— Sveiki! — linksmai pasakė Seleną. Žemietis atsisuko. Pažino iškart.
— Seleną! Aš neapsirinku? Seleną?
— Teisingai! Vardą neblogai prisimenat. Na, kaip jums čia patinka?
— Labai! — rimtai atsakė žemietis. — Tik dabar supratau, kokiame nepakartojamame amžiuje mes gyvename. Dar taip neseniai buvau Žemėje ir jaučiausi toks pavargęs nuo viso pasaulio, nuo savęs paties.
Kartą man atėjo į galvą tokia mintis: jeigu gyvenčiau prieš šimtą metų, tai vienintelis būdas palikti šį pasaulį — būtų mirtis, bet dabar aš galiu nuskristi į Mėnulį.— Ir jis liūdnai nusišypsojo.
— Na ir kaip, Mėnulyje jaučiatės laimingesnis?
— Šiek tiek. — Jis apsidairė.— Kur jūsų avelės?
— Neturiu, — atsakė ji linksmai. — Šiandien man laisva diena. Nežinau, gal pasiimsiu dar kokias dvi tris.
Baisiai nuobodus darbas.
— Bet jums ir nesiseka. — laisvą dieną užsidūrėt ant turisto!
— Aš neužsidūriau ant jūsų. Aš jūsų ieškojau. Ir turiu pasakyti, jog tai buvo nelengvas darbas. Jums nevertėtų vaikštinėti vienam.
Žemietis pažvelgė į ją susidomėjęs.
— O kodėl gi jūs manęs ieškojote? Ar jau jums taip patinka žemiečiai?
— Ne, — atsakė ji nė kiek nesivaržydama. — Man nuo jų bloga darosi. Apskritai jų nemėgstu, o dar pikčiau, kai kasdien susiduri darbe.
— Ir vis dėlto manęs ieškote, nors niekas visoje Žemėje — norėjau pasakyti Mėnulyje — negalėtų manęs įtikinti, jog esu jaunas ir gražus.
— Net jeigu ir būtų taip — nepadėtų. Žemiečiai manęs nedomina — apie tai žino visi, išskyrus Beroną.
— Tai kodėl tuomet manęs ieškote?
— Todėl, kad žmogus gali dominti daugeliu kitų atžvilgių ir dar todėl, kad jūs parupote Beronui.
— O kas toks tasai Beronas? Jūsų draugas? Seleną nusijuokė.
— Beronas Nevilis. Jis man kur kas daugiau negu draugas. Kai užeina ūpas — pasimylim.
— Aš kaip tik tą ir turėjau galvoje. Vaikų auginate?
— Sūnų. Dešimties metų. Beveik visą laiką jis praleidžia berniukų internate. Užbėgdama jums už akių, pasakysiu, kad jis ne Berono. Gal ir su Beronu turėsiu, jeigu neišsiskirsim iki to laiko, kol gausiu leidimą kūdikiui — jeigu gausiu… Nors apskritai aš tuo neabejoju.
— Jūs labai atvira.
— Nelaikau tokių dalykų slaptais. Nebent… Na, o ką jūs dabar norėtumėt veikti? Jie ėjo koridoriumi, išraustu pieno baltumo uolienoje.
Poliruotos jo sienos buvo inkrustuotos padūmavusiais „Mėnulio brangakmeniais”, kurių apsčiai galėjai rasti paviršiuje. Ji avėjo sandalus, kurie einant vos lietė grindis, o jis švino pripiltus storapadžius — be jų kiekvienas žingsnis jam būtų buvusi tikra kančia.
Judėjimas čia turėjo vieną kryptį. Kartkartėmis juos pasivydavo nedideli elektromobiliai ir tyliai pračiuoždavo pro šalį.
— Ką dabar norėčiau veikti? — pakartojo jos klausimą žemietis. — Labai plataus radiuso pasiūlymas.
Verčiau nustatykite man ribines sąlygas, kad netyčia neišsišokčiau.
— Jūs fizikas?
Žemietis valandėlę dvejojo, paskui pasiteiravo: — Kodėl klausiate?
— Tam, kad pažiūrėčiau, ką atsakysit. Aš žinau, kad fizikas.
— Iš kur?
— Argi dar kas nors pasakytų „nustatykite ribines sąlygas”? Juoba kad tas žmogus, atsidūręs Mėnulyje, pirmiausia nori pamatyti sinchrofazotroną.
— Štai kodėl jūs manęs ieškojote — nusprendėt, kad esu fizikas?
