Tritas buvo patenkintas. Susiliejimas buvo toks sėkmingas! Visi ankstesnieji, palyginus su šiuo, atrodė neišbaigti ir nevykę. Jis buvo stačiai susižavėjęs tuo, kas įvyko. Tačiau tylėjo. Jautė, kad apie tai kalbėti nereikia.
Odinas su Dua taipogi buvo laimingi. Tritas tą jautė.
Net vaikai, ir tie švytėte švytėjo.
Bet Tritas buvo laimingiausias iš visų. Ir tai suprantama.
Odinas šnekučiavo su Dua. Tritas nesuprato nė žodžio, bet visai dėl to nesijaudino. Tegu sau džiaugiasi vienas kitu. Jis savo atsiėmė, ir jie jam dabar nebekliudo.
Kartą Dua paklausė: — Ar jie iš tikrųjų mėgina komunikuoti su mumis?
(Tritas nesusigaudė, kas tie „jie” galėtų būti. Tik suprato, kad „komunikuoti” — madingas žodis, reiškiantis paprasčiausiai „susišnekėti”. Tai ko jie taip tiesiai ir nesako? Kartais jis panūsdavo įsiterpti. Bet jeigu tik pamėgintų, iš Odino nieko daugiau neišgirstų tik: „Čia dabar, Tritai!”, o Dua imtų nekantriai sūkuriuoti.) — Be abejo, — atsakė Odinas. — Kietakūniai tuo įsitikinę. Medžiagoje, kurią mes gauname, pasitaiko ženklų, ir, kietakūniu manymu, jie puikiausiai gali padėti komunikuotis. Anksčiau jie patys spaudė ženklus, norėdami išaiškinti kitavisačiams, kaip įsirengti savąją Pozitroninio Siurblio dalį.
— įdomu, kaip kitavisačiai atrodo? Kaip tu juos įsivaizduoji?
— Remdamiesi dėsniais, galime nustatyti žvaigždžių prigimtį, nes tai yra paprasta. Bet iš ko turėtume spręsti apie būtybių prigimtį? Ne, mes niekada nesužinosime, kokie jie.
— Ar jie patys negalėtų to nusakyti?
— Jeigu suprastume, ką jie mums praneša, tai galbūt. Bet mes nesuprantame.
Dua atrodė nusivylusi.
— Nejaugi ir kietakūniai nesupranta?
— Nežinau. Bent man nieko apie tai neužsiminė.
Lostenas kartą sakė, jog nesvarbu, kaip jie atrodo — kad tik Pozitroninis Siurblys veiktų ir didintų galingumą.
— Gal tu jam trukdei ir jis neturėjo laiko paaiškinti?
— Aš niekada jam netrukdau, — įsižeidęs pasakė Odinas.
— Bet tu juk supranti, ką aš norėjau pasakyti. Jis tiesiog nenorėjo aiškinti smulkmenų.
Nuo čia Tritas toliau nebesiklausė. O jie dar ilgokai svarstė, ar kietakūniai leistų Dua žvilgtelti į ženklus, ar ne. Dua tikino galbūt pajusianti, ką jie reiškia.
Tritas net pyktelėjo. Šiaip ar taip, Dua priklauso minkštakūniams ir netgi nėra racionalė. Kažin, ar Odinas gerai daro aiškindamas jai visa tai? Paskui Dua lenda į galvą visokios paikystės…
Odinas, regis, taip pat supyko. Iš pradžių nusijuokė.
Paskui pasakė, kad emocionalei tokie dalykai per sudėtingi. Galiausiai išvis atsisakė kalbėti. Dua ilgai turėjo jam meilintis, kol tas atlyžo.
O kitą kartą Dua supyko — tiesiog įsiuto.
Viskas prasidėjo gražiai. Tą kartą jie kaip tik buvo įsileidę pas save vaikus. Abu sukiojosi aplink Odiną. Ir kai mažasis dešiniukas Torunas ėmė jį tempti, nė kiek nesipriešino — netgi leido daryti su savim ką nori. Visai nepaisė, kad formą praradęs jo pavidalas atrodo stačiai komiškas. Visa tai bylojo, jog Odinas patenkintas. Tritas tūnojo kampe ilsėdamasis ir negalėdamas atsidžiaugti tuo, kas vyko.
Dua pralinksmino Odino išvaizda. Ji koketiškai ėmė sruventi apie Odino atsikišimus. Tyčia — juk puikiai žinojo, koks jautrus kairių apvalkalas, kai jie netenka ovalo formos. — Aš vis mąstau, Odinai, — tarė ji, — jeigu tos visatos dėsniai pamažėle pereina pas mus per Pozitroninį Siurblį, tai ir mūsų visata lygiai tiek pat netenka savų?
Odinas suvaitojo nuo Dua prisilietimo ir pasitraukė, stengdamasis neišgąsdinti mažylių.
— Jeigu tu nesiliausi, netikus vidurinuke, tai nieko tau neaiškinsiu, — sušvokštė jis.
