Tai įvyko prieš trisdešimt metų. Frederikas Helemas buvo radiochemikas su šviežutėle disertacija ir be jokių vilčių kada nors sudrebinti pasaulį.
Pasaulio sudrebinimas prasidėjo nuo apdulkėjusios kolbos su etikete „Volframas”, stovėjusios ant jo stalo.
Ta kolba buvo ne jo. Jis niekad ja nesinaudojo. Tai buvo palikimas senojo kabineto savininko, kuriam dievai žino kam buvo prireikę volframo. Čia jau net nebebuvo tikras volframas. Iš jo buvo likusios tik smulkios kruopelės su storu oksido sluoksniu — pilkos ir apdulkėjusios. Niekam nebetinkamos.
Ir štai vieną dieną Helemas atėjo į laboratoriją (jei norite tiksliau — tai buvo 2070-ųjų metų spalio trečiąją) ir pradėjo dirbti. Apie dešimtą valandą jis pakėlė akis ir kurį laiką spoksojo į kolbą, paskui čiupo ją nuo stalo. Ji buvo tokia pat dulkina kaip ir anksčiau, ir etiketė tokia pat išblukusi, bet Helemas vis dėlto sušuko: — Kas per velniava! Kam parūpo kišti nagus prie šitos kolbos?
Bent šitaip tvirtino Denisonas, kuris girdėjo tą jo šūksnį ir po daugybės metų papasakojo Lamontui.
Oficiali atradimo istorijos versija, aprašyta knygose, nemini šios frazės. Skaitytojas įsivaizduoja įžvalgų chemiką, kuris iš karto pastebėjo pakitimus ir bematant padarė toliaregiškas išvadas.
O buvo visai ne taip. Helemas nesinaudojo volframu, absoliučiai juo nesidomėjo ir jam buvo vis vien, ar jį kas lietė, ar ne. Jis tik nepakentė (kaip ir daugelis iš mūsų), kad kas šeimininkautų prie jo stalo, manydamas, jog kitiems būtinai knieti tą padaryti vien iš noro jam pakenkti.
Tuomet niekas neprisipažino lietęs kolbą. Benjaminas Alenas Denisonas, kuris išgirdo Helemo šūksnį, dirbo kabinete priešais, ir abejos durys buvo atlapotos. Jis pakėlė akis ir sutiko kiaurai veriantį Helemo žvilgsnį.
Denisonas labai nemėgo Helemo (visi jo labai nemėgo), be to, tą naktį buvo prastai miegojęs. Todėl, kaip vėliau prisiminė, labai apsidžiaugė, suradęs ant ko išlieti savo susierzinimą. O Helemas tam ypač tiko. Kai Helemas prikišo kolbą jam prie veido, Denisonas pasibjaurėdamas atsitraukė.
— Kuriems galams man reikalingas jūsų volframas?
— užsiplieskė jis. — Ir apskritai kam jis reikalingas?
Pasižiūrėkit, tos kolbos niekas nebuvo atkimšęs dvidešimt metų, ir jeigu pats nebūtumėt prikišęs savo nešvarių letenų, tai nė nebūtų jokio kito ženklo.
Helemas net paraudo iš pykčio.
— Klausykit, Denisonai, — sukandęs dantis tarė jis, — kažkas pakeitė jos turinį. Čia nebe volframas.
Denisonas įžūliai prunkštelėjo.
— O iš kur jau jūs žinot?
Štai iš tokių dalykėlių — smulkmeniško apmaudo ir tuščių replikų — gimsta istorija.
Toks išsišokimas bet kokiomis aplinkybėmis būtų geruoju nesibaigęs. Denisono mokslinis darbas, toks pat šviežias kaip ir Helemo, buvo kur kas įspūdingesnis, ir visas skyrius laikė jį daug žadančiu jaunuoliu. Helemas tai žinojo, ir, kas blogiausia, žinojo ir pats Denisonas, kuris nė kiek nesistengė to slėpti. Denisono „O iš kur jau jūs žinot?”, aiškiai ir nedviprasmiškai akcentuojant,jūs”, buvo pakankama priežastis tam, kas įvyko vėliau.
Jei ne ši frazė, Helemas niekada, kaip išsireiškė Denisonas, po daugelio metų kalbėdamasis su Lamontu, nebūtų tapęs didžiausiu ir gerbiamiausiu mokslininku istorijoje.
Pagal oficialią versiją, tą lemtingąjį rytą sėdęs prie savo stalo Helemas pastebėjo, kad pilkos apdulkėjusios kruopelės dingo (kartu su dulkėmis ant vidinių stiklo sienelių), o vietoj jų atsirado švarus tamsiai pilkas metalas. Suprantama, jis ėmė tirti…
Tačiau palikime oficialią versiją nuošaly. Viskuo kaltas buvo Denisonas. Jeigu jis būtų apsiribojęs paprasčiausiu neigiamu atsakymu arba patraukęs pečiais, Helemas greičiausiai būtų apklausęs kitus savo kaimynus, o paskui, nusprendęs nebevargti dėl neišaiškinamo dalyko, būtų padėjęs kolbą į šalį ir nukėlęs tragediją — laipsnišką ar staigią (nelygu po kiek laiko būtų buvęs padarytas atradimas) — į ateitį. Šiaip ar taip, ne Helemas tuomet būtų buvęs padėties viešpats.
