Ir Odinas atėjo. Dar niekad jis nesruveno taip smarkiai. Iš pradžių jis pasikliovė Trito suvokimo jausmu, padidėjusiu atsiradus naujai mažylei, bet kai atstumas sumažėjo, jo, kad ir ne tokia išlavėjusi juslė, ėmė pagauti Dua impulsus. Jis jau pats jautė pavienius gęstančios jos sąmonės blyksnius ir veržėsi į priekį, o Tritas iš paskutiniųjų skubinosi paskui dusdamas ir šūkčiodamas: — Greičiau! Greičiau! Odinas rado Dua nualpusią. Gyvybė joje vos ruseno, ir ji buvo pasidariusi visai mažulytė — kas galėtų pamanyti, kad suaugusi emocionalę gali taip susitraukti.
— Tritai, — paliepė jis. — Nešk čionai akumuliatorių.
Ne ne! Neliesk jos. Ji taip išretėjusi, kad jos negalima nešti. Jeigu jinai sulįs į grindis…
Į urvą rinkosi kietakūniai. Žinoma, jie pavėlavo — juk jie nesugeba per atstumą pajausti kitų būtybių. Ne, jeigu ne jis ir Tritas, jie nebūtų spėję jos išgelbėti. Ir ji būtų perėjusi! Ne, ji iš tikrųjų būtų žuvusi, o su ja būtų žuvę kai kas neapsakomai svarbaus, apie ką ji nė neįtarė. Dabar Dua lėtai gėrė konservuotą energiją, o sykiu ir gyvybę, o kietakūniai tylėdami stovėjo greta.
Odinas atsitiesė — Naujas Odinas, kuris visiškai aiškiai žinojo, kas vyksta. Piktu mostu jis nuvijo šalin kietakūnius… ir jie išėjo. Tylėdami. Neprieštaraudami.
Dua sukrutėjo.
— Ji atsigavo, Odinai? — paklausė Tritas.
— Tyliau, Tritai, — paprašė Odinas. — Dua, tu girdi mane?
— Odinas? — plastelėjo jinai ir sušvokštė:— Man pasirodė, kad aš jau perėjau.
— Ne, Dua, kol kas dar ne. Pirmiausia tu turi užvalgyti ir pailsėti.
— O Tritas irgi čia?
— Aš čia, Dua, — pasakė tas.
— Nereikia manęs gaivinti, — pasakė Dua. — Viskas baigta. Aš padariau tai, ką norėjau. Pozitroninis Siurblys netrukus sustos. Aš tuo tikiu. Ir minkštakūniai vėl bus reikalingi kietakūniams, ir kietakūniai pasirūpins jumis — bent jau vaikais.
Odinas nieko neatsakė ir mostu nutildė Tritą. Jis maitino Dua nedidelėmis porcijomis, iš lėto, labai iš lėto, su pertraukomis, kad ji galėtų pailsėti.
Dua murmėjo: — Gana, gana!
Jos substancija virpėjo vis smarkiau. Bet jis maitino ją toliau. Paskui pasakė: — Dua, tu suklydai. Mes ne mašinos. Aš tiksliai žinau, kas mes tokie. Būčiau atėjęs pas tave anksčiau, jeigu būčiau anksčiau sužinojęs, bet aš supratau tiktai tada, kai Lostenas paprašė manęs pagalvoti. Ir aš galvojau. Visas įsitempęs. Ir vis dėlto tatai vos neįvyko per anksti.
Dua sudejavo, ir Odinas nutilo.
— Paklausyk, Dua, — pasakė jis po kurio laiko. — Mūsų pasaulyje iš tikrųjų yra tik viena gyvybės rūšis, ir gyvena jame tikrai tiktai kietakūniai. Tą tu suvokei ir nesuklydai. Tačiau tai visai dar nereiškia, kad minkštakūniai — masinos, o ne gyvos būtybės. Mes priklausome tai pačiai rūšiai. Minkštakūniai — tai pirminė kietakūniu forma. Mes ateiname į pasaulį kaip minkštakūniai, subręstame kaip minkštakūniai, o paskui pereiname į kietakūniu formą. Supratai?
— Kaip? Kaip? — sutrikęs tyliai paklausė Tritas.
— Palauk, Tritai, — paprašė Odinas. — Ne dabar.
Paskui tu irgi suprasi. O kol kas aš aiškinu tiktai Dua.
Jis matė, kaip Dua pamažu darosi matinė.
— Klausyk, Dua! — pradėjo jis vėl. — Kiekvieną kartą, kai mes susiliejame, kai susilieja bet kuri triada, mes sudarome kietakūnį. Kiekvieną kietakūnį sudaro trejybė, todėl jis ir kietas. Visą tą laiką, kol būname susilieję ir nieko nejaučiame, būname įgiję kietakūnio pavidalą. Bet tik laikinai, o paskui, susiliejimui pasibaigus, viską užmirštam. Ir ilgai negalim pasilikti kietakūniais, mes privalome sugrįžti į minkštą būseną. Tačiau ilgainiui pereiname nuo vienos stadijos prie kitos. Kiekvieno mažylio atsiradimas žymi tokią stadiją. Atsiradus trečiam vaikui — mažylei emocionalei — atsiveria kelias į paskutinę stadiją, kai racionalo sąmonėje, be kitų dviejų pagalbos, ima išlikti prisiminimai apie egzistavimą kietakūnio pavidalu. Tuomet, ir tiktai tuomet, jis pajėgia organizuoti tokį nepriekaištingą susiliejimą, kuris sukurs kietakūnį ir užtikrins triadai naują intelektualinį gyvenimą, skirtą žinių kaupimui. Aš juk sakiau tau, kad perėjimas — tai tarytum naujas gimimas. Tuomet aš tik apgraibom buvau tai apčiuopęs, bet dabar sakau tą, ką tvirtai žinau.
