Dydžiu Žemės atstovo butas nė kiek nesiskyrė nuo bet kurio mėnuliečio. Mėnulyje nebuvo vietos — netgi valdžios atstovams iš Žemės; nebuvo jokios prabangos — netgi simboliškos. Ir patiems garsiausiems žemiečiams būtų tekę susitaikyti su tuo faktu, kad Mėnulyje gyvenama giliai po planetos paviršiumi, kur svorio jėga labai nedidelė.
— Žmogų formuoja aplinka! — atsiduso Luisas Montesas. — Aš išgyvenau Mėnulyje dvejus metus, ir kartais man kildavo noras pasilikti čia ilgėliau, bet…
Metai jau nebe tie. Neseniai perkopiau ketvirtą dešimtį, ir jeigu neketinu pasilikti čia visam laikui, tai turiu išvykti tuoj pat. Antraip nebepajėgsiu priprasti prie normalios svorio jėgos.
Konradui Gotšteinui buvo viso labo trisdešimt ketveri, bet atrodė jis dar jaunesnis. Veidas platus, apvalainas, grubių bruožų — gyva žemekšlio karikatūra.
Stambus nebuvo — stambių į Mėnulį žemiečiai nesiųsdavo — tad galva, lyginant su kūnu, atrodė didoka.
— Jūs lyg ir atsiprašinėjate, — pasakė jis tarpplanetine kalba su šiek tiek kitokiu akcentu negu Monteso.
— Tikrai tikrai, — sutiko Montesas. (Gilių raukšlių išvagotas Monteso veidas atrodė kone tragikomiškas šalia geraširdiškos Gotšteino fizionomijos.) — Ir dėl dviejų priežasčių. Man nesmagu palikti Mėnulį — čia tiek viliojančių ir įdomių dalykų. Ir nesmagu, kad taip yra; gėda, kad lyg ir nenoriu vėl užsikrauti Žemės naštos — gravitacijos ir viso kito.
— Taip, įsivaizduoju, kad ne taip paprasta pakelti tas papildomas penkias šeštąsias. Aš Mėnulyje tik kelios dienos ir jau pajutau, kad viena šeštoji Žemės svorio jėgos — puikus dalykas.
— Viskas jums ims atrodyti kitaip, kai sutriks virškinimas ir teks misti mineraliniu aliejum, — atsidusęs pasakė Montesas. — Tačiau tas viskas praeis… Bet nors ir jaučiatės lengvai, nepatarčiau vaizduoti grakščios gazelės. Tai yra menas.
— Suprantu.
— Jūs tik taip manot, kad suprantate, Gotšteinai. Dar nematėte kengūros šuoliukų, ar ne?
— Mačiau per televiziją.
— Maža. Reikia pačiam pamėginti. Šis būdas geriausias, norint greitai keliauti lygiu Mėnulio paviršiumi. Atsispiriate abiem kojomis ir padarote nelyginant šuolį į tolį Žemėje. Ore ištiesiate kojas į priekį, o prieš pat atsispirdamas vėl sulenkiat ir paskui vėl atsispiriate ir taip toliau. Pagal Žemės standartus greitis neatrodo didelis, esant tokiai svorio jėgai, bet kiekvienas šuolis į orą — jeigu taip galima pavadinti — siekia gerus šešis metrus ir reikalauja minimalaus raumenų įtempimo. Toks jausmas, kad skrendi…
— Ar jūs bandėt? Mokat šuoliuoti?
— Taip, bandžiau, bet žemiečiui vis tiek gerai neišeina. Man pavykdavo padaryti penkis šuoliukus iš eilės — pakankamai, kad pasijustum skrendąs ir užsinorėtum dar. Bet kaip tik tada būtinai apsižioplini, per daug sulėtini arba pagreitini tempą, ir pusę mylios ritiesi kūlio. Mėnuliečiai mandagūs ir niekad nesijuokia. Jiems, žinoma, lengva. Pradeda nuo mažumės ir daro tą visai natūraliai.