— Tai Beronas dėl to mane pasiuntė, nes jis pats fizikas. O aš sutikau, nes jūs pasirodėte man kitoks negu visi žemiečiai.
— Kuria prasme?
— Nieko ypatingo, jeigu jūs laukiate komplimentų.
Tiesiog man pasirodė, kad jūs nemėgstate kitų žemiečių.
— Iš ko taip nusprendėt?
— Mačiau, kaip žiūrite į savo grupės narius. Be to, aš tokius dalykus jaučiu. Mėnulyje paprastai pasilieka tie žemiečiai, kurie saviškių nemėgsta. Ta proga grįšiu prie savo klausimo… Tai ką gi norėtumėt veikti? Sakykite, o aš nustatysiu ribines sąlygas. Turiu galvoje — pačius apžiūros objektus.
Žemietis įsmeigė į ją akis.
— Įdomu. Jūs šiandien nedirbate. O darbas toks neįdomus ir nemalonus, kad labai džiaugiatės turėdama laisvą dieną ir dar mielai pasiimtumėt dvi tris. Tačiau praleisti šią dieną ketinate vėlgi dirbdama savo darbą, priedo — su manim vienu… Ir tik tam, kad patenkintumėt paprasčiausią smalsumą.
— Ne savo, o Berono… Kol kas jis turi darbo, ir aš tuo tarpu galiu jus užimti… Be to, juk tai visai kas kita! Nejaugi neaišku? Darbe aš turiu ganyti kokias dvi dešimtis žemekšlių… Ar nepykstate, kad taip vadinu?
— Aš pats juos taip vadinu.
— Žinoma, nes jūs žemietis, bet kai mėnulietis taip sako, daugumas jūsiškių piktinasi.
— Jūs norite pasakyti — kai mėnuleigis taip sako?
Seleną paraudo.
— Taip, kaip tik taip ir norėjau pasakyti.
— Gerai, nesipykime dėl žodžių. Jūs nebaigėte pasakoti apie savo darbą.
— Tai va. Aš turiu žiūrėti, kad tos dvi dešimtys žemekšlių nenusisuktų sprandų, turiu vedžioti juos vis tomis pačiomis vietomis, sakyti tuos pačius žodžius ir sekti, kad jie valgytų, gertų ir vaikščiotų pagal instrukcijas. O kol jie atlieka visus šiuos mielus darbelius ir apžiūri jiems skirtus vaizdelius, aš turiu būti nepriekaištingai mandagi ir motiniškai rūpestinga.
— Baisu! — pasakė žemietis.
— Tačiau mudu galime daryti kas mums patiks.
Tikiuosi, jums maga pasinaudoti proga, o man norisi laisvai pasišnekėti.
— Aš juk sakiau jums, kad drąsiai galite vadinti mane žemekšliu.
— Tvarka. Savo laisvalaikį skirsiu turistui. Tai ką norėtumėt veikti?
— Labai nesunku atsakyti. Norėčiau pamatyti sinchrofazotroną.
— To tai jau ne. Gal Beronas ką nors sugalvos po to, kai judu pasimatysit.
— Ką gi, jeigu sinchrofazotrono negalima, tai nebežinau, ką čia dar vertėtų apžiūrėti. Kitoje pusėje, regis, įrengtas radioteleskopas, tik anokia čia naujiena…
Sakykit jūs. Ką paprastai turistai apžiūri?
— Į maršrutą daug kas įeina. Kad ir dumblių baseinai. Ne sterilios įmonės, kuriose jie apdorojami — ten jūs jau buvote, — bet pats ūkis. Tik kvapas ten stiprokas, ir nemanau, kad žemekšliui — žemiečiui jis būtų prie širdies. Žeme… žemiečiams ir taip mūsų maistas skersai gerklės stojasi.
— Ar jus tas stebina? Ragavote kada Žemės patiekalų?
— Tiesą sakant, ne. Nors, manau, kad nepatiktų.
Svarbu, prie ko žmogus pripranta.
— Ko gero, — atsakė žemietis atsidusdamas. — Tikros jautienos gyslų ir riebaliukų jūs neprarytumėt.
— Galime vykti į priemiestį, kur pamatinėje uolienoje rausiami nauji koridoriai, bet jums reikės apsivilkti specialius apsauginius drabužius. Paskui dar yra įmonės…
— Aš pasikliauju jumis, Seleną.
— Gerai, tik pirmiausia atvirai atsakykite man į vieną klausimą.
— Negaliu pažadėti, nežinodamas, kas tai per klausimas.