Dua žiūrėjo į jį, stengdamasi nusišypsoti.
— Kaip tu gali šitaip apgaudinėti save, Odinai? — paklausė ji. — Jeigu taip iš tiesų yra, tai kodėl kietakūniai tau anksčiau šito nepasakė? O ir mums visiems taip pat?
— Jie negalėjo, Dua. Kadaise, labai seniai susiliejimas viso labo reiškė kūno atomų susijungimą.
Vykstant evoliucijai, iš pirminių formų palaipsniui išsivystė įvairūs sąmonės tipai. Klausyk, Dua. Susiliejant susijungia ir sąmonė, o šis procesas kur kas sudėtingesnis ir subtilesnis. Racionalas gali sujungti visų trijų sąmones teisingai ir visam laikui tik tuomet, kai yra tam subrendęs. O toji branda ateina, kai jis pats, niekieno nepadedamas, suvokia visa ko esmę, kai jo sąmonė pagaliau ima aprėpti prisiminimus apie tai, kas vyko (susiliejimo metu. Jeigu racionalui paaiškintum viską iš anksto, natūralaus vystymosi eiga būtų beviltiškai sutrikdyta, jis jau nesugebėtų teisingai nustatyti momento nepriekaištingam susiliejimui, ir naujas kietakūnis išeitų netobulas. Kai Lostenas maldavo mane galvoti, jis labai rizikavo. Ir gali būti, kad… Nors aš tikiuosi… Matai, Dua, mes juk ypatingas atvejis. Iš kartos į kartą kietakūniai rūpestingai derindavo triadas taip, kad atsirastų itin gabūs kietakūniai. Ir mūsų triada — geriausia iš tų, kurias jiems iki šiol buvo pavykę sudaryti. O ypač tu, Dua. Ypač tu. Lostenas — tai susiliejusi triada, kurios mažylė vidurinukė buvai tu. Kažkuri jo dalis buvo tavo globėjais. Jis stebėjo tave. Jis atvedė tave mums su Tritu.
Dua pasikėlė. Jos balsas pasidarė beveik normalus.
— Odinai! Tu viską sugalvojai, norėdamas mane nuraminti? Tritas užbėgo Odinui už akių: — Ne, Dua! Aš irgi tai jaučiu. Taip, jaučiu. Aš ne visai suprantu ką, bet aš tai jaučiu.
— Jis sako tiesą, Dua, — pasakė Odinas. — Ir tu tai pajusi. Argi tu neprisimeni nors šiek tiek, kaip mes buvome kietakūniu per susiliejimą? Argi tu nenori dar kartą susilieti? Paskutinį kartą? Patį paskutinį?
Jis padėjo jai atsikelti. Dua jau buvo apėmęs įkarštis, ir ji nenorom pradėjo retėti.
— Jeigu tu pasakei tiesą, Odinai, — ištarė ji dusdama, — jeigu mes turime tapti kietakūniu, tai iš tavo žodžių sprendžiu, kad jis bus kažkuo labai svarbus.
Juk taip?
— Pats svarbiausias. Pats geriausias, koks kada nors buvo sukurtas. Aš neperdedu… Tritai, stokis čia. Mes nesiskirsime, Tritai. Mes būsime kartu, kaip kad visada norėjome. Ir Dua taip pat. Ir tu taip pat, Dua.
— Tada mes galėsim įtikinti Estvaldą, kad Siurblį reikia sustabdyti, — pasakė Dua. — Mes priversim.:.
Susiliejimas prasidėjo. Į kambarį vienas po kito ėjo kietakūniai. Odinas vos įžiūrėjo juos, nes jau jungėsi su Dua.
Šis susiliejimas nebuvo panašus į ankstesniuosius — nei svaiginančios palaimos, nei gyvenimo džiaugsmo, tiktai nenutrūkstantis, ramus, nesutrikdomas procesas.
Odinas jautė, kaip sueina su Dua į vieną daiktą, ir visas pasaulis tarytum plūsteli į jį-ją… Pozitroniniai Siurbliai vis dar veikė — jis-jinai tą aiškiai jautė. Kodėl jie nesustoja?
Jis buvo taipogi ir Tritas — jo-jos-jo sąmonę užplūdo skaudžios netekties pajautimas. O, mano mažyliai…
Ir jis suriko — paskutinis riksmas, pagimdytas dar Odino sąmonės, bet balsas kažkodėl jau Dua: — Ne, mes negalėsim sustabdyti Estvaldo! Estvaldas — tai mes. Mes…
Riksmas, kuris buvo Dua ir nebe Dua, nutrūko — Dua liovėsi egzistavusi. Ir daugiau niekuomet nebebus Dua. Ir Odino. Ir Trito. Niekuomet.