— Mielai pavaišinčiau jus, — pasakė Gotšteinas, — kokiu nors žemišku skanėstu, daktare, bet man iš principo nebuvo leista nieko atsivežti. Didžiai gerbiamų mėnuliečių manymu, atvykėliams iš Žemės neturi būti sudaromos išskirtinės sąlygos, idant neatsirastų dirbtinio barjero. Tad, nenorint jų įžeisti, verčiau kiek įmanoma laikytis čia įprasto gyvenimo būdo, nors bijau, kad eisenos neperdirbsi. Neįmanoma susidoroti su ta jų velnioniška gravitacija.
— Taip, iš tiesų,— pritarė jam žemietis. — Sveikinu jus, užėmus naują postą…
— Dar ankstoka, sere.
— Vis tiek sveikinu. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl jums parūpo su manim susitikti. — Mudu esame kelionės draugai. Ne taip seniai atskridome čionai tuo pačiu laivu.
Žemietis mandagiai laukė, ką jis sakys toliau.
— Bet aš pažįstu jus jau iš anksčiau, — pasakė Gotšteinas. — Mes buvome susidūrę — tiesa, labai trumpam — prieš keletą metų.
— Bijau, kad nepamenu… — ramiai atsakė žemietis.
— Nesistebiu. Jūs ir negalite prisiminti. Tuo metu aš dirbau pas senatorių Bertą, kuris vadovavo — ir dabar tebevadovauja — Techninio progreso ir aplinkos komitetui. Tuo metu jis kaip tik buvo pasinešęs rinkti duomenis prieš Helemą — Frederiką Helemą.
Žemietis atsisėdo tiesiau.
— Pažįstate Helemą?
— Per tą laiką, kol esu Mėnulyje, jau iš antro žmogaus girdžiu šį klausimą. Taip, pažįstu. Tiesa, ne per artimiausiai. Bet esu daug girdėjęs apie jį iš kitų, kuriems teko su juo bendrauti. Keista, bet jų nuomonė paprastai sutapdavo su manąja. Visos planetos stabukas nekėlė didelių simpatijų tiems, kurie jį asmeniškai pažinojo.
— Didelių? Manau, kad apskritai jokių,— pasakė žemietis. Gotšteinas nuleido šią pastabą negirdomis ir kalbėjo toliau: — Tuo metu mano darbas buvo — senatoriaus pavedimu — tirti Elektroninio Siurblio eksploatavimą ir išsiaiškinti, ar statant bei plečiant stotis neviršijamos išlaidos, ir ar kam nors nėra iš jų pelno. Tokie tyrimai buvo legalus revizinės komisijos uždavinys, bet, tarp mūsų kalbant, senatorius tikėjosi surasti faktų, kompromituojančių Helemą. Jam rūpėjo bent kiek sumenkinti autoritetą, kuris taip bauginamai iškilo mokslo pasauly. Bet nieko iš to neišėjo.
— Iš visko matyti, kad neišėjo. Helemas stiprus kaip niekad.
— Nepavyko atskleisti jokių machinacijų,— bent jau Helemas niekur nebuvo įsipainiojęs. Skrupulingai sąžiningas žmogus.
— Šia prasme — ko gero. Valdžia rinkoje turi savo kainą, ir nebūtinai pinigais matuojamą.
— Tuomet mane sudomino visai kitas dalykais, — nors iki galo išsiaiškinti nepavyko, — o būtent tai, kad atsirado žmogus, kuris protestavo ne prieš Helemo valdžią, bet prieš patį Elektroninį Siurblį. Aš dalyvavau tame pokalbyje, nors pats nieko nekalbėjau. Tas žmogus buvote jūs, ar ne?
