Dua svilino gėda. Ir ne taip jau greitai pavyko ją numalšinti — bent jau tiek, kad galima būtų ramiai viską apsvarstyti. O kol kas ji tik skubėjo — aklai skubėjo į priekį, kuo toliau nuo namuose patirto siaubo, nesuvokdama nei kur bėga, nei kas dedasi aplinkui.
Buvo jau naktis, kai joks padorus minkštakūnis neina į paviršių — labiausiai padūkusi emocionalė, ir ta nedrįstų. Tuo geriau. Saulė — tai maistas, o dabar — po to, kas jai atsitiko — jis jai koktus.
Paviršiuje buvo šalta, bet Dua to beveik nejautė. Kas dabar tas šaltis, galvojo ji, kai juodu šitaip ją prikimšo, kad tik ji atliktų savo pareigą — prikimšo ir kūną, ir sąmonę. Po viso to nieko nėra mieliau už šaltį ir badą.
Tritą ji matė kiaurai. Vargšelis, jį galima suprasti.
Viską daro vedinas gryno instinkto ir su tokia narsa, kuri verta pagyrimo. Kaip ryžtingai jis išsinešė iš kietakūniu urvų maitinimo balioną (o ji — juk ji tada pajuto Tritą ir būtų permaniusi jo užmačias, bet jis, iš to siaubo ką padaręs, tiesiog nebedrįso apie tai galvoti, o ji, iš to siaubo ką padariusi ir iš nuostabos, kad prieš ją atsivėrė tokia naujų pojūčių gelmė, pražiopsojo tai, kas svarbiausia)!
Šitaip, niekieno nepastebėtas, Tritas ir parsinešė balioną, o paskui įtaisė tuos niekingus spąstus, padailinęs maitintuvą jai privilioti. O ji sugrįžo, žinodama, kad yra išretėjusi, gėdydamasi ir gailėdama Trito. Iš tos gėdos ir gailesčio ji valgė ir ir padėjo atsirasti vaikui.
Po to karto Dua, kaip ir buvo įpratusi, valgydavo retai ir ne iš maitintuvo. Nebebuvo kas skatina, Tritas jos nebeversdavo. Jis atrodė patenkintas (kurgi ne!), tad ji nesijautė bloga daranti. Maitinimo balioną Tritas buvo palikęs slėptuvėje. Nebedrįso grąžinti; jis gavo, ko norėjo, ir dabar geriausia ir paprasčiausia jam atrodė palikti balioną, kur buvo, ir daugiau apie tai negalvoti.
…Kol vieną dieną jį pagavo.
Na bet Odinas su savo galva turėjo įžvelgti Trito planus, turėjo pastebėti, kad prie elektrodų kažkas prijungta, turėjo permanyti visų tų įrengimų paskirtį. Be abejo, sakyti jis nieko Tritui nesakė, nenorėdamas gąsdinti ir trikdyti vargšo dešinio — juk Odinas visada rūpestingai sergėjo jį nuo visokių nemalonumų.
Ir ko dėlei būtų sakęs? Juk pats ramstė tą nevykusią Trito išmonę.
Dua dabar jau nebeturėjo iliuzijų. Ji tikrai būtų pajutusi maitinimo baliono skonį, būtų pastebėjusi tą ypatingą jo aitrumą, tą sotumo, bet anaiptol ne persivalgymo jausmą… jeigu ne Odinas su savo šnekomis.
Juodu dviese ją priveikė, nors Tritas apie tai gal ir nenutuokė. Kaip ji galėjo patikėti, kad Odinas nė iš šio nė iš to pasidarė toks dėmesingas ir uolus mokytojas!
Kaip galėjo nesuprasti slaptų jo kėslų? Jie rūpinosi ja tik tiek, kiek jiems rūpėjo naujos triados sudarymas, o apie ją pačią nėmaž negalvojo.