Tačiau, kai į jį buvo sviestas «O iš kur jau jūs žinot?”, Helemas įsiutęs atkirto: — Aš jums įrodysiu!
Po to jau niekas negalėjo jo sustabdyti. Dabar jis turėjo prieš akis vienintelį tikslą — ištirti metalą senoje kolboje, kad galėtų nušluostyti tą smailą susiraukusią Denisono nosį ir užčiaupti bekraujės amžinai vypsančias jo lūpas.
Denisonas nepamiršo tos valandos, nes jo paties ištarta frazė Helemui atnešė Nobelio premiją, o jį patį palaidojo užmarštyje.
Iš kur jis galėjo žinoti (o jeigu ir būtų žinojęs, bene būtų tuomet paisęs), kad Helemas buvo kupinas užsispyrimo, kuris būdingas vidutinybei, bijančiai netekti vertės savo pačios akyse, ir kuris tuo laiku pasirodys besąs vertesnis už visus įgimtus Denisono gabumus?
Helemas ėmėsi žygių nedelsdamas. Jis nunešė savo metalą į masių spektrografijos laboratoriją. Kaip radiochemikas, jis ir negalėjo kitaip pasielgti. Helemas pažinojo ten visus laborantus, buvo su jais dirbęs ir, be to, turėjo atkaklumo. Tiek atkaklumo, kad dėl jo buvo atidėti į šalį daug svarbesni pirmaeiliai darbai.
Pagaliau spektrografas pasakė: — Čia ne volframas.
Platus nelinksmas Helemo veidas susiraukšlėjo nuo piktdžiugiškos šypsenos.
— Tvarka. Taip ir pasakysime tam gabuoliui Denisonui. Duokite man pažymą ir…
— Palūkėkit, daktare Helemai. Čia ne volframas, bet tai nereiškia, kad aš žinau, kas čia.
— Kaip tai nežinote, kas čia?
— Ogi išeina kažkoks juokingas rezultatas, — atsakė laborantas ir susimąstė.— Tiesiog nesuvokiama. Krūvio ir masės santykis nei šioks nei toks.
— Kuria prasme?
— Per didelis. Negali toks būti.
— Jeigu taip, — tarė Helemas nesąmoningai žengdamas į Nobelio premijos (tam tikra prasme visai pelnytos) kelią,— nustatykite būdingą medžiagos rentgeno spinduliavimo dažnumą ir apskaičiuokite krūvį, užuot nieko neveikęs ir kartojęs, kad kažko negali būti.
Po kelių dienų laborantas sutrikęs įžengė į Helemo kabinetą.
Helemas, niekada nepasižymėjęs jautrumu, nepastebėjo laboranto veide nerimo.
— Ar sužinojote… — pradėjo jis, bet tuoj pat, metęs sunerimusį žvilgsnį į Denisoną, sėdintį savo laboratorijoje, uždarė duris. — Ar sužinojote branduolio krūvį?
— Taip, bet tokio nebūna.
— Tuomet, Treisi, paskaičiuokite dar kartą.
— Aš jau dešimt kartų perskaičiavau. Tokio negali būti. — Jeigu jūs teisingai paskaičiavote, vadinasi, taip ir yra. Faktų nenuginčysi.
Treisis pasikasė ausį.
— Deja. Jeigu aš vertinčiau matavimus rimtai, tai medžiaga, kurią jūs man davėte, yra plutonis-186.
— Plutonis-186? Plutonis-186?
— Krūvis +94. Masė—186.
— Bet juk tai neįmanoma. Nėra tokio izotopo. Negali būti.
— O ką aš sakau? Bet paskaičiavus išeina taip.
— Vadinasi, branduolyje trūksta virš penkiasdešimties neutronų? Plutonio-186 neįmanoma gauti. Neįmanoma sugrūsti devyniasdešimt keturių protonų į vieną branduolį su viso labo devyniasdešimt dviem neutronais — tokia medžiaga negalėtų egzistuoti nė trilijoninės sekundės dalies.
— O ką aš sakau? — kantriai pakartojo Treisis.
Tada Helemas susimąstė. Jis pasigedo volframo, o šio elemento izotopas — volframas-186 — stabilus.
Volframo-186 branduolyje yra septyniasdešimt keturi protonai ir šimtas dvylika neutronų. Nejaugi kas galėjo dvidešimt neutronų paversti dvidešimčia protonų?
Niekaip negalėjo.
— Ar yra radioaktyvumo požymių? — paklausė Helemas, apgraibomis ieškodamas kelio iš labirinto.
— Patikrinau, — atsakė spektrografas. — Jis stabilus.
Absoliučiai stabilus.
— Tuomet tai negali būti plutonis-186.
— Ir aš tą patį sakau, daktare.
— Gerai, duokite man jį,— beviltiškai pasakė Helemas.