— Tą pokalbį prisimenu, — atsargiai pradėjo žemietis, — bet jūsų vis tiek ne. — Aš tada nustebau, kad kažkas neigia Siurblį iš mokslinių pozicijų. Palikote man tokį įspūdį, kad laive jūsų veidas iškart pasirodė pažįstamas. O paskui prisiminiau ir visa kita. Į keleivių sąrašą nežiūrėjau — pasikliauju savo atmintim. Juk jūs būsite daktaras Bendžeminas Endrus Denisonas, ar ne? Žemietis atsiduso.
— Bendžeminas Alenas Denisonas. Teisingai. Tik kas dabar iš to? Atvirai kalbant, nenorėčiau kapstytis praeityje, sere. Dabar aš Mėnulyje, ir man rūpi pradėti viską iš naujo, — jeigu reikės, nuo pat pradžios. Velniai rautų, juk aš ketinau pasikeisti pavardę!
— Nebūtų padėję. Juk aš iš veido jus atpažinau.
Neturiu nieko prieš, kad jūs pradėtumėt naują gyvenimą. Ir neketinu jums trukdyti, daktare. Bet man norėtųsi išsiaiškinti vieną nors ir ne visai tiesiogiai jus liečiančią aplinkybę. Aš gerai neprisimenu, kokie tada buvo jūsų argumentai prieš Elektroninį Siurblį? Ar negalėtumėte man jų išdėstyti?
Denisonas nuleido galvą. Pauzė užsitęsė, bet atstovas jos nenutraukė. Netgi prisivertė nesukosėti.
— Iš esmės, — pasakė Denisonas, — rimtų argumentų aš neturėjau. Vien tik spėjimas, baimė, kad stipraus branduolinio lauko įtampa gali pasikeisti. Kitaip tariant, nieko konkretaus.
— Nieko? — dabar jau Gotšteinas leido sau kostelti. — Atleiskite, bet man norėtųsi suprasti. Aš jau minėjau, kad tuomet man kritote į akį. Tačiau tuo laiku negalėjau rimčiau pasigilinti į šį klausimą, o ir dabar abejoju, ar pavyktų gauti reikiamos informacijos.
Senatorius tada patyrė pralaimėjimą ir pasistengė, kad šis faktas neiškiltų aikštėn. Bet aš vis dėlto šį tą prisimenu. Vienu tarpu jūs dirbote kartu su Helemu. Juk jūs ne fizikas.
— Taip. Aš dirbau radiochemijos srityje. Kaip ir jis.
— Pataisykite mane, jei ką ne taip prisiminsiu, bet jūsų karjeros pradžia buvo daug žadanti, tiesa?
— Tai gali patvirtinti objektyvūs faktai. Niekada nebuvau linkęs savęs pervertinti. Man puikiai ėjosi.
— Neįtikėtina, kad vėl sugrįžta tiek užmirštų dalykų!
Juk apie Helemą to nebūtų buvę galima pasakyti?
— Ko gero.
— Nepaisant to, jūsų veikla nutrūko. Juk tuo laiku, kai vyko minėtas pokalbis — manau, kad dalyvavote jame savo iniciatyva, — jūs dirbote žaislų fabrike…
— Kosmetikos, — prislėgtu balsu pasakė Denisonas. — Vyriškos kosmetikos. Ši aplinkybė man, žinoma, nepadėjo sudominti klausytojų. — Be abejo. Taip jau yra. Jūs, rodos, buvote komivojažierius?
— Vadovavau prekių realizavimo skyriui. Ir vėlgi darbas ėjo kaip iš pypkės. Kai aš nusprendžiau viską mesti ir keliauti į Mėnulį, buvau iškilęs jau iki kompanijos viceprezidento posto.
— Ar Helemas prisidėjo prie šito — prie to, kad metėte mokslą?
