Tritas turėjo daug reikalų. Su mažyliais visada daug rūpesčių, bet netgi du maži dešiniai, kartu paėmus, vargu ar būtų suteikę tiek rūpesčių kiek viena mažylė vidurinukė, kad ir tokia šauni kaip Derolė. Reikėjo žiūrėti, kad ji darytų visus pratimus, raminti, neleisti slėptis ten, kur tik ji prisiliečia, visaip popinti ir įkalbinėti, kad sutankėtų ir pailsėtų.
Jis netgi nepastebėjo, kad jau seniai nematė Odino — apskritai jam buvo vis tiek. Jam dabar niekas nerūpėjo, tiktai Derolė. Kartą jis staiga pamatė Odiną jam priklausančios nišos kampe. Odinas mainėsi visomis vaivorykštės spalvomis nuo įtempto mąstymo. Tuomet Tritas staiga prisiminė ir paklausė: — Lostenas pyksta dėl Dua? Odinas krūptelėjo ir atsipeikėjo.
— Lostenas?.. Taip, jis labai supyko. Dua padarė daug žalos.
— Jai derėtų grįžti namo, ar ne? Odinas įdėmiai pasižiūrėjo į Tritą.
— Tritai, — pasakė jis, — mudu turime įtikinti Dua sugrįžti. Bet pirmiausia reikia ją surasti. Tu gali tą padaryti. Juk mes turime naują mažylę, ir todėl tavo globėjiškas jautrumas yra padidėjęs. Pasinaudok juo ir surask Dua.
— Ne, — pasipiktinęs ir sutrikęs atsakė Tritas. — Jis skirtas Derolei. Neverta jo eikvoti Dua paieškoms. Be to, jeigu Dua negrįžta, kai ji taip reikalinga mūsų mažylei vidurinukei… juk ir ji pati kadaise buvo mažylė vidurinukė — tai mes turime išmokti gyventi be jos, ir baigta!
— Tritai, argi tu nenori daugiau susilieti?
— Naujoji triada užbaigta.
— Tačiau susiliejimas tuo neužsibaigia.
— O kur jos ieškoti? — paklausė Tritas. — Aš reikalingas mažylei Derolei. Ji dar visai mažytė. Negaliu palikti jos be priežiūros.
— Kietakūniai pasirūpins, kad su ja nieko neatsitiktų.
O mudu eisim į kietakūniu urvus ir surasim Dua.
— Kada nors nueisim. Kai Derolė paūgės. O anksčiau negalima.
— Tritai, — primygtinai pasakė Odinas. — Mes privalome surasti Dua, kitaip… Kitaip iš mūsų bus atimti mažyliai.
— Kas atims? — paklausė Tritas.
— Kietakūniai.
Tritas tylėjo. Nežinojo, ką sakyti. Nė sykio nebuvo nieko panašaus girdėjęs. Net neįsivaizdavo, kad šitaip gali būti. Tuo tarpu Odinas vis kalbėjo: — Tritai, mums laikas pereiti. Ir dabar aš žinau kodėl. Aš visą laiką apie tai galvojau — po to, kai Lostenas… Bet nesvarbu. Dua ir tu taipogi turite pereiti.
Dabar, kai aš supratau kodėl, ir tu pajusi, kad turi pereiti. Ir tikiuosi… tikiu, Dua irgi pajus turinti pereiti.
Reikia, kad tai įvyktų kuo greičiau, nes ji gali pražudyti mūsų pasaulį.
Tritas atatupstas pasitraukė prie sienos.
— Odinai, nežiūrėk į mane taip! Tu mane verti… tu mane verti…
— Aš tavęs neverčiu, Tritai, — liūdnai pasakė Odinas. — Tiesiog aš supratau, ir todėl tu privalai… Bet mums reikia suieškoti Dua.
— Ne ne! — Tritas iš paskutiniųjų mėgino priešintis.
Odinas buvo kažkoks kitoks, baisus, ir tatai pranašavo jo, Trito, egzistavimui neišvengiamą baigtį. Daugiau nebebus Trito ir nebebus mažylės vidurinukės. Visi kiti globėjai puoselėja savo vidurinukės labai ilgai, o jis turi kone išsyk visko netekti.
Tai neteisinga. Neteisinga!
— Čia Dua kalta. Tai tegul ji ir pereina pirmoji!
Odinas atsakė su šiurpą keliančia ramybe: — Kitaip negalima. Mes turime visi kartu…
Ir Tritas suprato, kad taip ir yra… taip ir yra… taip ir yra…