— Tai jų pasaulis. Įsivaizduokite, kaip jie jaustųsi Žemėje.
— Jie niekados neatvyks į Žemę. Negali. Šia prasme mes už juos pranašesni. Galime gyventi ir Mėnulyje, ir Žemėje. Jie gali gyventi tiktai Mėnulyje. Kartais mes apie tai užmirštame, nes painiojame mėnuliečius su grantais.
— Su kuo?
— Taip jie vadina imigrantus iš Žemės. Tuos, kurie daugmaž pastoviai gyvena Mėnulyje, bet gimę ir užaugę Žemėje. Imigrantai, aišku, gali sugrįžti į Žemę, bet tikrų mėnuliečių kaulai bei raumenys nebeatlaikytų Žemės svorio jėgos. Mėnulio istorijos pradžioje dėl to buvo kilę tikrų tragedijų.
— Tikrai?
— Deja. Buvo tėvų, kurie grįžo į Žemę su Mėnulyje gimusiais vaikais. Kažkaip užmirštame apie tai. Tais metais mes išgyvenome krizę, kurios fone keleto vaikų mirtis neatrodė labai reikšminga. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje visi buvo susirūpinę katastrofiška pasaulio padėtim ir jos pasekmėmis. Bet čia, Mėnulyje, žmonės prisimena kiekvieną mėnulietį, neatlaikiusį Žemės svorio jėgos… Šitaip jie, man regis, palaiko iliuziją apie savo atskirą ir savarankišką pasaulį.
— Aš maniau, — pasakė Gotšteinas, — kad gavau Žemėje visą reikalingą informaciją apie Mėnulį, bet matau, kad teks dar labai daug sužinoti.
— Išstudijuoti Mėnulį, remiantis tais duomenimis, kurie pasiekia Žemę, neįmanoma, todėl palieku jums išsamų reziumė, kokį ir aš gavau čionai atvykęs. Mėnulis pasirodys jums žavingas, bet teks ir pasikankinti. Kažin ar ragavote Žemėje čionykštį maistą, o iš aprašymų vis tiek nesusidarysi tikro vaizdo… Gausite jį pamėginti.
Užsisakinėti produktus iš Žemės būtų neišmintinga. Mes valgome ir geriame vietinės gamybos produktus.
— Jūs dvejus metus jais maitinotės. Manau, ir aš išgyvensiu.
— Aš ne pastoviai jais maitinausi. Kartas nuo karto mes privalome po keletą dienų praleisti Žemėje. Būtinai — nori nenori. Jums turbūt sakė apie tai.
— Taip, sakė,— atsiliepė Gotšteinas.
— Kad ir darytumėte čia visus pratimus, vis tiek kartkartėmis būtina pajusti pilną svorio jėgą — tiesiog priminti savo kaulams ir raumenims, ką tai reiškia. O kai būsite Žemėje, atsivalgysite. Pasitaiko, pavyksta šį tą ir atsivežti. — Mano lagaminą, žinoma, kruopščiai išnaršė,— pasakė Gotšteinas, — bet pasirodė, kad kišenėje turėjau dėželę jautienos konservų, apie kuriuos buvau užmiršęs, o muitininkai nepastebėjo.
Montesas droviai šyptelėjo ir neryžtingai paklausė: — Aš įtariu, kad jūs ketinate pasidalinti ja su manim?
— Ne! — iškilmingai pareiškė Gotšteinas, suraukęs savo didelę it bumbulas nosį.— Aš ketinau, kupinas paties kilniausio tragizmo, paskelbti: „Štai, Montesai, suvalgyk konservus pats! Tau jų labiau reikia!”— tardamas šiuos žodžius jis užsikirto, nes nebuvo pratęs vartoti vienaskaitos antro asmens tarpplanetinėje kalboje.
Montesas išsišiepė dar plačiau, bet netrukus surimtėjo. Jis papurtė galvą.