— Aš pasakiau, kad žemekšliai, kurie nemėgsta saviškių, paprastai pasilieka Mėnulyje. Jūs neužginčijote. Vadinasi, ketinate čia likti?
Žemietis įsispitrijo į bukas savo sunkiasvorių batų nosis.
— Seleną,— tarė jis, nepakeldamas akių,— aš labai sunkiai gavau vizą į Mėnulį. Mane tikino, jog esu per senas tokiai kelionei, ir jeigu ilgiau užtruksiu, tai jau nebegalėsiu sugrįžti į Žemę. Taigi pasakiau jiems, kad ketinu tenai gyventi.
— Ir nemelavot?
— Tuo laiku dar nebuvau tikras. Bet dabar jaučiu, kad pasiliksiu.
— Betgi po tokio pareiškimo jie tuo labiau turėjo jūsų neišleisti.
— Kodėl?
— Žemė nelinkusi siųsti savo fizikų į Mėnulį visam laikui. Žemiečio lūpos virptelėjo.
— Šiuo atžvilgiu neturėjau jokio vargo.
— Ką gi, jeigu jau žadate prisidėti prie mūsų, tai, manau, verta apžiūrėti gimnastikos kompleksą.
Žemekšliai dažnai nori jį pamatyti, tačiau mes jų ten paprastai nevedame, nors oficialiai tai ir nėra draudžiama. Imigrantai — kas kita.
— Kodėl?
— Pirmiausia — mes mankštinamės nuogi arba beveik nuogi. O kodėl gi ne? — jos balse suskambo apmaudas, lyg jai būtų nusibodę teisintis. — Temperatūra pastovi, viskas sterilu. Nuogybė tik žemiečius išmuša iš vėžių. Vieni piktinasi, kiti kikena, treti ir piktinasi, ir kikena. Rengtis dėl jų neketiname, įrodinėti savo teisybę taipogi, todėl verčiau visai nevedame.
— Išskyrus imigrantus?
— Imigrantams reikia priprasti. Galiausiai ir jie atsisakys drabužių. O lankytis sporto salėse jiems reikės dar dažniau, negu čia gimusiems mėnuliečiams.
— Prisipažinsiu, Seleną, aš nesu dar toks senas, kad išvydęs moters nuogybę nesijaudinčiau.
— Tuomet jaudinkitės, — atitarė ji abejingai. — Tik patyliukais. Sutarta? — O mes taip pat turėsime nusirengti? — linksmai pasidomėjo jis.
— Kaip žiūrovai? O kam? Galima, žinoma, bet nereikia. Jums bus nesmagu, o ir mums ne kažin kokį įspūdį paliksite paskubėjęs…
— Kokia jūs negailestinga!
— Sakote, bus ne taip? Neapgaudinėkite savęs. O kai dėl manęs, tai aš nenoriu dar labiau apsunkinti jūsų būklės, tad paprasčiau bus abiem likti su drabužiais.
— Ar niekas neprieštaraus? Ar neprieštaraus, kad dalyvauja žemekšlis, paliekantis ne kažin kokį įspūdį?
— Neprieštaraus, jeigu aš būsiu su jumis.
— Na ir puiku. Ar čia toli, Seleną?
— Mes jau beveik atėjom. Štai čia.
— Aha, vadinasi, jūs iš pat pradžių ketinote mane čia atvesti.
— Pamaniau, kad jums gali būti įdomu.
— Kodėl?
— Pamaniau, ir tiek, — nusišypsojo ji staiga. Žemietis papurtė galvą.
— Aš pradedu įsitikinti, kad jūs nieko nepamanote šiaip sau. Pamėginsiu atspėti. Jeigu aš pasiliksiu Mėnulyje, tai kartkartėmis turėsiu mankštintis, kad mano raumenys, kaulai ir gal net vidaus organai dirbtų normaliai?
— Teisingai. Visiems mums tai būtina, bet imigrantams — ypač. Netrukus pradėsite čia lankytis kasdien.
Jie įėjo į vidų, ir žemietis stabtelėjo apstulbęs.
— Tai pirmas vaizdas, kuris man primena Žemę.
— Kuo?
— Labai daug erdvės. Nė neįsivaizdavau, kad Mėnulyje gali būti tiek daug patalpų. Kontoros, rašomieji stalai, sekretorės…
— Apsirengusios iki pusės, — nekaltai užbaigė Seleną.
— Taip, sutinku, čia panašumas su Žeme baigiasi.
— Mes turime šachtą ir liftą žemekšliams. Čia daug aukštų… luktelkite valandėlę.
