priežodžio, racionalas turi savo mokytoją, globėjas savo vaikus, o emocionalę — visas kitas emocionalės.
Emocionalės aptarinėdavo savo triadų reikalus, ir jeigu kuri pasiskųsdavo, kad jos nepaisoma arba kitos ją tuo įtikindavo, tai tuoj keliaudavo namo, palydėta tarškių pamokymų laikytis tvirtai ir reikalauti! O kadangi emocionalę ir jos nuotaika turėjo tokios didelės reikšmės susiliejimui, tiek kairys, tiek dešinys paprastai lepindavo ją.
Bet juk Dua tokia neemocionali emocionalę! Jai buvo nė motais, kad Odinas su Tritu tokie artimi, ir ji neturėjo draugių, kurios išaiškintų jai jos teises. Žinoma, visa tai tik dėl to, kad ji neemocionali emocionalę.
Odinui patiko, kad ji taip domisi jo darbu; patiko, kad moka taip susikaupti ir stebėtinai greitai viską suvokia. Bet tai intelektuali meilė. Daug artimesnis jam romus ir kvailas Tritas, kuris taip gerai žino savo vietą ir kuris neįneša į jų gyvenimą nieko, išskyrus tai, kas visų svarbiausia — garantuotą tvarką ir ramybę.
Bet dabar Odinas suirzo.
— Ar nežinai, kur dabar Dua, Tritai? — paklausė jis.
Tačiau Tritas išsisuko nuo atsakymo: — Aš užsiėmęs. Paskui su tavim pasikalbėsiu. Turiu reikalų.
— O kur vaikai? Tai tu irgi buvai išėjęs? Jaučiu, kad buvai.
Trito balse pasigirdo apmaudas: — Vaikai gerai išauklėti. Visada būna ten, kur juos gali prižiūrėti kiti globėjai. Iš tikrųjų, Odinai, juk jie jau nebe mažiukai.
Bet jis nieko nepasakė apie tai, kodėl nuo jo dvelkė „buvimu kitur”.
— Nepyk, aš tik norėčiau pamatyti Dua.
— Kad taip dažniau to norėtum, — pasakė Tritas. — Visada prašai, kad palikčiau ją ramybėje. Dabar pats ir ieškok.
Ir Tritas pasitraukė į tolimiausią namų urvo kampą.
Odinas žiūrėjo jam įkandin šiek tiek nustebęs. Bet kuriuo kitu metu jis būtų pamėginęs išsiaiškinti, kodėl Tritas, iš prigimties toks vangus, dabar taip neįprastai susijaudinęs. Ką jis iškrėtė?
Tačiau, vis labiau nerimaudamas, Odinas laukė Dua ir bematant užmiršo Tritą.
Susirūpinimas padidino Odino jautrumą. Racionalai pabrėžtinai didžiuodavosi nesugebą jausti. Tokie nujautimai su protu neturi nieko bendra; jie būdingi daugiausia emocionalėms. Odinas buvo grynų gryniausias racionalas ir didžiavosi, galėdamas mąstyti, o ne jausti, bet dabar jis kuo plačiau išskleidė savo netobulą pojūčių tinklą, nors akimirkai trokšdamas tapti emocionalę, kad galėtų užmesti jį dar toliau ir taikliau.
Pagaliau jam vis dėlto pasisekė. Jis pajuto Dua artėjant — kad ir kaip būtų keista, iš labai toli — ir nuskubėjo jos pasitikti. Be to, per tokį atstumą jis aštriau nei visada pajuto, kaip ji išretėjusi. Lengvas dūmelis, daugiau nieko.
„Teisingai Tritas sako, — staiga skausmingai pagalvojo jis. — Reikia priversti Dua maitintis ir susilieti, ji turi pajusti gyvenimo skonį.” Ši mintis taip jį užvaldė, kad jis nė nepastebėjo, kaip Dua, sruvendama aplinkui, nekaltai jį prarijo, lyg jie būtų buvę namie, kur niekas nemato, vis kartodama: — Odinai, man reikia taip daug, taip daug sužinoti…
Tie žodžiai, tarytum pratęsdami Odino mintį, nė kiek jo nenustebino. Jis tik atsargiai pasitraukė per padoresnį atstumą, stengdamasis jos neįskaudinti.
