Dua virte virė iš pykčio ir negalėjo pajusti kietakūniu.
Tą jos dusinantį pyktį tartum maitino keletas šaltinių, kurių kiekvienas atskirai pildė ją iki kraštų. Kam Odinas norėjo jai pameluoti? Kodėl visas žmonių pasaulis turi žūti? Kur teisybė, kad jai niekad nebuvo leista mokytis, nors ji puikiausiai tą sugeba?
Po to karto, kai buvo pasislėpusi akmenyje, ji dar du kartus lankėsi kietakūniu urvuose. Dar du kartus, niekieno nepastebėta, ji buvo sulindusi į uolą, kaskart suvokdama, bei patirdama kažką nauja, ir kai Odinas paskui jai ką nors aiškindavo, ji iš anksto žinodavo, kaip jis aiškins.
Kodėl gi tuomet jie negalėjo jos mokyti kaip Odino?
Kodėl lavinami vien racionalai? Ar ji sugeba įsisavinti žinias vien todėl, kad yra Kairioji Em, atskalūne vidurinukė? Tuo labiau tegu moko, jeigu ji tokia. Labai neteisinga palikti ją be žinių.
Pagaliau kietakūniu žodžiai pasiekė ją. Jų tarpe buvo Lostenas, bet kalbėjo ne jis. Kalbantysis stovėjo priekyje, ir Dua jo nepažinojo. Bet juk ji apskritai mažai jų pažįsta.
Kietakūnis paklausė: — Kas iš jūsų neseniai buvote žemutiniuose kietakūniu urvuose?!
Dua pasišiaušė. Jie sužinojo, kad ji landžioja į akmenis? Na ir tegul! Gali pasakoti kam tik nori. Ji pati prisipažins.
— Aš buvau. Daug sykių,— tarė ji.
— Viena? — ramiai paklausė kietakūnis.
— Viena. Daug sykių! — išpoškino Dua. Iš teisybės, tai ji buvo tik tris kartus, bet nesvarbu.
— Ir aš, žinoma, būnu žemutiniuose urvuose, — sumurmėjo Odinas.
Kietakūnis nė nepažvelgė jo pusėn. Tik pasisuko į Tritą ir dygiai paklausė: — O tu, dešiny?
— Taip, gerbiamas kietakūni, — vos išlemeno Tritas.
— Vienas?
— Taip, gerbiamas kietakūni.
— Kiek kartų?
— Vieną.
Dua susierzino. Vargšelis tuščiai panikuoja. Juk čia viskas dėl jos, bet ji mokės apsiginti.
— Duokite jam ramybę,— pasakė ji. — Aš tą padariau. Kietakūnis lėtai pasisuko į Dua.
— Ką tą? — paklausė. — Nagi… — tačiau, atėjus lemiamam momentui, ji vis dėlto neišdrįso tiesiai pasakyti, ką dariusi. Kad nors nebūtų Odino!
— Gerai, pasišnekėsim ir su tavim. Pirmiausia su dešiniu… Tu Tritas, ar ne? Kodėl vienas vaikštai į žemutinius urvus?
— Pasikalbėti su kietakūniu Estvaldu, gerbiamas kietakūni. Dua neiškentusi įsiterpė: — Tai jūs ir būsite Estvaldas?
— Ne, — trumpai atsakė tas.
Odinas atrodė nepatenkintas, lyg jam būtų buvę nemalonu, kad Dua nepažino kietakūnio. Bet Dua buvo nė motais. Kietakūnis paklausė Trito: — Ką tu išsinešei iš žemutinių urvų? Tritas tylėjo.
— Mes žinome, kad tu kai ką išsinešei, — bespalviu balsu pasakė kietakūnis… — Bet mums rūpi, ar tu pats žinai, kas tai per daiktas. Juk viskas galėjo baigtis labai blogai.
Tritui vis tylint, įsikišo Lostenas ir jau švelniau paprašė: — Pasakyk mums, Tritai. Mes dabar jau žinome, kad ten buvai tu, ir mums labai nesinorėtų imtis griežtų priemonių.
— Aš paėmiau maitinimo balioną,— išstenėjo Tritas.
— Ak šitaip! — pasakė pirmasis kietakūnis. — Ir ką tu su juo darei?
Tritas nebeištvėrė: — Tai dėl Dua! Ji nenorėjo valgyti. Aš paėmiau jį dėl Dua. Dua pašoko sutirštėjusi iš nuostabos.
Kietakūnis tuoj pat atsisuko į ją.