Ji priėjo prie arčiausiai sėdinčios patarnautojos ir pusbalsiu ėmė su ja tartis, o žemietis tuo tarpu geranoriškai nusiteikęs dairėsi aplinkui.
— Tvarka, — pasakė Seleną grįžusi. — Pasirodo, kaip tik dabar vyksta įdomios grumtynės. Aš pažįstu abi komandas.
— Šitos patalpos atrodo labai įspūdingai. Tikrai. — Jeigu vis dar turite galvoje dydį, tai čia vis dėlto ankštoka. Mes turime tris kompleksus. Šitas pats didžiausias.
— Man kažkodėl labai malonu, kad, esant tokioms spartietiškoms Mėnulio sąlygoms, jūs tiek daug erdvės skiriate pramogoms.
— Pramogoms?! — įsižeidė Seleną.— Kodėl jūs tai laikote pramoga?
— Bet juk jūs sakėte — grumtynės. Kitaip sakant, kalba eina apie kokį nors žaidimą?
— Galite vadinti tai žaidimu. Žemėje jūs pasidarote iš sporto pramogų: dešimt žmonių rungtyniauja, dešimt tūkstančių žiūri. Mėnulyje to nėra. Kas jums žaidimai, mums — būtinybė… Prašom čia. Važiuosime liftu, tad teks šiek tiek palaukti.
— Atleiskite, nenorėjau jūsų supykdyti.
— Aš nė kiek nesupykau, bet pasvarstykite pats: nuo to laiko, kai gyvi organizmai persikėlė į sausumą, jūs, žemiečiai, turėjote tris šimtus milijonų metų prisitaikymui prie Žemės traukos. Net jeigu ir nesimankštinsit, nieko neatsitiks. O mes dar neturėjome laiko prisitaikyti prie Mėnulio sąlygų.
— Šiaip ar taip, jūs gerokai skiriatės.
— Mėnulyje gimusių ir išaugusių žmonių raumenys ir kaulai nėra tokie masyvūs kaip žemekšlių, bet tai tik išorinis skirtumas. Visos organizmo funkcijos, net ir pačios subtiliausios, kaip kad virškinimas, hormonų išsiskyrimas dar nefunkcionuoja kaip turėtų, tad mums reikia nuolatos treniruotis. Ir jeigu savo pratimams suteikiame linksmų žaidimų formą, tai dar nereiškia, jog pramogaujame… O štai ir liftas.
Žemietis nejučia pasitraukė atatupstas, o Seleną, šiek tiek suirzusi, kad ir vėl reikia aiškintis, tarė: — Manau, jums knieti pasakyti, jog šis liftas labiau panašus į pintą krepšį. Dar nesutikau žemiečio, kuris nebūtų padaręs tokios pastabos. Tačiau Mėnulio sąlygomis jis kuo patikimiausias.
Liftas ėmė pamažu leistis. Be jųdviejų jame daugiau nieko nebuvo.
— Atrodo, juo čia labai retai naudojamasi, — pasakė žemietis.
— Teisybė,— pagaliau nusišypsojo Seleną.— Šachta kur kas populiaresnė ir malonesnė.
— O kas tai per daiktas?
— Ji visiškai atitinka pavadinimą… Atvažiavome, mums tereikėjo nusileisti porą aukštų. Šachta — tai vertikalus vamzdis su turėklais. Bet žemekšliams nepatariame ja naudotis. — Pernelyg pavojinga?
— Pats nusileidimas nepavojingas. Turėklais galima naudotis kaip kopėčiomis. Tačiau visada atsiranda paauglių, kurie lekia pašėlusiu greičiu, ir žemekšliai nežino, kur trauktis. Susidūrimai būna skausmingi… Bet ilgainiui priprasit… Tiesą sakant, tai, ką jūs pamatysite dabar, taipogi savotiška didžiulė šachta aštrių pojūčių mėgėjams.
Seleną nuvedė jį prie apvalaus barjero. Persisvėrę per jį, čia šnekučiuodamiesi stoviniavo dar keli žmonės.
Visi, gali sakyti, nuogi. Tik su sandalais ir krepšiais per petį. Kai kurie su trumpikėmis. Vienas gramdė žalsvoką masę iš popierinio indelio ir valgė. Eidamas pro jį, žemietis susiraukė ir pasakė: — Su dantimis Mėnulyje, ko gero, nekas.
— Ne kažkas, — sutiko Seleną.— Jeigu turėtume pasirinkimą, tai bevelytume likti be jų.