Na ką gi…
Ji stabtelėjo ir, staiga pajutusi, kaip pavargo, paskubėjo įsisprausti į siaurą plyšį uoloje, kur jos nepasieks žvarbus, ledinis vėjas. Danguje žibėjo dvi žvaigždės iš septynių, ir Dua išsiblaškiusi į jas žiūrėjo, duodama peno savo jutimams, idant galėtų susikoncentruoti ir viską apmąstyti.
Dua jautėsi apvilta.
— Mane išdavė,— murmėjo ji, — išdavė!
Nejaugi jiems niekas daugiau nerūpi, tik jų pačių gerovė?
Tritas galėtų pasaulį apversti, kad tik turėtų savo mažylius — dėl to galima neabejoti. Bet juk jis instinkto vergas. O Odinas?
Odinas mąsto. Tai nejaugi vardan galimybės mąstyti jis pasiryžęs paaukoti visa kita? Nejaugi visa, ką sukuria protas, viso labo pateisina jo egzistavimą? Jeigu Estvaldas sukūrė Pozitroninį Siurblį, tai, vadinasi, galima juo naudotis, ir visą pasaulį, tiek kietakūniu, tiek minkštakūnių, padaryti priklausomą nuo jo ir nuo kitos visatos žmonių? O kas, jeigu kitavisačiai liausis pumpavę ir pasaulis liks be Pozitroninio Siurblio po grėsmingai vėstančia Saule?
Ne, jie nesiliaus, tie kitavisačiai. Juk jie buvo įtikinti, kad reikia pradėti, ir bus įtikinti, kad reikia pumpuoti toliau, o kai jie visi žus, tai racionalams — ir kietakūniams, ir minkštakūniams— jų nebereikės, taip kaip ir ji, Dua, turės pereiti (žūti), nes yra nebereikalinga.
Ir ją, ir tuos kitus žmones vienodai išdavė.
Nejučia ji vis gilyn ir gilyn smego į akmenį. Pagaliau sulindo visa ir pasislėpė nuo žvaigždžių, nuo vėjo, nuo viso pasaulio. Dabar ji paskendo mintyse.
Estvaldo — štai ko ji nekenčia. Egoizmo ir žiaurumo įsikūnijimas. Jis išrado Pozitroninį Siurblį ir be jokio sąžinės graužimo pasiryžęs sunaikinti pasaulį, kuriame gyvena galbūt dešimtys tūkstančių žmonių! Jis toks užsidaręs, kad niekad nesirodo, ir toks galingas, kad net kietakūniai, regis, jo bijo. Jeigu taip, ji kovos su juo. Sustabdys jį!
Tos visatos žmonės padėjo įsirengti Pozitroninį Siurblį, nes jiems buvo siunčiamos tam tikros instrukcijos. Odinas kartą buvo apie jas užsiminęs. Kur tos instrukcijos galėtų būti laikomos? Kaip jos atrodo?
Ar negalima būtų panaudoti jas tolesniems kontaktams?
Nuostabu, kad jos mintys tokios aiškios. Nuostabu. Ir koks svaiginantis džiaugsmas apima, kai pagalvoji, kad tavo protas nugali protingųjų negailestingumą.
Jie nepajėgs jos sustabdyti, nes ji nusigaus ten, kur nė vienas kietakūnis, nė vienas racionalas ar globėjas negali patekti — kur net ir jokia kita emocionalę nepajėgtų.
Galbūt kada nors ją vis dėlto pagaus, bet jai tas nerūpi. Ji pasieks savo tikslą bet kuria kaina — bet kuria! Kad ir tektų lįsti kiaurai per uolas, gyventi jose, šniukštinėti po kietakūniu urvus, vogti maistą iš jų akumuliatorių, kai nebeliks kitos išeities, arba gerti Saulės šviesą paviršiuje, įsimaišius į kitų emocionalių tarpą.
Bet galiausiai ji vis dėlto juos pamokys, o po to tegu daro jai ką tik nori. Tuomet ji bus netgi pasiruošusi pereiti… bet tik tuomet!