Kai Dua paliko Odiną ramybėje, jis pasakė: — Tu puikiai sugalvojai, Dua. Negaliu tavim atsistebėti. Iš tikrųjų taip. Maišymasis vyksta abiejose pusėse… Tritai, būk geras, išsivesk mažylius.
Bet vaikai ir patys iškurnėjo. Ne tokie jau jie buvo mažyliai. Tikri pusberniai. Anis tuoj eis į mokyklą, o Torunas jau pasidarė ketvirtainiškas kaip tikras globėjas.
Tritas pasiliko, gromuliuodamas mintį, kad Dua labai pa-gražėja, kai Odinas pradeda su ja tokias kalbas.
Dua paklausė: — Bet jeigu tie dėsniai sulėtina reakcijas mūsų Saulėje ir šaldo ją, tai mūsų dėsniai pagreitina reakcijas jų saulėse ir įkaitina jas?
— Būtent taip, Dua. Net ir racionalas nebūtų padaręs tikslesnės išvados.
— Kokiu greičiu kaista jų saulės?
— Nedideliu. Darosi tik vos vos šiltesnės.
— Bet aš kaip tik dėl to jaučiu,tą negerumą”.
— Matai, visa bėda, kad jų saulės tokios didelės.
Jeigu mūsų mažytės saulės šiek tiek greičiau vėsta, tai neturi jokios reikšmės. Net jeigu jos ir visai užgestų, nebūtų nieko baisaus, kol mes turime Pozitroninį Siurblį.
O kai didelės milžiniškos žvaigždės pradeda kad ir labai menkai kaisti, darosi pavojinga. Vienos žvaigždės masė tokia didelė, jog net ir šiek tiek pagreitėjus joje branduolinei sintezei, ji gali sprogti.
— Sprogti! O kaip žmonės?
— Kokie žmonės?
— Kitos visatos žmonės.
Kurį laiką Odinas nesusivokdamas žiūrėjo į ją, o paskui pasakė: — Nežinau.
— Gerai, o kas būtų, jeigu mūsų Saulė sprogtų?
— Mūsiškė negali sprogti.
(Tritas nesuprato, ko jie taip jaudinasi. Kaip Saulė gali sprogti? Dua lyg ir buvo supykusi, o Odinas sumišęs.) — Na bet vis dėlto, — spyrėsi Dua, — pas mus pasidarytų labai karšta?
— Ko gero. — Ir mes visi žūtume?
Odinas padvejojo, o paskui, neslėpdamas susierzinimo, atšovė: — Koks skirtumas, Dua? Mūsų Saulė nesprogs, ir neklausinėk kvailų dalykų.
— Tu pats prašei, kad klausinėčiau, Odinai. Ir skirtumas yra, nes Pozitroninis Siurblys turi du galus. Jų dalis mums tiek pat svarbi kiek ir mūsiškė.
Odinas įsistebeilijo į ją.
— Aš tau niekad šito nesakiau.
— Bet aš jaučiu.
— Tu pernelyg daug jauti, Dua, — pasakė Odinas.
Tada Dua pradėjo šaukti, visa persimainiusi iš įsiūčio.
Tokios Tritas nebuvo jos matęs.
— Nenukreipk kalbos, Odinai! — rėkė ji. — Neužsisklęsk ir nelaikyk manęs visiška kvaile — emocionalę, ir tiek. Pats sakei, kad aš beveik kaip racionalas ir pajėgiu suprasti, jog Pozitroninis Siurblys negali dirbti be kitavisačių. Jeigu kitos visatos žmonės žus, Pozitroninis Siurblys nustos veikęs, ir mūsų Saulė pasidarys šalta kaip niekad, o mes visi gausime badauti.
Tai kaip, svarbu tai ar ne?
Odinas irgi pradėjo rėkti: — Tiek tu ir teišmanai! Mums reikalinga jų pagalba, nes energijos koncentracija labai maža ir mes turime keistis su jais medžiagomis. Jeigu kitos visatos Saulė sprogs, susidarys galingas energijos srautas — milžiniškas srautas, — kurio užteks milijonams ciklų.
Energijos bus tiek, kad galėsime naudotis ja tiesiogiai, be jokio pasikeitimo medžiagomis. Taigi jie mums nereikalingi, ir visai nesvarbu, kas atsitiks…
Juodu kone lietė vienas kitą. Tritą apėmė siaubas. Jis jautė turįs kažką pasakyti, išskirti juos, nuraminti, tik nesumetė kaip. Netrukus to jau nebereikėjo.
Prie jų urvo stovėjo kietakūnis. Ne, visi trys. Jie kažką mėgino sakyti, bet per triukšmą nesigirdėjo.
Tritas suklykė: — Odinai, Dua!
Ir nutilo visas virpėdamas. Jis išgąstingai nujautė, ko kietakūniai atėjo, ir nusprendė sprukti.
Bet vienas kietakūnis atstatė savo nesikeičiančią matinę ataugą ir paliepė: — Pasilik.
Balsas skambėjo šiurkščiai, nedraugiškai. Tritas dar labiau išsigando.