— Ne, po savaitės aš galėsiu valgyti bet kokį Žemės patiekalą. O jūs negalėsit. Artimiausiais metais jūs tik kada ne kada galėsit jais pasidžiaugti, ir jums pernelyg ilgai teks gailėtis šiandieninio dosnumo. Pasilikite sau visą dėželę… prašau. Nenoriu, kad po to pradėtumėt manęs neapkęsti.
Montesas kalbėjo rimtai, uždėjęs pašnekovui ranką ant peties, žiūrėdamas tiesiai jam į akis.
— Be to, — pridūrė jis, — mūsų laukia labai svarbus pokalbis, tik aš vis atidėliojau jį, neišmanydamas, kaip pradėti, o ši dėželė būtų puiki dingstis dar sykį jį atidėti.
Gotšteinas bematant įsidėjo konservus. Jis ir norėdamas nebūtų nutaisęs rimto veido, bet užtat jo balsas pasidarė santūrus ir griežtas.
— Vadinasi, yra kažkas, ko jūs negalėjote parašyti savo pranešimuose į Žemę?
— Aš mėginau, Gotšteinai, bet ar aš pats nemokėjau formuluoti, ar Žemėje nenorėta suprasti mano užuominų, tik viskas tuo ir baigėsi. Gal jums geriau pavyks. Aš jums to linkiu. Todėl ir neprašiau pratęsti savo kadencijos, atsakomybė pernelyg didelė, o man nepavyko įtikinti Žemės.
— Sprendžiant iš jūsų kalbos, atrodo, jog tai kažkas labai svarbaus.
— Norėčiau, kad ir kitiems taip atrodytų. O iš tiesų visa tai kvailokai skamba. Mėnulio koloniją sudaro viso labo dešimt tūkstančių žmonių. Tikrų mėnuliečių nėra nė pusės. Jiems trūksta resursų, jiems ankšta, jų pasaulis toks atšiaurus, ir vis dėlto… vis dėlto…
— Ir vis dėlto? — paragino jį Gotšteinas.
— Čia kažkas vyksta… Aš tiksliai nežinau kas, bet tai gali būti pavojinga, — Kas gali būti pavojinga? Ką jie gali padaryti?
Paskelbti Žemei karą? — atrodė, kad Gotšteinas vos sulaiko šypseną.
— Ne ne. Viskas kur kas subtiliau. — Montesas persibraukė ranka veidą ir nervingai pasitrynė akis. — Kalbėsiu atvirai. Žemė išsikvėpė.
— Kaip tai?
— O kaip jūs tatai pavadintumėt? Maždaug tuo laiku, kai Mėnulyje apsigyveno pirmoji kolonija, Žemė patyrė Didžiąją Krizę. Manau, nereikia apie tai priminti.
— Ne, nereikia, — atsakė Gotšteinas niūriai.
— Dabar jau nebe šeši milijardai gyventojų, o du.
— Bet juk Žemei pasidarė lengviau, ar ne?
— Taip, be abejo, tik verčiau tas skaičius būtų buvęs sumažėjęs kokiu nors kitokiu būdu… Po Krizės atsirado nepasitikėjimas technika, baisi apatija, įsitikinimas, kad bet kurią naujovę visada lydi nepageidautinos pasekmės. Daug žadantys, tačiau pavojingi tyrinėjimai buvo nutraukti vien iš baimės rizikuoti.
— Man regis, jūs kalbate apie genetinės inžinerijos problemą?
— Taip, tai pats akivaizdžiausias pavyzdys, tik jis ne vienintelis, — su kartėliu pasakė Montesas.
— Atvirai kalbant, dėl genetinės inžinerijos man nė kiek neskauda širdies. Tai buvo ištisa nesėkmių grandinė.
— Mes atsisakėme intuityvizmo.
— Bet juk taip ir liko neaišku, kiek bus iš jo naudos, o galimi minusai buvo akivaizdūs… Tarp kitko, o kaipgi pati Mėnulio kolonija? Juk ji nėra stagnacijos Žemėje rodiklis.
— Būtent rodiklis! — karštai užginčijo Montesas. — Mėnulio kolonija — praeities liekana, prieškrizinio periodo palikimas, paskutinis beviltiškas žmonijos veržimasis į priekį prieš didįjį atsitraukimą.