— Eime, — tarė jis. — Aš tavęs laukiau. Pasakyk, ką nori sužinoti. Ką galėsiu, paaiškinsiu.
Jie skubiai judėjo namų link, ir Odinas noriai taikėsi prie vilnijančio emocionališko sruvenimo.
— Papasakok man apie kitą visatą,— paprašė Dua. — Kodėl jie nuo mūsų skiriasi? Kuo jie skiriasi? Viską papasakok.
Dua net į galvą neatėjo, kad ji labai daug nori žinoti.
Užtat Odinas pirmiausia apie tai pagalvojo. Jis jautėsi turįs tokį stulbinamą žinių kiekį, kad vos nepaklausė Dua, iš kur jį tiek sužinojusi apie kitą visatą, kad toji jai taip parūpo?
Bet susilaikė. Dua atėjo iš tos pusės, kur kietakūniu urvai. Gal Lostenas su ja kalbėjosi, pamanęs, jog, nepaisant visko, Odinui jo statusas neleis pagelbėti vidurinukei?
„Bet juk taip nėra”,— niūriai pagalvojo jis. — Verčiau jis nieko neklaus. Tiesiog paaiškins, ir tiek.”
Kai tik Dua su Odinu grįžo namo, Tritas susirūpinęs pripuolė prie jų.
— Jeigu norite pasišnekėti, eikite į Dua kambarį. Aš turiu čia daug reikalų. Reikia sužiūrėti vaikus, kad būtų švarūs ir padarytų visus pratimus. Susiliejimui dabar nėra laiko. Jokiu būdu.
Apie susiliejimą nei Dua, nei Odinas negalvojo, tad klusniai pasuko į Dua kambarį. Namuose viešpatavo globėjas. Racionalas galėjo nusileisti į kietakūniu urvus, o emocionalę nueiti pas drauges į viršų. Tritas turėjo tik savo namus.
Todėl Odinas paskubėjo atsakyti: — Gerai, Tritai, mes tau netrukdysime. O Dua išspinduliavo švelnumą ir pasakė: — Džiaugiuosi tave matydama, mielas dešiny.
(Odinui toptelėjo, kad tas jos švelnumas atsirado iš palengvėjimo, kad nebereikės susilieti. Tritas iš tikrųjų pernelyg dažnai to reikalauja — dažniau už visus kitus globėjus.) Kambaryje Dua akį patraukė maitintuvas, nors paprastai ji nekreipdavo į jį dėmesio.
Tai buvo Odino išmonė. Jis sužinojo tokius įrengimus egzistuojant ir, kaip kad aiškino Tritui, jeigu jau Dua nenorį susidurti su kitomis emocionalėmis, tai puikiausiai galima nuleisti Saulės energiją čia, į urvą, kad ji galėtų maitintis vietoje.
Tritas tuomet persigando. Taip juk niekas nedaro!
Visi juoksis! Triada užsitrauks nešlovę! Kodėl Dua negali elgtis kaip dera?
„Taip, Tritai — kalbėjo Odinas, — bet ji nesielgia kaip dera, tai kodėl gi mudu negalėtume jai pagelbėti? Kas čia bloga? Ji valgys namie, tankės, teiks mums džiaugsmo ir pati pasijus geriau, o gal net ims vaikščioti į paviršių su kitomis emocionalėmis.”
Tritas sutiko, o po ilgų įkalbinėjimų net ir Dua sutiko, tik su viena sąlyga: kad maitintuvas būtų kuo paprastesnės konstrukcijos. Taigi jį sudarė viso labo du strypai — elektrodai, gaunantys saulės energiją.
Atstumas tarp jų buvo kaip tik toks, kad Dua galėtų tilpti.
Dua retai tuo maitintuvu naudojosi, bet šį kartą, neatitraukdama nuo jo žvilgsnio, pasakė: — Tritas jį papuošė… Ar tu, Odinai?
— Aš? Žinoma, ne.