— Visai be dantų?
— Gal ir ne visai. Kandžius ir iltinius pasiliktume kosmetiniais sumetimais, o be to, jie kartais praverčia.
Juos ir valyti lengva. Bet kam mums tie krūminiai? Kaip mūsų žemiškos prigimties liudijimas?
— Ar jūs ką nors darote šia prasme?
— Ne, — nedvejodama atsakė Seleną.—Genetinė inžinerija uždrausta. To reikalauja Žemė.
Ji persisvėrė per turėklus ir tarė: — Štai vadinamoji Mėnulio žaidimų aikštelė.
Žemietis pažvelgė žemyn. Jis išvydo didžiulę cilindro formos ertmę lygiomis rausvomis sienomis, prie kurių, sakytum, be jokios tvarkos buvo pritvirtinta daugybė plieno skersinių. Vieni trumpesni, kiti — per visą cilindro skersmenį. Visa šachta buvo gal pusantro šimto metrų gylio ir kokių penkiolikos metrų skersmens.
Niekas nekreipė dėmesio nei į aikštelę, nei į žemietį.
Jam einant pro šalį, kai kurie abejingai nužvelgdavo jo drabužius, veidą ir tuoj pat nusisukdavo. Vienas kitas pasisveikindamas mosteldavo ranka Selenai, bet paskui irgi nusisukdavo. Nesidomėjimas buvo akivaizdus, nors tyčia jo niekas ir nedemonstravo.
Žemietis dirstelėjo į cilindrinę ertmę. Lieknos figūros apačioje, žiūrint iš viršaus, atrodė neproporcingai trumpos. Vieni vilkėjo raudonus triko, kiti — mėlynus.
Dvi komandos, nusprendė jis. Triko, matyt, vaidino apsauginį vaidmenį, kaip ir pirštinės bei sandalai arba elastiniai raiščiai per kelius ir alkūnes. Kai kurie ryšėjo juosteles per klubus, kiti — per krūtinę.
— Aha, — sumurmėjo jis. — Vyrai ir moterys.
— Teisingai, — ėmė aiškinti Seleną.— O juostelės tam, kad prilaikytų tam tikras kūno dalis, kurios gali kliudyti rungtyniauti. Be to, skausmui jautrios zonos abiejų lyčių skirtingos. Taip kad čia ne kuklumas.
— Kažkur teko apie tai skaityti, atsakė žemietis.
— Gali būti, — abejingai atitarė Seleną.— Nors, atrodo, jūs gaunate ne itin daug informacijos. Mes tai nieko neslepiame, bet Žemės vadovybė paskelbia tik mažą dalį Mėnulio naujienų.
— Kodėl, Seleną?
— Juk jūs žemietis. Tai ir paaiškinkit… O mes, mėnuliečiai, manome, kad esame našta Žemei. Arba bent Žemės vadovybei.
Pasigirdo prislopintas būgnų tratėjimas, ir du varžybų dalyviai ėmė vikriai kopti priešingomis cilindro sienomis į viršų. Iš pradžių jie lipo tarytum kopėčiomis, laiptelis po laiptelio, paskui vis greičiau, o kai jau buvo užlipę iki pusės, tai vien tik stūmėsi nuo skersinių, garsiai pliaukšėdami delnais.
— Žemėje neįmanoma šito taip grakščiai padaryti, — pasakė žemietis susižavėjęs. — Arba visai neįmanoma, — skubiai pasitaisė.
— Maža svorio jėga čia dar ne viską lemia, — pasakė Seleną.— Pamėginkit, jei netikit! Norint taip padaryti, reikia labai ilgai treniruotis.
Gimnastai pasiekė turėklus, atsispyrė į tramplinus ir, vienu metu apsivertę ore, pasileido žemyn.
— Kai nori, jie gali judėti labai greitai, — pasakė žemietis.
— Dar ir kaip! — atsakė Seleną aidint plojimams. — Aš įtariu, kad žemiečiai — turiu galvoje tikrus žemiečius, niekada nebuvusius Mėnulyje, — įsivaizduoja, jog pas mus galima vaikščioti tik po paviršių ir su skafandrais.
Savaime aišku, šitaip didelio greičio nepasieksi.
Skafandras gerokai padidina masę, o tuo pačiu padidėja inercija, kurios nedidelė svorio jėga negali įveikti.
— Tikrai, — sutiko žemietis. — Mokykloje esu matęs visus klasikinius filmus apie pirmuosius astronautus — jie judėdavo tarytum po vandeniu. Tas vaizdas taip įsirėžia atmintin, kad išlieka netgi tuomet, kai žinai, jog yra ne taip.
