Sėlenos butukas buvo nedidelis — viskas čia pat.
Nors iš pirmo žvilgsnio ir neatrodė. Trijuose panoraminiuose languose žibėjo žvaigždės, kurios pamažu ir netvarkingai judėjo, sudarydamos nesamus žvaigždynus. Norėdama Seleną galėjo priartinti juos nelyginant per teleskopą.
Beronas Nevilis nekentė tų langų. Jis visada piktai juos išjungdavo: „Kaip tu gali juos pakęsti? Kiek pažįstu žmonių, tik tau vienai gali patikti tokie neskoningi dalykai. Juk šitų ūkų ir žvaigždžių spiečių tikrovėje netgi nėra!”
Seleną tik abejingai patraukdavo pečiais:,O ką reiškia tikrovė? Iš kur tu žinai, kad tie žvaigždynai, kuriuos mes matome, tikrovėje yra? Be to, jie man suteikia laisvės ir dinamizmo pojūtį. Nejaugi aš negaliu įsirengti savo buto taip, kaip man norisi?”
Tada Nevilis bambėdamas po nosim eidavo vėl įjungti langų, o Seleną sakydavo: „Palik juos ramybėje!”
Baldai kambaryje buvo apvalių formų, sienų piešinys kuo paprasčiausias, fonas švelnus. Niekur jokio ženklo, kad čia kas nors gyvena.
„Gyvieji Žemėje, — sakydavo Seleną.— O čia — Mėnulis.”
Tą vakarą grįžusi namo, ji, kaip ir tikėjosi, rado Nevilį, kuris susimąstęs tysojo ant nedidukės kušetės.
Sandalas nukritęs gulėjo ant grindų, o pilvas virš bambos buvo nuėjęs raudonais dryžiais nuo kasymo.
— Ar neišvirtum kavos, Beronai? — paprašė ji, o paskui, grakščiai išsirietusi, išsinėrė iš drabužių ir nuspyrė juos į kampą.— Kaip gera viską nusimetus, — su palengvėjimu atsiduso. — Blogiausia šiame darbe, kad reikia rengtis kaip žemekšlei.
Nevilis, jau nuėjęs prie virtuvės nišos, nieko neatsakė. Ne pirmą kartą jis šitai girdi.
— Kodėl tave taip blogai aprūpina vandeniu? — paklausė jis. — Vos laša. — Tikrai? Matyt, būsiu pereikvojusi. Pakentėk, tuoj pribėgs.
— Turėjai darbe nemalonumų? Seleną patraukė pečiais.
— Ne. Tas pats per tą patį. Žiūri, kaip jie svirdinėja, kaip vaizduoja, kad maistas jiems ne šlykštus, o patys, žinau, vis spėlioja, ar jiems bus pasiūlyta nusirengti…
Bjauru net pagalvoti.
— Tu jau, regis, pradėjai puikti? — pasakė jis, nešdamas du mažus puodelius kavos prie staliuko.
— Šiuo atveju tai visai pateisinama. Susiraukšlėję, apdribę, pilvoti ir knibždėte knibžda mikroorganizmų.
Karantinas nieko negelbsti — jie vis tiek pilni mikroorganizmų… O kas pas tave naujo?
Beronas palingavo galvą. Kaip mėnulietis, jis buvo kresnokas, o įprotis nuolatos būti susiraukus teikė jo veidui niūraus grėsmingumo. Jeigu ne tai, pagalvojo Seleną, jis būtų netgi nepaprastai gražus.
— Nieko ypatingo, — atsakė jis. — Tebelaukiame pasikeičiant atstovo. Pirmiausia reikia ištirti, kas per vienas tasai Gotšteinas.
— Ar jis gali sukliudyti?
— Ne daugiau, negu mums kliudo iki šiol. Ir ką pagaliau jie mums gali padaryti? Atsiųsti šnipą?
Žemekšlį pažinsi iš tolo, — atsakė jis, bet balse vis tiek buvo justi nerimas. Seleną siurbtelėjo kavos ir įdėmiai pasižiūrėjo į jį.
— Gali pasitaikyti mėnuliečių, kurie širdy žemekšliai.
— Taip, bet kaip tu juos atskirsi? Kartais man atrodo, kad aš negaliu pasitikėti netgi… Na, bet tiek to. Gaištu marias laiko prie savo sinchrofazotrono projekto ir nieko negaliu pasiekti. Vis atsiranda skubesnių darbų.
— Turbūt jie tavim nepasitiki, be reikalo juos kaltini.
Žinosi, kaip slampinėti nutaisius sąmokslininko miną.
— Aš visai taip nedarau. Su didžiausiu malonumu palikčiau tą sinchrofazotroną ir niekados nebesugrįžčiau, bet tada tai jiems tikrai pasidarytų įtartina… Jeigu tu taip begėdiškai eikvoji vandenį, Seleną, tai apie antrą puodelį nėra ko nė galvoti?
— Žinoma, kad nėra ko. Bet jeigu jau tu šitaip, tai ir pats padėjai man jį eikvoti. Praeitą savaitę dukart maudeisi duše.