Likęs vienas, jis vėl bukai įsistebeilijo į kolbą. Vienas stabiliausių plutonio izotopų buvo plutonis-240, bet tam kad devyniasdešimt keturi protonai galėtų laikytis kartu ir išsaugotų nors santykinį stabilumą, reikia šimto keturiasdešimt šešių neutronų.
Ką dabar daryti? Ši mįslė buvo jam neįkandama, ir jis jau gailėjosi pradėjęs. Pagaliau juk jam verkiant reikia dirbti tiesioginį darbą, o su šita medžiaga — su šia mįsle jis neturi nieko bendra. Turbūt Treisis apsižioplino arba masių spektrometras išklero, o gal… Pagaliau kas iš to? Reikia mesti visa tai iš galvos!
Tačiau Helemas jau nebepajėgė mesti. Anksčiau ar vėliau Denisonas, eidamas pro šalį, stabtels ir kaip visada šlykščiai išsišiepęs paklaus apie volframą. Ir ką tada Helemas atsakys? Juk negalės pasakyti: „Tai ne volframas, kaip aš ir sakiau”? Nes Denisonas, žinoma, paklaus: „Tikrai? Tai kas gi tuomet?” Ir Helemas nieku gyvu nenorėjo klausytis, kaip tas šaipysis, išgirdęs, kad tai plutonis-186. Reikia išsiaiškinti, kas čia per medžiaga, ir padaryti tą pačiam. Aišku, kad pasitikėti niekuo negalima.
Ir štai po dviejų savaičių jis įžengė į Treisio laboratoriją visas pasišiaušęs iš piktumo.
— Vadinasi, jūs tvirtinate, kad tas šlamštas neradioaktyvus?
— Koks šlamštas? — automatiškai paklausė Treisis, negalėdamas išsyk prisiminti.
— Tas, kurį jūs pavadinot plutoniu-186,— atkirto Helemas.
— A, na taip, jis juk buvo stabilus.
— Maždaug tokio stabilumo, kaip tamstos protelis.
Jeigu jūs tiek išmanote apie radioaktyvumą, tai galite eiti tiesti vandentiekio.
Treisis paniuro.
— Gerai. Duokite šen, pažiūrėsim. Po kurio laiko jis pasakė: — Nieko nesuprantu! Jis radioaktyvus. Nelabai, bet radioaktyvus. Neįsivaizduoju, kaip aš galėjau to nepastebėti.
— Tai kaip man dabar tikėti tais jūsų kliedesiais apie plutonį-186?
Dabar Helemas neturėjo pasirinkimo. Neįmenama mįslė tartum metė jam iššūkį. Tas, kas pirmąsyk pakeitė kolbą arba jos turinį, matyt, pakeitė jį ir vėl, arba tyčia sukūrė metalą, kad galėtų iš jo pasijuokti. Šiaip ar taip, jis tarėsi greičiau perskelsiąs žemę pusiau, bet nepaliksiąs šios problemos neišspręstos, ir būtų perskėlęs, jei tik būtų pajėgęs.
Pikto užsispyrimo genamas, jis nuėjo tiesiai pas G. K.
Kantrovičių, kurio neeilinė karjera baigėsi tais pačiais metais. Susilaukti Kantrovičiaus pagalbos buvo ne taip lengva, bet, kartą pažadėjęs, jis imdavosi darbo su didžiausiu įkarščiu.
Jau po dviejų dienų Kantrovičius įlėkė į Helemo kabinetą baisiausiai susijaudinęs.
— Ar jūs čiupinėjot tą medžiagą?
— Šiek tiek, — atsakė Helemas.
— Tai nereikia. Jeigu dar turit, jokiu būdu nelieskit. Ji skleidžia pozitronus.
— Ką?
— Neregėtos energijos pozitronus… Jūs nustatėt per mažą radioaktyvumą.
— Per mažą?
— Gerokai. Ir dar kas mane neramina: kiekvienas naujas matavimas rodo vis didesnį jo laipsnį. 6 (tęsinys) Bronovskis apčiuopė talpioje savo kišenėje obuolį ir suleido į jį dantis.
— Na gerai, aplankei Helemą ir buvai išspirtas kaip ir tikėjaisi. O kas toliau?
— Dar nenusprendžiau. Bet kad ir ką daryčiau, riebi jo sėdynė turės pajusti. Aš juk buvau pas jį anksčiau, prieš daug metų, kai tik atėjau čia dirbti, kai tikėjau, kad jis didis žmogus. Didis žmogus — juk tai pats didžiausias niekšas mokslo istorijoje! Perrašė Siurblio teoriją — štai čia perrašė,— Lamontas pastukseno sau į kaktą.— Jis tiki savo paties fantazijomis ir gina jas kaip pamišėlis. Nykštukas, turįs vienui vieną talentą — sugebėjimą įtikinti kitus, kad yra milžinas.
Lamontas pasižiūrėjo į platų ir ramų Bronovskio veidą, dabar nušviestą šypsenos, ir per jėgą nusijuokė: — Taip, žinoma, kas iš to, jau ne pirmą kartą tau šitai sakau.
— Toli gražu ne pirmą.
— Bet man tiesiog bloga darosi, pagalvojus, kad visas pasaulis…