— Labai jau dramatiškai skamba.
— Bet taip yra. Žemė atsitraukė, žmonija atsitraukė — išskyrus Mėnulį. Mėnulio kolonija yra Žemės avangardas ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Tai pasaulis, kuriame nėra lengvai pažeidžiamo gyvosios gamtos audinio, kur galima nebijoti sutrikdyti trapią sudėtingos aplinkos pusiausvyrą. Visa, kas būtina žmogui, čia sukurta paties žmogaus. Mėnulio pasaulis nuo pradžios iki pabaigos — žmogaus rankų padarinys.
Jis neturi praeities.
— Na ir kas toliau?
— Žemėje mums pakerta sparnus pastoralinės praeities ilgesys— praeities, kuri niekada neegzistavo, o jeigu ir egzistavo, tai jau niekuomet nebegrįš. Tam tikrais atžvilgiais gamtos pusiausvyra buvo gerokai pažeista per Krizę, todėl mes ir baiminamės, visuomet baiminamės… Mėnulis neturi praeities, apie kurią galima būtų svajoti ir ilgėtis. Čia tėra vienintelė kryptis — pirmyn.
Montesas kaito nuo savo paties žodžių.
— Gotšteinai, — pasakė jis. — Aš dvejus metus stebėjau. Jums teks stebėti mažiausiai tiek pat. Mėnulis apimtas karštligės — veiklos karštligės. Ir ta veiklos sfera visą laiką plečiasi. Plečiasi visapusiškai: kas mėnesį rausiami vis nauji koridoriai, rengiami nauji gyvenamieji kompleksai, užtikrinantys tolesnį gyventojų prieauglio didėjimą. Jie plečia savo materialinę bazę: kuriamos naujos statybinės medžiagos, randami nauji vandens šaltiniai, nauji naudingųjų iškasenų klodai.
Didėja saulės akumuliatorių laukai, kyla elektroninės gamyklos… Tikiuosi, žinote, kad šie dešimt tūkstančių mėnuliečių aprūpina Žemę minielektroniniais prietaisais ir biocheminiais preparatais?
— Žinau, kad Mėnulis nemažai jų patiekia.
— Žemė save šitaip apgaudinėja, kad būtų ramiau.
Mėnulis — pagrindinis jų tiekėjas. O esant tokiai padėčiai, labai greitai gali pasidaryti vienintelis… Čia juntamas spartus intelektualinis augimas, Gotšteinai; aš esu tikras, kad Žemėje nėra tokio jauno pradedančio mokslininko, kuris kartkartėmis — o gal ir ne tik kartkartėmis — nepasvajotų apie tai, kaip vieną gražią dieną jis nuvyks į Mėnulį. Techniniu požiūriu Žemė atsilieka, visos naujovės — čia.
— Jūs turbūt turite galvoje sinchrofazotroną?
— Ir jį taipogi. Kada Žemėje buvo pastatytas paskutinis sinchrofazotronas? Nors tai tik pats ryškiausias ir dramatiškiausias, bet anaiptol ne vienintelis ir ne svarbiausias pavyzdys, jeigu norite žinoti, lemiantis mokslo faktorius Mėnulyje…
— Kokia nors paslaptis, kurios aš dar nežinau?
— Ne, tai toks akivaizdus dalykas, kad apie tai niekas net nepagalvoja. Turiu omenyje dešimt tūkstančių čionykščių protų. Dešimt tūkstančių rinktinių žmonijos protų, esančių Mėnulyje. Vieninga dešimttūkstantinė protų armija, iš pašaukimo ir reikalo atsidėjusi mokslui.
Gotšteinas neramiai sujudėjo ir pamėgino pasislinkti su kėde. Tačiau kėdė buvo pritvirtinta prie grindų, ir Gotšteinas pasijuto beslystąs nuo jos. Montesas ištiesęs ranką sulaikė jį.
— Atsiprašau, — paraudo Gotšteinas. — Niekis, greitai priprasite prie mūsų svorio jėgos.