— Nepatikėtumėt, kad mes dabar lakstome po Mėnulio paviršių su visais tais skafandrais, — pasakė Seleną.— O čia, planetos gelmėje, judame taip pat greitai, kaip kad jūs Žemėje. Teisingas raumenų darbas kompensuoja nedidelę svorio jėgą.
— Betgi jūs galite ir lėtai judėti, — pasakė žemietis, žiūrėdamas į akrobatus, kurie, pilnu greičiu užkopę į viršų, dabar tyčia leidosi kuo lėčiau. Jie planiravo, pliaukšėdami per skersinius tam, kad sustabdytų kritimą, o ne pagreitintų judėjimą, kaip kad kopiant į viršų. Pagaliau jie nusileido ant grindų, ir į viršų ėmė lipti kita pora. Po jos dar viena ir dar. Taip pakaitomis rungtyniavo abiejų komandų poros — kuri parodys didesnį virtuoziškumą.
Partnerių judesiai buvo suderinti, ir sulig kiekviena pora darėsi vis sudėtingesni. Štai du gimnastai sutartinai atsistūmė ir, nubrėžę ore lanką, pralėkė vienas pro kitą ir įsikibo į rankenas priešingoje pusėje — kiekvienas į tą pačią, nuo kurios buvo atsistūmęs partneris. Nuaidėjo garsūs plojimai.
— Bijau, — pasakė žemietis, — jog neturiu tiek patyrimo, kad galėčiau deramai įvertinti šio meno subtilybes. Ar visi jie gimę Mėnulyje?
— Savaime suprantama, — atsakė Seleną.— Šis kompleksas prieinamas visiems Mėnulio gyventojams, ir kai kurie imigrantai pasiekia visai neblogų rezultatų.
Tačiau šitokio judesių tobulumo gali pasiekti tik tie, kurie buvo išnešioti ir gimė Mėnulyje. Jie ne tik labiau prisitaikę prie vietinių sąlygų, negu gimusieji Žemėje, bet nuo pat mažumės gauna specialų paruošimą.
Daugumai rungtynių dalyvių nėra nė aštuoniolikos.
— Manau, jog tai pavojinga netgi Mėnulio sąlygomis.
— Taip, kaulų lūžimai ne tokia jau retenybė. Kad kas būtų užsimušęs — neteko girdėti, bet vienam gimnastui lūžo stuburas ir jį paralyžavo. Labai baisu buvo. Aš kaip tik tuo metu žiūrėjau… Na štai, tuoj prasidės parodomieji.
— Kas prasidės?
— Iki šiol buvo privalomieji pratimai. Kopimas pagal iš anksto nustatytą tvarką.
Būgnai pritilo, ir kažkuris gimnastas staiga šovė į viršų, viena ranka pagavo skersinį, persivertė išsitempęs ir vėl nusileido.
Žemietis žiūrėjo neatitraukdamas akių.
— Neįtikėtina! — pasakė jis. — Jis apsisuko apie skersinį nelyginant gibonas.
— Kas? — nesuprato Seleną.
— Gibonas. Tokia žmogbeždžionių rūšis — tiesą sakant, vienintelė iki šiol gyvenanti laisvėje. Jie… — jis pagavo Sėlenos žvilgsnį ir pridūrė:— Aš nenorėjau pasakyti nieko įžeidžiamo. Seleną. Gibonai — labai grakštūs padarai.
— Teko matyti jų nuotraukas.
— Bet vargu ar matėte, kaip jie juda… Gal kai kurie žemekšliai ir vadina mėnuliečius gibonais, norėdami pašiepti, kaip kad jūs, vadindami mus žemekšliais, tačiau aš nieko panašaus galvoje neturėjau.
Jis atsirėmė į barjerą ir ėmė stebėti gimnastus. Jie tartum šoko ore.
— O kaip Mėnulyje žiūrima į imigrantus iš Žemės, Seleną? Turiu omenyje tuos, kurie nusprendė pasilikti čia visam laikui? Juk jie daug ko nesugeba, lyginant su mėnuliečiais…
— Nesvarbu. Grantai — tokie pat piliečiai kaip ir mes. Oficialiai nėra jokios diskriminacijos.
— Ką reiškia — oficialiai?
— Juk ir pats sakėte, kad jie daug ko nesugeba. Ir šiaip yra skirtumų. Pavyzdžiui, medicininiu požiūriu — paprastai jie būna prastesnės sveikatos. Jeigu atvyksta vidutinio amžiaus žmogus, tai jis atrodo senas.