— Aš duosiu tau taloną vandeniui. Nemaniau, kad tu viską skaičiuoji.
— Ne aš, o vandens skaitiklis.
Ji baigė gerti kavą ir susimąsčiusi žiūrėjo į puodelio dugną. — Jie visada raukosi, gerdami mūsų kavą. Aš turiu galvoje turistus. Niekaip nesuprantu kodėl. Man ji labai gardi. Ar esi ragavęs Žemės kavos, Beronai?
— Ne, — trumpai atsakė tas.
— O aš kartą ragavau. Vienas turistas slapta buvo atsigabenęs pakelį — kaip jis sakė, tirpstančios kavos.
Pasiūlė man mainais į žinai ką… Jo manymu, vertė maždaug atitiko.
— Ir tu jos įsigijai?
— Man buvo labai smalsu. Karti ir su metalo prieskoniu. Pasišlykštėjau. Paskui aš pasakiau jam, kad Mėnulyje mišrios santuokos uždraustos, ir jis pats bematant susiraukė ir atvėso.
— Niekad man šito nepasakojai. Ar jis mėgino ką nors daryti?
— O kas tau rūpi? Ne ne, nieko jis nemėgino.
Antraip, nepratęs prie mūsų svorio jėgos, būtų nulėkęs nuo čia iki koridoriaus Nr. 1.
Patylėjusi ji pridūrė: — Beje, šiandien aš prisiviliojau dar vieną žemekšlį.
Labai norėjo prie manęs atsisėsti.
— Ir ką gi jis tau pasiūlė mainais į „žinai ką”, kaip kad tu kukliai išsireiškei?
— Jis tik sėdėjo, ir tiek.
— Ir spoksojo į tavo krūtinę?
— Tam ji ir yra, bet jis nespoksojo. Jis žiūrėjo į mano ženklelį… Bet ar tau ne vis tiek, kas jam rūpėjo? Maža ko galima norėti, aš nebūtinai turiu tuos norus vykdyti.
O gal manai, man parūpo užmegzti romaną su žemiečiu? Pasižiūrėti kaip jis beviltiškai stengiasi įveikti neįprastą svorio jėgą? Taip, panašių atvejų yra buvę, tik ne man, ir šiaip negirdėjau, kad iš to būtų kas doro išėję. Ar dabar jau viską išsiaiškinom? Galiu sugrįžti prie žemiečio? Kuriam jau apie penkiasdešimt. Ir kuris nespinduliavo grožiu net ir būdamas dvidešimties… Nors reikia pripažinti, jis gan įdomus.
— Gerai gerai. Jo išvaizda manęs nedomina. Na tai ką jis?
— Teiravosi apie sinchrofazotroną!
Nevilis pašoko, mažumėlę susverdėjęs, kas neišvengiama, esant nedidelei svorio jėgai.
— Ko būtent jis klausė?
— Nieko. Ko tu taip susijaudinai? Prašei, kad pasakočiau viską apie turistus, kurie kuo nors iš kitų išsiskiria. Šis kaip tik ir išsiskyrė. Niekas anksčiau nėra manęs klausinėjęs apie sinchrofazotroną.
— Aišku, — jis patylėjo, o paskui jau ramiai paklausė: — Kodėl jis domėjosi sinchrofazotronu? — Neturiu menkiausio supratimo. Tiesiog paklausė, ar negalėtų jo apžiūrėti. Gal tai turistas, kuris domisi mokslu? Nors man atrodo, kad jis paprasčiausiai stengėsi mane sudominti.
— Tikiuosi, jam pavyko. Kokia jo pavardė?
— Nežinau. Neklausiau.
— Kodėl?
— Todėl, kad jis man nerūpėjo. Ar tu norėtum, kad būtų atvirkščiai? Tarp kitko, tas jo klausimas kaip tik rodo jį esant turistą. Jeigu jis būtų fizikas, tai neklaustų.
Jau būtų tenai.
— Brangioji mano Seleną,— pasakė Nevilis. — Vis dėlto pradėkime nuo pradžios. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios yra dabar, mus domina kiekvienas, kuris teiraujasi apie sinchrofazotroną. Ir kodėl jis klausia būtent tavęs? — Nevilis greitu žingsniu perėjo skersai kambarį, tartum norėdamas išsikrauti. — Tu tokius dalykus išmanai. Ar jis tau pasirodė įdomus?
— Kaip vyras?
— Neapsimetinėk, Seleną,— tu puikiai supranti, apie ką aš kalbu!
— Įdomus, — nenoriai atsakė Seleną,— net jaudinantis. Kodėl — nežinau. Jis nieko nepasakė. Nieko nepadarė.
— Įdomus ir jaudinantis, ar ne? Tuomet tau reikia susitikti su juo dar sykį.
— Ir ką padaryti?
— Ką aš žinau? Čia tavo reikalas. Sužinok pavardę.
Išsiaiškink viską, kas įmanoma. Proto ir gabumų turi pakankamai, tad iššniukštinėk viską, ką gali.
— Aišku, — pasakė ji. — Nurodymai iš aukščiau. Bus padaryta.