— Pripažinkite, — tęsė kalbą toliau Gotšteinas, — kad jūs gerokai perdedate. Žemė anaiptol nėra tokia atsilikusi. Juk mes išradome Elektroninį Siurblį. Tai grynai Žemės nuopelnas. Nė vienas mėnulietis nedalyvavo šiame darbe.
Montesas papurtė galvą ir kažką sumurmėjo savo gimtąja ispanų kalba. Anaiptol ne taikiai.
— Ar jums kada teko susidurti su Frederiku Helemu?
— paklausė jis.
Gotšteinas nusišypsojo.
— Savaime suprantama. Elektroninio Siurblio Tėvas!
Manau, kad jis yra išsitatuiravęs šį vardą ant krūtinės.
— Jau vien tai, kad jūs nusišypsojote ir taip jį apibūdinote kalba mano naudai. Pagalvokite: argi toks žmogus kaip Helemas iš tiesų galėjo sukurti Elektroninį Siurblį? Neprotaujančios masės dar gali patikėti tokia pasakėle, bet iš tikrųjų — čia net galvoti daug nereikia — Elektroninis Siurblys neturi tėvo. Jį išrado paražmonės, gyvenantys paravisatoje — nesvarbu, kokie jie, ir kokia ta jų visata. Helemas buvo atsitiktinis jų instrumentas. Visa žemė — jų instrumentas.
— Vis dėlto reikėjo proto, norint pasinaudoti jų iniciatyva.
— Tiek pat kiek jo reikia karvei, norint suėsti šieną, kurį mes jai atnešam. Siurblys anaiptol nerodo progreso. Netgi priešingai.
— Jeigu Siurblys yra žingsnis atgal, tai aš sveikinu tokį žingsnį. Nenorėčiau likti be jo.
— O kas norėtų? Tik aš noriu pasakyti, kad Siurblys stebėtinai atitinka dabartinę Žemės nuotaiką. Amžinas energijos šaltinis, kuris nieko nekainuoja, neskaitant išlaidų Stočių įrengimams ir, be to, visiškai neteršia aplinkos! Bet Mėnulyje nėra Elektroninių Siurblių.
— Manau, kad jų čia nė nereikia, — atsakė Gotšteinas. — Mėnuliečiams gana Saulės akumuliatorių.
Amžinas energijos šaltinis, kuris nieko nekainuoja, neskaitant išlaidų akumuliatorių įrengimams, ir, be to, visiškai neteršia aplinkos… Ar gerai išmokau litaniją? — Viskas teisingai, tik Saulės akumuliatorius pagamino pats žmogus. Štai kas svarbiausia. Mėnulyje buvo numatyta pastatyti Elektroninį Siurblį, atgabenti įrengimai.
— Na ir?
— Nieko neišėjo. Paražmonės neėmė volframo.
Ničnieko neįvyko.
— Šito aš nežinojau. O kodėl? Montesas išraiškingai pakėlė antakius ir skėstelėjo rankomis.
— Kas čia žino. Tarkime, pavyzdžiui, kad paražmonės gyvena planetoje, neturinčioje palydovo ir negali įsivaizduoti, jog šalia vienas kito gali egzistuoti du gyvenami pasauliai. Tad, suradę vieną, jie nė nemėgino ieškoti antro. Gal taip, o gal ir ne. Aišku tik tai, kad volframo jie neėmė, o mes patys, be jų, nieko negalėjome padaryti.
— Mes patys, — susimąstęs pakartojo Gotšteinas. — Jūs turite galvoje žemiečius?
— Taip.
— Ir mėnuliečius?
— Jie nedalyvavo.
— Tačiau domėjosi?
— Nežinau. Ir tai yra didžiausia mano netikrumo, mano baimės priežastis. Mėnuliečiai — čia gimusieji — laikosi kitokių pažiūrų, negu žemiečiai. Aš nežinau, kokie jų planai ir ketinimai. Man nepavyko šito išsiaiškinti.
Gotšteinas susimąstė.