Žemietis sumišęs nusuko akis.
— O tuoktis imigrantams su mėnuliečiais galima?
— Žinoma. Kryžmintis galima.
— Taip taip, aš tą ir turėjau galvoje.
— Tai savaime suprantama. Bene imigrantai negali turėti vertingų genų? Dievaži, juk ir mano tėvas buvo grantas, nors iš motinos pusės esu jau antros kartos mėnulietė.
— Bet jūsų tėvas turbūt atvyko čionai būdamas dar visai… O viešpatie! — jis įsikibo į turėklus, bet tuoj pat su palengvėjimu išpūtė orą.— Maniau, nepasieks skersinio.
— Neįmanomas dalykas. Juk tai Markas Foras. Jis visada ištiesia ranką paskutinę akimirką. Tiesą sakant, tai pigus triukas, ir tikri čempionai niekada jo nesigriebia. Bet vis dėlto… Mano tėvas atskrido į Mėnulį, būdamas dvidešimt dvejų metų amžiaus.
Matyt, taip ir reikia. Tokiam jaunam lengviau adaptuotis, be to, ir su Žeme dar nėra tvirtų emocinių ryšių. Mano, kaip vyro, požiūriu, mylėti mėnulietę turėtų būti be galo…
— Mylėti?! — nusijuokė Seleną, nors atrodė stačiai pritrenkta. — Nejaugi manote, kad mano tėvai mylėjosi?
Jeigu mano motina išgirstų jūsų žodžius, tai jums būtų liūdna.
— Bet…
— Tai buvo dirbtinis apvaisinimas. Kokia gali būti meilė su žemiečiu?
— Bet jūs pati sakėt, kad nėra jokios diskriminacijos, — nusivylęs paprieštaravo žemietis.
— Tai anaiptol ne diskriminacija. Tai materialus faktas. Mėnulio sąlygomis žemietis negali jaustis laisvai.
Kad ir kiek būtų treniravęsis, žiūrėk, ims ir susilaužys ranką ar koją aistros pagautas, o dar baisiau, jeigu taip atsitiks partneriui. Genų sintezė yra viena, o meilė — kita.
— Atleiskite… bet ar dirbtinis apvaisinimas nedraudžiamas įstatymo?
Seleną užsižiūrėjo į gimnastus.
— Štai vėl Markas Foras. Kai jis nesistengia pasirodyti, tai iš tikrųjų miela žiūrėti. Ir jo sesuo nė kiek neatsilieka. Jų pasirodymai— tikra judesio poezija.
Pažvelkite į juos! Tuoj jie susitiks ant to paties skersinio ir suksis nelyginant vienas per jį permestas kūnas. Šis gimnastas kartais būna ekstravagantiškas, bet užtat kokia koordinacija!… Taip, Žemės įstatymai draudžia dirbtinį apvaisinimą, bet mes jį taikome medicininiais tikslais, o tokie atvejai, žinoma, dažnai iškyla, ar bent taip skelbiama.
Visi gimnastai dabar jau buvo užkopę į viršų ir išsirikiavę šiek tiek žemiau barjero — raudonieji vienoje pusėje, mėlynieji — kitoje. Viena ranka įsikibę turėklų, kitą laikė iškėlę. Sugriaudėjo plojimai. Prie barjero buvo susirinkusi jau kone minia žmonių.
— Kodėl gi jums nepastačius čia suolų? — paklausė žemietis.
— O kam? Juk tai nėra reginys. Tai pratimai. Ir mes stengiamės leisti čionai tik tiek žiūrovų, kad jie laisvai tilptų sustoti aplink barjerą. Mums dera būti apačioje, o ne čia.
— Vadinasi, jūs, Seleną, irgi galite atlikti visus tuos pratimus?
— Tam tikru mastu — taip. Kiekvienas mėnulietis gali. Bet aš toli gražu ne tokia vikri kaip jie. Niekada nepriklausiau jokiai komandai… Tuoj prasidės grumtynės — laisvi pratimai visiems. Čia tai tikrai pavojinga. Abu dešimtukai bus vienu metu ore.
Kiekvienos komandos uždavinys — nustumti priešininkus žemyn.
— Iš tikrųjų nustumti?
— Tikrų tikriausiai.
— Ar kartais nepasitaiko nelaimingų atsitikimų?
