— Tuščias darbas, — kirste nukirto Lamontas. — Aš nieko nepasiekiau.
Jo veidas buvo rūškanas. Gilios akiduobės ir kiek kreivokas smailas smakras visuomet, net laimingiausiomis valandomis, teikdavo jam niūrumo, o ši valanda toli gražu nebuvo laiminga. Antras oficialus pokalbis su Helemu buvo dar didesnis fiasko negu pirmasis.
— Nedramatizuok, — taikiai tarė Maironas Bronovskis. — Juk nieko kito ir nesitikėjai. Pats sakei.
Jis mėtė žemės riešutus į orą ir paskui gaudė juos putliomis lūpomis. Pagaudavo visus aliai vieno.
Bronovskis buvo ne itin aukštas ir ne iš liesųjų.
— Vis dėlto nemalonu. Nors, tavo teisybė, tas visai nesvarbu. Aš turiu ir kitų priemonių ir būtinai jų griebsiuos, o be to, pasikliauju tavim. Jeigu tik tau pavyktų…
— Nepradėk, Pitai. Visa tai jau esu girdėjęs. Man tereikia iššifruoti nežemiško intelekto modelį.
— Intelekto, tobulesnio už žemiškąjį. Tos būtybės iš paravisatos stengiasi, kad mes jas suprastume.
— Galbūt, — atsiduso Bronovskis, — bet tam jos naudoja mano intelektą, kuris, man kartais regis, yra tobulesnis už žemiškąjį, bet ne kažkiek. Naktį, kai neima miegas, aš imu abejoti, ar skirtingo tipo intelektai apskritai gali komunikuoti, o jeigu kokia diena nenusiseka, tai net ima atrodyti, kad pats pasakymas „skirtingo tipo intelektai” neturi jokios prasmės.
— Turi, — įniršo Lamontas, gniauždamas kumščius laboratorinio chalato kišenėse. — Tai Helemas ir aš. Tas pagarsėjęs mulkis daktaras Frederikas Helemas ir aš.
Mes esame skirtingo tipo intelektai, nes jis nieko nesupranta, ką aš jam sakau. Tik marmūzė vis labiau kaista, akys išsprogsta, o ausys nieko nebegirdi.
Sakytum, protas nustoja funkcionavęs, nors nemanau, kad kada būna ir kitaip.
— Kas gi šitaip kalba apie Elektroninio Siurblio Tėvą? — sumurmėjo Bronovskis.
— Taigi. Tariamasis Elektroninio Siurblio Tėvas. Kad man liežuvis nudžiūtų, jei taip yra. Jau aš tai žinau, kad jo indėlis buvo kuo menkiausias.
— Ir aš žinau. Ne pirmą sykį sakai, — Bronovskis pamėtėjo riešutą į orą. Ir vėl pagavo.