Berono Nevilio butas buvo ne toks jaukus kaip Sėlenos. Visur mėtėsi knygos, kampe stovėjo neuždengtas spausdinimo kompiuteris, o didelis rašomasis stalas buvo užgriozdotas įvairiausiais daiktais.
Vos įžengusi, Seleną sunėrė rankas ir pasakė: — Ir kaip tu, Beronai, būdamas šitaip susijaukęs, gali aiškiai ir nuosekliai mąstyti!
— Kaip nors, — burbtelėjo Beronas. — O kodėl neatsivedei savo žemiečio?
— Atstovas pirmas jį nusičiupo. Naujasis atstovas.
— Gotšteinas?
— Taip. Kodėl tu nepasiskubinai anksčiau?
— Todėl, kad norėjau pirma apsišniukštinėti. Negi žengsi aklai.
— Ką gi, tuomet belieka laukti, — teištarė Seleną.
Nevilis pakramtė nykščio nagą, o paskui susiraukęs apžiūrėjo jį iš visų pusių.
— Tiesiog nežinau, kaip vertinti tokią situaciją,— pasakė.— Ką tu apie jį pasakysi?
— Man jis patinka, — nedvejodama atsakė Seleną.— Lyginant su kitais žemekšliais, labai santūrus. Mielai ėjo ten, kur aš vedžiau. Viskuo domėjosi. Neskubėjo daryti sprendimų, nežiūrėjo iš aukšto… Nors aš jam ir prišnekėjau nemalonių dalykų.
— Ar jis dar klausinėjo apie sinchrofazotroną?
— Ne, bet jam ir nebuvo reikalo klausinėti.
— Kodėl? — Aš pasakiau jam, kad tu nori su juo susitikti, ir užsiminiau apie tavo profesiją. Taigi, manau, jis klausinės visų šitų dalykų tavęs, kai judu pasimatysi!.
— Ir jam nepasirodė keista, kad jį kalbina gidė, kuri, pasirodo, turi pažįstamą fiziką?
— O kas čia keista? Aš pasakiau jam, kad mes kartu gyvename. O tokiems santykiams profesija didelės reikšmės neturi, ir net fizikas gali nusileisti iš aukštybių prie niekingos gidės kojų.
— Liaukis, Seleną!
— Ak!.. Klausyk, Beronai, jeigu jis regztų kokį paslaptingą tinklą ir jeigu būtų priėjęs prie manęs, norėdamas susitikti su tavim, tai nesielgtų taip ramiai.
Kuo sudėtingesnis ir paikesnis sąmokslas, tuo jis padrikesnis — ir tuo nervingesnis jo vykdytojas. O aš tyčia dėjausi labai nerūpestinga. Plepėjau apie ką tik nori, tik ne apie sinchrofazotroną. Nuvedžiau jį gimnastikos kompleksą.
— Na ir?
— O jis viskuo domėjosi. Ir atrodė visiškai atsipalaidavęs. Jokių slaptų kėslų jis, man regis, neturi.
— Tu tuo tikra? Ir vis dėlto atstovas aplenkė mane ir pasidomėjo juo pirmas. Tau ir tai nekelia įtarimo?
— Jokio. Viešas pakvietimas keliasdešimties mėnuliečių akivaizdoje taipogi nerodo jokių slaptų kėslų.
Nevilis atsilošė, sunėręs rankas už galvos.
— Būk maloni, Seleną, ir nedaryk išvadų, kai niekas tavęs neprašo. Mane tas tiesiog erzina. Visų pirma, jis nėra fizikas. Juk jis tau šito nesakė, ar ne taip?
Seleną susimąstė.
— Tai aš jam taip pasakiau. O jis nepaneigė, nors neprisimenu, kad pats būtų prasitaręs. Ir vis dėlto… vis dėlto… Esu tikra, kad taip ir yra.
— Melagingas įspūdis, Seleną. Gal jis ir laiko save fiziku, tačiau atitinkamo išsilavinimo neturi ir kaip fizikas nedirba. Kažkokius mokslus baigė, be abejonės, bet nėra dirbęs jokio mokslinio darbo. Negalėjo. Nė viena laboratorija Žemėje nebūtų jo priėmusi. Jo pavardė jau daug metų yra pati pirmoji juodajame Fredo Helemo sąraše.
— Tikrai?
— Gali neabejoti — viską patikrinau. Pati man prikaišiojai, ko aš nepasiskubinau… Viskas taip nuostabu, kad net įtartina.
— Kodėl įtartina? Aš nelabai tave suprantu.
— Ar tau neatrodo, kad toks žmogus prašyte prašosi mūsų pasitikėjimo? Juk, šiaip ar taip, jis neturėtų jausti Žemei sentimentų. — Jeigu duomenys tikri, tai gal ir tavo teisybė.
— Tikrų tikriausi! Bent jau ta prasme, kad būtent tokie man buvo prieinami. Bet galbūt kažkas tyčia mus taip orientuoja?
— Beronai, tai nepakenčiama! Tau amžinai visur vaidenasi sąmokslai. Benas nepanašus…
— Benas? — nusišaipė Nevilis.
— Benas! — tvirtai pasakė Seleną.— Benas nepanašus į nuskriaustą žmogų arba į tokį, kuris stengtųsi sudaryti nuskriausto žmogaus įspūdį.
— Žinoma, bet jis pasistengė palikti tau labai mielo žmogaus įspūdį. Juk sakei, kad jis tau patinka, tiesa? Ir net pabrėžei. Gal jis kaip tik to ir siekė.
— Puikiai žinai, kad mane ne taip lengva apmauti.
— Ką gi, kai aš su juo susipažinsiu, bus aišku.
— Kad tave kur velniai! Aš esu mačiusi tūkstančius visokiausių žemekšlių. Mano toks darbas. Ir tu neturi nė menkiausio pagrindo šaipytis iš mano sprendimų.
Atvirkščiai — pats žinai, kad gali visiškai pagrįstai jais pasikliauti.
— Na gerai. Pažiūrėsim. Nerūstauk. Tiesiog, kai tenka laukti… O tuo tarpu spėk, apie ką aš dabar galvoju? — paklausė Nevilis stodamasis.
— Nė nemanau, — Seleną irgi atsistojo ir, padariusi veik nepastebimą judesį, pasitraukė toliau nuo jo. — Galvok pats vienas. Aš neturiu ūpo.
— Supykai, kad suabejojau tavo išvadomis?
— Aš supykau, kad… Po velnių, nejaugi niekaip negali susitvarkyti kambario?
Ir sulig tais žodžiais Seleną išėjo pro duris.