Palei kiekvieną elektrodą buvo išdėliota spalvoto molio mozaika.
— Matyt, tuo jis norėjo man priminti, kad pavalgyčiau, — nusprendė Dua. — O aš ir iš tiesų išalkau.
Kol aš valgysiu, tikiuosi, kad Tritas mums netrukdys, ar ne?
— Jokiu būdu, — užtikrino Odinas. — Jis sustabdytų planetą, jeigu jos sukimasis kliudytų tau valgyti.
— Na… tai aš labai alkana, — pasakė Dua.
Odinui pasirodė, kad ji jaučiasi kalta. Dėl Trito? Ar dėl to, kad alkana? O kas čia blogo, jeigu ji išalko?
Nebent būtų dariusi kažką tokio, kas reikalauja labai daug energijos ir dėl to dabar…
Jis susierzinęs nuvijo tą mintį į šalį. Nieko gero, kai racionalas pasidaro pernelyg racionalus ir, įsikibęs kokios vienos minties, užmiršta tai, kas svarbiausia. O dabar svarbiausia pasišnekėti su Dua.
Kai ji įsispraudė tarp dviejų elektrodų, Odinas aiškiai pamatė, kokia ji mažytė. Jis ir pats buvo alkanas: labai jau neįprastai ryškiai švietė elektrodai, be to, jis net iš tolo jautė maisto skonį, kuris jam atrodė puikus. Kai būni alkanas, visada užuodi maistą iš daug toliau ir atrodo jis tuomet gardesnis… Bet jis pavalgys vėliau.
— Netylėk, kairiuk. Pasakok. Noriu žinoti, — paprašė ji, pasidariusi (nejučia?) ovalinė kaip racionalas, tartum norėdama, kad jis kalbėtų su ja kaip su lygia. — Visko aš nepaaiškinsiu. — atsakė Odinas. — Turiu galvoje, visko moksliškai, nes tu neturi pasiruošimo.
Pasistengsiu kuo paprasčiau, o tu klausykis ir nepertraukinėk. Paskui pasakysi man, ko nesupratai, ir aš paaiškinsiu. Pirmiausia, priminsiu, kad pasaulyje visa sudaryta iš mažyčių dalelių, vadinamų atomais, o tie sudaryti iš dar mažesnių subatominių dalelyčių.
— Taip taip! — pasakė Dua. — Dėl to mes ir galime susilieti.
— Teisingai. Juk iš tikrųjų mes sudaryti beveik iš tuštumos… Tos dalelytės labai nutolusios viena nuo kitos, ir tavosios gali susilieti su manosiomis ir su Trito todėl, kad kiekviena struktūra užpildo kitos struktūros tuštumas. O materija neišyra todėl, kad mažos dalelytės turi savybę laikytis viena kitos net per atstumą. Jas traukia jėgos, stipriausia kurių yra vadinamoji branduolinė jėga. Ji labai tvirtai laiko pagrindines subatomines daleles sankaupomis, kurios išsidėsčiusios atstu viena nuo kitos, bet išlieka kartu, veikiamos daug silpnesnių jėgų. Ar supranti?
— Ne viską,— atsakė Dua.
— Nesvarbu, prie to dar sugrįšime… Egzistuoja įvairūs materijos būviai. Materija gali būti itin reta, kaip emocionalių, kaip tavo, Dua. Gali būti šiek tiek tankesnė, kaip racionalų ir globėjų. Arba dar tankesnė — kaip uolų. Gali būti ir labai suspausta ir tanki, kaip kietakūniu. Štai kodėl jie kieti. Kietakūniai sudaryti vien iš dalelių.
— Tu nori pasakyti, kad juose visai nėra tuštumų?
— Ne, ne visai taip, — atsakė Odinas, nežinodamas, kaip čia tinkamiau išaiškinus. — Jie irgi turi daug tuštumų, tik ne tiek, kiek mes. Tarp dalelių būtinai turi būti tuščios erdvės, antraip kitos dalelės jau nebegalės įsisprausti. Jeigu jos bus spraudžiamos per jėgą, skaudės. Štai kodėl kietakūniai nemėgsta, kai mes juos liečiame. Tarp minkštakūnių dalelių yra daugiau vietos negu reikia, todėl atsiranda vietos ir kitoms.