— Bet ką gi jie gali? Ar jūs turite pagrindo manyti, kad jie ketina mums kenkti, arba kad gali pakenkti, jei panorėtų?
— Sunku pasakyti. Visi jie malonūs ir protingi žmonės. Man regis, jie nemoka nei neapkęsti, nei pykti, nei dargi ko nors bijoti. Bet gal man tik taip regis.
Baisiausia, kad nežinau nieko tikro.
— Jeigu neklystu, mokslinio tyrimo įrengimus Mėnulyje valdo Žemė?
— Teisingai. Sinchrofazotroną. Radioteleskopą priešingoje pusėje. Trijų šimtų colių optinį teleskopą…
Taigi daug įrengimų, kurie veikia jau daugiau kaip penkiasdešimt metų.
— O kas per tą laiką dar prisidėjo?
— Žemiečiai labai nedaug ką tepridūrė.
— O mėnuliečiai?
— Gerai nežinau. Jų mokslininkai dirba prie stambių įrengimų, bet kartą aš patikrinau jų tabelius ir aptikau daug spragų.
— Spragų?
— Nemaža laiko jie praleidžia kažkur kitur, ne prie stambių įrengimų. Lyg turėtų savas laboratorijas.
— Taip, bet jeigu jie gamina minielektroninius prietaisus ir tobulus biocheminius preparatus, tai argi tam nereikia laiko?
— Taip, ir vis dėlto, Gotšteinai, aš nežinau. Ir tas nežinojimas varo mane į neviltį. Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Gotšteinas pasakė: — Jeigu aš teisingai supratau, tai jūs man visa tai papasakojot tam, kad būčiau atsargus ir pamėginčiau išsiaiškinti, ką mėnuliečiai veikia?
— Ko gero, — liūdnai sutiko Montesas.
— Bet juk jūs net nežinote, ar jie iš tikrųjų kažką veikia.
— Aš jaučiu.
— Keista, — pasakė Gotšteinas. — Aš turėčiau įtikinėti jus, kad visos tos nepaaiškinamos baimės neturi jokio pagrindo, ir vis dėlto… keista…
— Kas keista?
— Su manim tuo pačiu laivu atskrido dar vienas žmogus. Tikriau sakant, visa grupė atskrido, bet vienas veidas pasirodė man matytas. Aš su tuo žmogum nekalbėjau — tiesiog nebuvo progos — o paskui užmiršau. Bet šis mūsų pokalbis priminė man jį, ir dabar aš jau žinau…
— Ką būtent?
— Sykį teko dalyvauti komisijoje, nagrinėjusioje tam tikras Elektroninio Siurblio problemas. Konkrečiai — saugumo klausimą. Žemės išsikvėpimo požymis, kaip jūs pasakytumėt, — šyptelėjo jis. — Taip, mes viską tikrinam ir pertikrinam — ir labai gerai, velniai griebtų, kad ir kažin kaip būtume išsikvėpę. Konkrečiai nieko nepamenu, bet tas žmogus, kuris su manimi atskrido į Menulį, dalyvavo komisijos posėdžiuose. Galvą guldau.
— Jūsų manymu, čia ne šiaip atsitiktinumas?
— Nežinau. Man šis veidas asocijuojasi su kažkokiais neramumais. Pasistengsiu prisiminti. Šiaip ar taip, protingiausia būtų gauti keleivių sąrašą ir pasižiūrėti, ar nėra ten pažįstamos pavardės. Nors ir labai gaila, bet jūs, Montesai, mane jau užkūrėt.
— Nėra ko gailėtis, — atsakė šis. — Aš labai džiaugiuosi. Kai dėl to žmogaus, tai galimas daiktas, kad jis paprasčiausias turistas ir po dviejų savaičių išvyks, bet labai gerai, kad priverčiau jus susidomėti.
Gotšteinas nesiklausė.
— Arba fizikas, arba kokios kitos srities mokslininkas, — murmėjo jis panosėje. — Tuo esu tikras.
Ir asocijuojasi jis man su pavojumi…