Seleną Lindstrem nusišypsojo profesionalia šypsena ir nužingsniavo toliau. Lengva spyruokliuojanti jos eisena nebestebino turistų, ir dabar jiems jau ėmė rodytis, kad ši neįprasta maniera savotiškai grakšti.
— Laikas užkąsti! — džiaugsmingai paskelbė ji. — Pusryčiai vien iš vietinių produktų, gerbiamos ponios ir ponai. Skonis gal bus kiek netikėtas, bet viskas labai maistinga… Prašom čia, sere. Esu tikra, jūs neprieštarausite, jeigu pasodinsiu jus prie damų.
Luktelkite valandėlę. Visiems užteks vietų… Labai gaila, bet patiekalas tiktai vienas, tačiau gėrimus galite užsisakyti kokius pageidaujate. Šiandien jautiena… Ne ne. Ir skonis, ir substancija sukuriama dirbtinai, tačiau bendras rezultatas puikus, galite manimi pasikliauti.
Paskui ji atsisėdo pati ir nejučia tyliai atsiduso — netgi meilinga jos šypsena mažumėlę priblėso.
Vienas turistas atsisėdo priešais.
— Galima? — paklausė jis.
Seleną pervėrė jį įdėmiu vertinančiu žvilgsniu. Jis atrodė nekenksmingas, o ji turėjo pakankamai pagrindo pasikliauti savo įžvalgumu.
— Prašom prašom! — atsakė ji. — Bet juk jūs, man regis, čia ne vienas?
Jis papurtė galvą.
— Ne. Aš vienas. Bet, šiaip ar taip, žemekšlių draugija manęs nevilioja.
Seleną vėl pasižiūrėjo į jį. Kokių penkių dešimčių, veidas pavargęs, bet akys žvitrios ir protingos. Na ir, žinoma, tikras gremėzdas — žemiečiai, pirmąkart pakliuvę į Mėnulio traukos sąlygas, visuomet taip atrodo.
— Žemekšliai — grynai Mėnulio žargonas, ir be to, grubokas.
— Aš juk pats iš Žemės, — atsakė jis, — todėl, manau, turiu teisę jį vartoti. Bet, žinoma, jeigu jums nemalonu…
Seleną tik patraukė pečiais, lyg norėdama pasakyti:,Kas man!”
Jos akys buvo rytietiškai įkypos kaip daugumos Mėnulio merginų, plaukai prinokusių kviečių geltonumo, o nosis kiek stamboka. Ji buvo neabejotinai patraukli, nors ir nepasižymėjo klasikiniu grožiu. Žemietis žiūrėjo į ženkliuką su jos vardu ant kairiosios ne itin didelės stačios krūties. Ji nusprendė, kad jis iš tikrųjų žiūri į ženkliuką, nors, šviesai krentant tam tikru kampu, bliuzelė kone kiaurai persišvietė, o po ja daugiau nieko nebuvo.
— Ar čia daug Selenų? — paklausė jis, — O taip! Šimtai. Taipogi Sintijų, Dianų ir Artemidžių. Bet Selenų įkyriai daug. Pusė iš tų, kurias aš pažįstu, pasidarė Selėmis, o kita pusė — Lėnomis.
— O jūs kaip?
— Niekaip. Aš esu Seleną. Visi trys skiemenys. Se-le- na, — ištarė ji, pabrėždama kirčiuotą skiemenį.— Taip mane vadina visi, kurie apskritai kreipiasi į mane vardu.
Žemietis šyptelėjo — kažkaip nevykusiai, tartum labai retai tą darytų.
— O jeigu kas paklausia, ką bendra jūs turite su sėlenomis?..
— Tai daugiau jau nieko nebeklausia, — nukirto ji.
— Bet vis dėlto klausia?
— Kvailių niekad netrūksta.
Prie jų staliuko priėjo padavėja ir mikliai išdėliojo patiekalus.
Žemiečiui tatai padarė įspūdį. Jis pasisuko į padavėją ir pasakė: — Jūs juos tarytum nuskraidinate.
Padavėja nusišypsojo ir nuėjo prie kito staliuko.
— Tik nebandykite jos pamėgdžioti, — tarė Seleną.— Ji pripratusi prie mūsų svorio jėgos ir moka ja naudotis.
— Jūs norite pasakyti, kad aš viską išmesčiau?
— Sukeltumėte didelį šurmulį, ir tiek.
— Na, gerai, nebandysiu.