Neatrodė, kad Dua būtų viską supratusi, ir Odinas ėmė skubiai aiškinti toliau: — Kitoje visatoje taisyklės kitokios. Branduolinė jėga ten silpnesnė negu pas mus. Tai reiškia, kad jų dalelėms reikia daugiau erdvės.
— Kodėl?
Odinas pakraipė galvą.
— Todėl… todėl, kad banginės dalelių formos ten siekia toliau. Suprantamiau negaliu paaiškinti. Esant silpnesnei branduolinei jėgai, dalelėms reikia daugiau erdvės, ir dvi materijos sankaupos negali taip lengvai maišytis, kaip kad mūsų visatoje.
— Ar mes galime pamatyti tą visatą?
— O, ne! Neįmanoma. Galime tik susidaryti apie ją šiokį tokį vaizdą, spręsdami iš tenai egzistuojančių dėsnių. Ir vis dėlto kietakūniai daug gali padaryti. Mes išmokome nusiųsti medžiagą tenai ir gauti medžiagą iš jų. Galime tyrinėti jų materiją, supranti? Mes sukūrėme Pozitroninį Siurblį. Girdėjai apie jį, ar ne?
— Taip, sakei, kad jis tiekia mums energiją. Tik nežinojau, kad čia dalyvauja kita visata… O kokia jinai?
Ar ten irgi yra žvaigždės ir pasauliai kaip pas mus?
— Puikus klausimas, Dua! — Odinas džiaugėsi neatsidžiaugdamas mokytojo vaidmeniu, o ypač dabar, gavęs oficialų leidimą. Anksčiau jam vis atrodydavo, kad negerai elgiasi, aiškindamas emocionalei tokius dalykus.
— Mes negalime pamatyti kitos visatos, — pasakė jis, — tačiau galime spręsti apie ją pagal jos dėsnius.
Matai, žvaigždės šviečia dėl to, kad paprastos dalelyčių kombinacijos pamažu perauga į sudėtingesnes. Mes tai vadiname branduoline sinteze.
— O kitoje visatoje irgi tas pats?
— Taip, tačiau dėl silpnesnės branduolinės jėgos sintezė vyksta lėčiau. Tai reiškia, kad jų visatoje žvaigždės turi būti daug daug didesnės, kitaip jose vykstančios sintezės nepakaktų tam, kad jos galėtų šviesti. O jeigu mūsų žvaigždės būtų didesnės, sintezė jose kiekybiškai taip padidėtų, kad jos bematant susprogtų. Kitaip tariant, mūsų visatoje turi būti tūkstančius kartų daugiau mažų žvaigždžių negu jų visatoje didelių…
— Bet mes juk turime tiktai septynias… — buvo bepradedanti Dua. Paskui pridūrė: — Oi, pamiršau.
Odinas atlaidžiai nusišypsojo. Visai nesunku pamiršti nesuskaičiuojamą daugybę žvaigždžių, jeigu jos matomos tik per specialius prietaisus.
— Nieko baisaus. Ar tau dar nenusibodo klausyti?
— Man niekada nenusibosta tavęs klausyti, — atsakė Dua. — Labai įdomu. Netgi valgis atrodo daug skanesnis. — Ir ji palaimingai suspurdėjo tarp elektrodų.
Odinas, iki šiol niekada negirdėjęs jos giriant maistą, buvo didžiai patenkintas.
— Žinoma, mūsų visatos amžius trumpesnis, — kalbėjo jis toliau — Pas mus sintezė vyksta taip sparčiai, kad visos dalelės jau po milijono ciklų pereis į sudėtingesnius junginius.
— Bet juk yra tiek daug kitų žvaigždžių! — Taip, bet, matai, visose tuo pat metu vyksta tas pats procesas. Visa visata miršta. Anoje visatoje, kur žvaigždžių mažai ir jos didelės, sintezė vyksta taip lėtai, kad jos gyvena tūkstančius ir milijonus kartų ilgiau nei mūsiškės. Lyginti sunku, nes gali būti, kad abiejose visatose laikas slenka nevienodu greičiu. — Paskui, kažkaip nenoromis, Odinas pridūrė:— Šito aš ir pats kaip reikiant nesuprantu. Tai vienas iš Estvaldo teorijos teiginių, ir aš dar nesu dorai jo išstudijavęs.