— Ar tu apie tai nežinojai?
— Ne!
— Ir tu? — paklausė jis Odino.
— Ne, gerbiamas kietakūni, — atsakė tas nė nekrusteldamas, lyg būtų sustingęs.
Kurį laiką oras nemaloniai vibravo, nes kietakūniai, nepaisydami triados, kalbėjosi tarpusavyje.
Gal įsitrynimo į akmenis praktika suteikė Dua imlumo, o gal kad ką tik buvo taip labai įsiaudrinusi— nežinia, o pagaliau dabar jai nerūpėjo kodėl; svarbu, kad ji suvokė prasmę… ne žodžių, o bendros jų pokalbio eigos…
Jie apsižiūrėjo jau anksčiau. Pradėjo ieškoti nekeldami triukšmo. Labai nenoromis turėjo pripažinti, jog tai minkštakūnių darbas. Tyrinėdami toliau, dar labiau nenoromis gavo apsistoti ties Odino triada. (Kodėl nenoromis? Šito Dua nepajėgė suprasti.) Jų manymu, Odinas negalėjo padaryti tokios kvailystės, o Dua nebūtų susiprotėjusi. Apie Tritą jie suvis negalvojo.
Tada kietakūnis, kuris iki šiol nebuvo kreipęsis į minkštakūnius, prisiminė matęs Tritą žemutiniuose urvuose. (Nagi žinoma, pagalvojo Dua. Tą dieną, kai ji pirmąsyk buvo sulindusi į sieną. Jautė, kad Tritas ten.
Tik paskui užmiršo.) Tačiau tokia galimybė atrodė neįtikėtina, ir tik tuomet, kai visos kitos atkrito, o pavojus laikui bėgant neišvengiamai didėjo, jie ryžosi ateiti čia. Jie mielai būtų pasitarę su Estvaldu, bet kai įtarimas palietė Tritą, jo jau nebebuvo.
Visa tai Dua suvokė per akimirksnį ir nustebusi, o podraug įpykusi, pažvelgė į Tritą.
Lostenas sunerimęs vibravo, kad nieko blogo neatsitiko, kad Dua puikiai atrodo ir kad tai galima laikyti naudingu eksperimentu. Kietakūnis, su kuriuo Tritas buvo tąsyk kalbėjęsis, pritarė Lostenui, o trečiasis vis dar spinduliavo susirūpinimą.
Dua kietakūniai jau nebe taip domino. Ji žiūrėjo į Tritą.
Pirmasis kietakūnis paklausė: — Kur dabar yra maitinimo balionas, Tritai? Tritas jiems parodė.
Balionas buvo saugiai paslėptas, jungiamasis vamzdelis, nors ir nemokšiškai pritaisytas, puikiai atliko savo paskirtį.
— Pats padarei? — pasiteiravo kietakūnis.
— Taip, gerbiamas kietakūni.
— Iš kur sužinojai, kaip reikia daryti?
— Pasižiūrėjau, kaip įrengta kietakūniu urvuose. Ir pasidariau lygiai taip pat.
— O ar nepagalvojai, kad gali pakenkti savo vidurinukei?
— Aš jai nepakenkiau! Nė už ką nebūčiau jai daręs bloga! Aš…— Tritas užsikirto. Paskui pridūrė:— Aš nenorėjau jos skriausti. Norėjau pamaitinti. Prijungiau balioną prie maitintuvo, o maitintuvą papuošiau.
Norėjau, kad ji paragautų, ir ji paragavo. Ir valgė! Pirmą kartą po tiek laiko ji sočiai prisivalgė. Mes susiliejome. — Jis nutilo, o paskui karštai sušuko: — Ir pagaliau jai pakako energijos pradėti mažylę emocionalę! Ji paėmė daigelį iš Odino ir atidavė man. Aš jau auginu ją. Mažylė emocionalę auga mano inkubatoriuje!
Dua negalėjo ištarti nė žodžio. Ji pasitraukė atatupsta, paskui lyg pašėlusi taip puolė link durų, kad kietakūniai nespėjo nė atsitraukti. Ji atsitrenkė į priekyje stovinčio ataugą, perėjo per ją kiaurai ir švilpdama išrūko.
Kietakūnio atauga bejėgiškai nukaro, o jis pats išspinduliavo stiprų skausmą. Odinas norėjo, apėjęs jį, vytis Dua, bet kietakūnis, nors jam tuo metu ir buvo nelengva, ištarė: — Tegul. Ir taip daug žalos padaryta. Mes ja pasirūpinsim.