Odinui atrodė, kad jis sapnuoja šiurpų sapną. Dua dingusi. Kietakūniai išėjo. Liko tik Tritas. Bet jis tylėjo.
Odinas kamavosi, nepajėgdamas suprasti, kaip visa tai galėjo atsitikti. Kaip Tritas vienas susirado kelią į kietakūniu urvus? Kaip galėjo paimti akumuliatorių, pakrautą Pozitroninio Siurblio ir tiekiantį daug didesnės koncentracijos energiją negu Saulės šviesa? Kaip išdrįso…
Pats Odinas niekuomet nebūtų tam pasiryžęs. Tai kaip galėjo Tritas, nerangus, kvailas Tritas? Ar ir jie ne toks kaip visi globėjai? Odinas — pats protingiausias racionalas, Dua — smalsi emocionalę, ir bebaimis globėjas Tritas?
— Kaip tu galėjai, Tritai? — paklausė jis.
— O ką aš padariau? — šoko Tritas. — Pamaitinau ją.
Sočiau ji niekad nebuvo prisivalgiusi. Dabar pagaliau turime mažylę emocionalę. Argi mes mažai laukėm? O jeigu būtume laukę kol Dua sukaups pakankamai energijos, tai tam laukimui nebūtų buvę galo.
— Bet nejaugi tu nesupranti, Tritai? Juk galėjai jai pakenkti! Tai ne paprasta saulės šviesa, o eksperimentinis energijos šaltinis, kurio koncentracija galėjo būti kenksminga.
— Nesuprantu, ką tu čia kalbi, Odinai. Kaip ji galėjo būti kenksminga? Aš ragavau maistą, kurį kietakūniai buvo anksčiau sugalvoję. Tu jį taip pat ragavai. Skonis buvo bjaurus, tačiau bloga nuo jo niekam nesidarė. Dua į tą pusę nė žiūrėti nenorėjo. O paskui aš aptikau maitinimo balioną. Skonis pasirodė neblogas. Ir pats paragavau — man buvo gardu. Argi gali gardumynai pakenkti? Matei, Dua valgė. Jai patiko. Ir ji pradėjo mažylę emocionalę. Tai kuo aš nusikaltau?
Odinas daugiau nebemėgino aiškinti. Tik pasakė: — Dua labai įpykusi.
— Niekis, praeis.
— Abejoju. Tritai, ji ne tokia kaip kitos emocionalės.
Kaip tik todėl taip sunku su ja sugyventi, bet ir taip gera, kai tatai pavyksta. Gali atsitikti taip, kad ji niekados nebenorės su mumis susilieti.
Visos Trito briaunos buvo ryškios ir tiesios.
— Na ir kas? — atsakė jis.
— Kas? Čia tu taip sakai? Bene nenori daugiau susilieti?
— Noriu, bet jeigu ji nenorės, tai ką padarysi. Aš turiu savo trečią mažylį, ir dabar man vis tiek. Aš žinau, kadaise minkštakūniai turėdavo po dvi triadas. Bet man nerūpi. Man pakaks ir trijų vaikų.
— Bet juk vaikai — ne vienintelis susiliejimo tikslas, Tritai.
— O kas dar? Kartą sakei, kad po susiliejimo greičiau viską išmoksti. Tai mokykis lėčiau. Man tas nerūpi.
Trečią mažylį aš jau turiu.
Odinas virpėdamas nusisuko ir gūsiais išsruveno iš kambario. Kokia nauda iš barimo? Tritas nesupras. Kad ir pats jis nelabai ką tesupranta.
Kai tik atsiras trečias mažylis ir šiek tiek paūgės, neabejotinai ateis laikas pereiti. Ir būtent jis, Odinas, turės duoti signalą. Įspėti abu ir padaryti tai be jokios baimės. Antraip neišvengsi gėdos arba ir dar ko blogiau.
Ir vis dėlto jam nepakaks tam jėgų be susiliejimo — net ir dabar, kai subrandinti jau visi trys vaikai.
Susiliejus neturėtų būti taip baisu… Gal todėl, kad tuo metu iš tikrųjų tartum pereinama į kitą būvį. Tam tikrą laiką būni be sąmonės, bet visai nebaugu. Tartum net neegzistuoji, bet, rodos, taip ir reikia. Susiliejimas padėtų sukaupti narsos ir išnykti be baimės ir be…
O Saule ir visi dangaus žvaigždynai! Argi tai „perėjimas”? Juk yra ir kitas žodis, kurį vartoja vaikai, norėdami paerzinti vyresniuosius. Tas žodis — „mirtis”.
Jis turi pasiruošti mirti be baimės ir pasiimti su savim Dua ir Tritą…
O kaip?.. Kaip tą padaryti be susiliejimo?..