— Pasitaiko. Teoriškai tokie pratimai nerekomenduotini. Būtent jie ir laikomi pramoga, o mes neturime tiek gyventojų, kad galėtume taip tuščiai jais švaistytis. Ir vis.dėlto grumtynės labai populiarios — mes niekaip nesurenkame ganėtinai balsų, kad galėtume jas uždrausti.
— O už ką jūs balsuojate, Seleną? Ji išraudo.
— Argi taip svarbu? Žiūrėkite ten!
Staiga sudundėjo būgnai, ir gimnastai nelyginant strėlės šovė į priekį. Jų kūnai ore susipynė į raizgų tumulą, o kai šis iškriko, kiekvienas vėl buvo įsitvėręs skersinio rankenos. Paskui visi įsitempę laukė. Vos tik vienas nušoko, paskui jį tuoj ir kiti, ir vėl ore susidarė mirgantis kamuolys. Tai pasikartojo dar kartą ir dar.
— Taškus skaičiuoti čia gana sudėtinga, — pasakė Seleną.— Už kiekvieną šuolį, už kiekvieną prisilietimą — taškas. Jeigu priešininkas prašauna pro šalį — du taškai, o jeigu atsiduria ant grindų — dešimt. Už įvairius taisyklių pažeidimus — baudos.
— O kas fiksuoja taškus?
— Preliminariai paskaičiuoja teisėjai, o jeigu kas neaišku, peržiūrimas videoįrašas. Labai dažnai nė įrašai negelbsti.
Tuo metu kažkas išgąstingai šūktelėjo, ir jie pamatė, kaip mergina mėlynu triko, lėkdama pro vaikiną iš raudonųjų komandos, skambiai pliaukštelėjo jam per šoną. Tas mėgino išsisukti, bet nespėjo ir, stverdamasis už skersinio rankenos, nevykusiai atsitrenkė keliu į sieną.
— Ko jis žiopso? — pasipiktino Seleną.— Nejaugi nematė jos artėjant!
Kova darėsi vis aršesnė, ir žemietis jau vargiai besusigaudė, kas kur. Kartais gimnastas tik paliesdavo skersinį, nespėdamas įsitverti. Tuomet visi žiūrovai persisverdavo per turėklus, pasiryžę šokti jam į pagalbą.
Markui Forui kažkas sudavė per riešą, ir pasigirdo šūksnis:,Bauda!”
Foras nesugebėjo pačiupti skersinio rankenos ir ėmė kristi. Žemiečio akimis tas kritimas buvo gana lėtas.
Gimnastas rangėsi ir sukiojosi, prie kiekvieno skersinio vis tiesdamas ranką ir vis nepasiekdamas. Kiti komandų nariai laukė — sakytum, prasidėjus kritimui rungtynės nutrūkdavo.
Foras dabar jau sparčiai leidosi žemyn, nors dusyk šiek tiek prisistabdė ranka užkliudęs skersinius.
Iki apačios jau buvo likę visai nedaug, bet gimnastas staiga šastelėjo į šoną ir, dešine koja pagavęs skersinį, pakibo ant jo žemyn galva. Taip jis ir kabėjo išskėtęs rankas per kokius du metrus nuo grindų, kol nutilo plojimai, o paskui apsivertė ir žaibiškai užlėkė skersiniais į viršų.
— Ar nebuvo pažeistos taisyklės? — pasiteiravo žemietis.
— Jeigu Džiną Vong iš tikrųjų sugriebė Forą už riešo, o ne sudavė, tai bus bauda. Bet teisėjas pripažino sąžiningą blokuotę, ir nemanau, kad Markas reikalautų videoįrašo. Jis galėjo daug anksčiau sustoti, bet visada traukia iki pačios paskutinės akimirkos. Kada nors nepataikys ir susižalos… Tai bent!
Žemietis nustebęs pakėlė į ją akis, bet Seleną žiūrėjo kažkur kitur.
— Atvyko Žemės atstovo padėjėjas ir, matyt, ieško jūsų.
— Bet kodėl…
— Daugiau jam nėra dėl ko čia eiti. Niekas kitas negali jo dominti.
— Tačiau kokia proga… — buvo bepradedąs žemietis. Tačiau pasiuntinys — žemietis arba imigrantas, sprendžiant iš sudėjimo ir iš to, kaip nesmagiai jautėsi, apžiūrinėjamas šių dailiai nuaugusių nuogų žmonių, slepiančių savo pajuoką po abejingumo kauke, — priėjo tiesiai prie jo.
— Sere, — pradėjo jis, — atstovas Gotšteinas kviečia jus…