— Kas nors vis tiek pabandys. Lėkštė nuplaniruos ant grindų, o kiti bandys ją pagauti, ir devyni iš dešimties nuvirs nuo kėdžių. Aš visados juos įspėju, bet tai nepadeda, ir vargšeliai po to tik dar nepatogiau jaučiasi.
O visi kiti kvatoja — visi kiti turistai, žinoma, nes mes jau tiek sykių šitai matėm, kad nebejuokinga, o, be to, paskui viską reikia valyti. Žemietis atsargiai kėlė šakutę prie burnos.
— Teisingai jūs sakėte. Net menkiausias judesys reikalauja pastangų.
— Greit apsiprasite. Bent jau su tokiais nesudėtingais darbais kaip valgymas. Vaikščioti bus sunkiau. Nesu mačiusi žemiečio, kuris čia laisvai bėgiotų. Iš tikrųjų laisvai.
Kurį laiką jie valgė tylėdami. Paskui jis paklausė: — O ką reiškia ta „L”? Jis vėl žiūrėjo į jos ženkliuką. Jame buvo parašyta: „Seleną Lindstrem L.”.
— Tai paprasčiausiai reiškia Luna, — abejingai atsakė ji. — Kad skirčiausi nuo imigrantų. Aš čia gimiau.
— Iš tikrųjų?
— O kas čia keista? Žmonės čia dirba jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Ar jūs manot, kad jie negali turėti vaikų? Yra net tokių, kurie jau turi anūkų.
— O kiek jums metų?
— Trisdešimt dveji.
Jis nuoširdžiai nustebo, o paskui sumurmėjo: — Ak taip, žinoma.
— Vadinasi, jūs suprantate? Daugumai žemiečių tenka aiškinti, kaip čia yra.
— Žinau bent jau tiek, kad daugelis išorinių senatvės požymių atsiranda svorio jėgai nugalėjus audinius — štai kodėl vysta skruostai ir krūtys. Kadangi svorio jėga Mėnulyje lygi vienai šeštajai Žemės svorio jėgos, tai iš tiesų nesunku suprasti, kodėl žmonės ilgai atrodo jauni.
— Bet tiktai atrodo, — pasakė Seleną.— Tai nereiškia, kad mes esame nemirtingi. Žmonės gyvena čia maždaug tiek pat kiek Žemėje, bet senatvėje dauguma jaučiasi geriau.
— Jau ir tai neblogai… Bet lazda, žinoma, turi du galus, ar ne? — jis pirmąkart gurkštelėjo kavos. — Jūs turite gerti štai šitą…— nebaigė jis, ieškodamas tinkamo žodžio, bet taip jo ir nesurado.
— Mes galėtume atsigabenti produktų ir gėrimų iš Žemės, — pralinksmėjusi pasakė ji, — bet to pakaktų viso labo saujelei žmonių ir labai trumpam. Nėra prasmės taip daryti, kai mums reikia parsiskraidinti tiek svarbių krovinių. Be to, jau pripratom prie šito marmalo… Ar jūs buvote parinkęs dar taiklesnį žodį?
— Ne kavai, — atsakė jis. — Ketinau pataupyti jį šitam patiekalui. Bet marmalas puikiai tinka… Sakykite, mis Lindstrem, kodėl mūsų kelionės programoje nenumatyta apžiūrėti sinchrofazotrono?
— Sinchrofazotrono? — ji jau baigė gerti kavą ir žvalgėsi aplink — tartum svarstydama, ar jau laikas kilti nuo stalo ir surinkti visą grupę.— Tai žemės nuosavybė ir neįeina į turistinį maršrutą.
— Jūs norite pasakyti, kad Mėnulio gyventojai prie jo neprileidžiami?
— Ne ne! Nieko panašaus. Prie jo dirba daugiausia mėnuliečiai. Tačiau instrukcijas gauname iš Žemės. O turistų liepta neleisti.
— Aš taip norėčiau jį pamatyti! — Neabejoju… — pasakė ji. — Jūs atnešėt man laimę — nė viena lėkštė ir nė vienas turistas neatsidūrė ant grindų.
Ji atsistojo ir paskelbė: — Ponai ir ponios, išvykstame po dešimties minučių.
Prašom palikti indus savo vietose. Kam reikia pasitvarkyti — tualeto kambariai jūsų paslaugoms.
Netrukus vyksime į maisto fabrikus, ten gaminami produktai, kurių jūs šiandien paragavote.