— Vadinasi, visi šie atradimai priklauso Estvaldui?
— Dauguma atradimų — jo.
— Tiesiog nuostabu, kad mes gauname maistą iš kitos visatos, nes dabar visai nebaisu, kad mūsų Saulė miršta, — pasakė Dua. — Galėsime imti maisto iš kitos visatos kiek tik mums reikės.
— Būtent.
— Bet ar dėl to nėra kokių blogumų? Mane apėmęs toks… toks jausmas, kad kažkas negerai.
— Na, tam, kad Pozitroninis Siurblys veiktų, mes siuntinėjame medžiagas jiems, o jie mums, o nuo to abi visatos šiek tiek maišosi. Mūsų branduolinė jėga mažumėlę silpsta, tuo pačiu lėtėja sintezė Saulėje, ir ji vėsta šiek tiek sparčiau… Tačiau tik šiek tiek, o be to, dabar galime apsieiti ir be jos.
— Ne, aš ne čia jaučiu tą negerumą. Jeigu branduolinė jėga mažumėlę silpsta, tai atomai pradeda užimti daugiau erdvės, tiesa? O kaip tada bus galima susilieti?
— Tą padaryti bus sunkiau, bet pirmieji požymiai atsiras tik po daugelio milijonų ciklų. Net jeigu ir ateis diena, kai susilieti bus nebeįmanoma ir visi minkštakūniai išnyks, tai įvyks labai negreit — daug anksčiau mes visi išmirtume badu, jei nesinaudotume kita visata.
— Net ir ne dėl to jaučiu tą negerumą…— neaiškiai suvapėjo Dua. Ji rangėsi tarp elektrodų, ir Odinas patenkintas pastebėjo, kad ji pasidarė daug didesnė ir kompaktiškesnė. Tartum jo žodžiai būtų maitinę ją ne menkiau nei saulės šviesa.
Lostenas sakė tiesą! Žinios teikia jai gyvenimo džiaugsmo. Odinas pajuto ją apėmusią kūnišką palaimą, ko anksčiau niekados nebuvo pastebėjęs.
— Kaip gerai, kad tu man viską paaiškini, Odinai. Tu — nuostabus kairys, — pasakė Dua.
— Nori klausytis toliau? — paklausė Odinas neapsakomai pamalonintas. — Ar dar kas tave domina? — Labai daug kas, Odinai, bet… bet ne dabar. Ne dabar, Odinai. Ak, Odinai, ar žinai, ko aš dabar norėčiau?
Odinas iškart atspėjo, tik nedrįso sakyti. Dua taip retai pirmoji prašnekdavo apie susiliejimą, kad Odinas bijojo viską sugadinti. Būtų gerai, kad Tritas greičiau apsiruošiu su vaikais, kol dar nevėlu.
Bet Tritas jau buvo kambaryje. Nejaugi stovėjo už durų ir laukė? Pagaliau nesvarbu. Nėra kada spėlioti.
Dua išsruveno iš savo vietos tarp elektrodų, ir Odinas buvo pritrenktas jos grožio. Dabar ji buvo tarp jo ir Trito, kurio kontūrai mirgėjo neregėtomis spalvomis.
Dar niekada taip nebuvo. Niekada!
Odinas visomis išgalėmis stengėsi pratęsti šią akimirką, iš paskutiniųjų neleisdamas Dua skverbtis į jį; nepasiduodamas ekstazei, bet laukdamas, kol bus jos nugalėtas; mėgindamas kuo ilgiau neprarasti sąmonės ir vis dėlto vienu žygiu jos netekėdamas — nelyginant viduje būtų kas sprogę ir nuaidėję nudundėję gilyn.
Dar niekada triados gyvenime nesąmoninga susiliejimo būsena netruko taip ilgai.