— Susitarkime nebeliesti šios temos, sere! — tarė Denisonas. — Dabar visa tai nebeturi jokios reikšmės. Aš buvau šalia, kai Helemas aptiko volframo konversiją ir padarė pradžią tai įvykių grandinei, kuri galiausiai atvedė prie Elektroninio Siurblio. Neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jeigu manęs tenai nebūtų buvę. Gal po mėnesio abu su Helemu būtume mirę nuo spindulinės ligos, o gal po šešių savaičių žuvę branduolinio sprogimo metu. Sunku nuspėti. Bet aš ten buvau, ir iš dalies per mane Helemas pasidarė tuo, kuo jis yra dabar, o aš dėl tos pačios priežasties irgi esu tas, kas esu. Velniop smulkmenas. Ar jums to pakaks? Šiaip ar taip, daugiau nieko nepasakosiu.
— Manau, pakaks. Vadinasi, jūs griežiate dantį ant Helemo?
— Be abejo, karštos meilės jam tuo laiku nejaučiau.
Nejaučiu ir dabar.
— Tad ar nebuvo jūsų argumentai prieš Elektroninį Siurblį inspiruoti noro pakenkti Helemui?
— Aš protestuoju prieš šią apklausą,— pasakė Denisonas.
— Apklausą? Jokių duomenų prieš jus nerenku. Visa tai man pačiam rūpi, nes domiuosi Siurbliu ir kai kuriais kitais klausimais.
— Ką gi, tuomet tenka prisipažinti, jog čia galima būtų įžvelgti asmeninių motyvų. Iš antipatijos Helemui norėjosi tikėti, kad jo populiarumas ir šlovė pelnyti nesąžiningai. Pradėjau nagrinėti Elektroninį Siurblį, tikėdamasis rasti kokių trūkumų.
— Todėl ir radote?
— Ne! — Denisonas trenkė kumščiu į krėslo ranktūrį ir nuo smūgio pastebimai kilstelėjo į orą.— Ne todėl.
Taip, aš suradau trūkumą, bet tai iš tikrųjų buvo trūkumas. Bent jau — mano manymu. Aš neišradau jo vien tam, kad galėčiau įgelti Helemui.
— Apie išradimą negali būti nė kalbos, — ėmė raminti jį Gotšteinas. — Man ir į galvą tokia mintis nebuvo atėjusi. Tačiau, kaip žinoma, norint daryti išvadas ties pačia žinomų faktų riba, reikia griebtis prielaidų. O tos prielaidos miglotoje nežinomybės sferoje gali būti ir vienokios, ir kitokios, priklausomai… na, kad ir nuo emocinio nusiteikimo. Tad jūsų prielaidų kryptį, ko gero, lėmė antihelemiškas nusiteikimas.
— Tai tuščias pokalbis, sere. Tuo laiku mano išvada man atrodė ganėtinai pagrįsta. Bet aš juk ne fizikas. Aš esu — tai yra buvau — radiochemikas.
— Helemas taipogi buvo radiochemikas, o dabar jis žymiausias pasaulio fizikas.
— Jis ir dabar radiochemikas. Tik ketvirčiu amžiaus atsilikęs.
— Apie jus to nepasakysi. Jūs nepagailėjote jėgų persikvalifikavimui.
— Kaip nuodugniai jūs mane ištyrėt! — užsiplieskė Denisonas.
— Aš juk sakiau, kad padarėte man įspūdį. Tiesiog stebėtina, kaip atgyja praeitis! O dabar norėčiau pereiti prie dar vieno klausimo. Ar jūs pažįstate fiziką Piterį Lamontą?
— Teko susitikti, — nenoriai atsakė Denisonas.
— Kaip jūs manote, ar jis taip pat buvo daug žadantis?
— Aš jo gerai nepažįstu, kad galėčiau spręsti.
— O jo teorijos ar bent kiek pagrįstos?
— Jeigu negalima įrodyti, jog yra priešingai, tai, sakyčiau, pagrįstos.
Gotšteinas iš lėto atsilošė kėdėje, kuri atrodė labai trapi ir Žemėje nebūtų atlaikiusi jo svorio.
— Ar galėčiau sužinoti, kaip jūs susipažinote su Lamontu? — paklausė jis. — Ar susitikote tik tuomet, kai išgirdote apie jo reputaciją?
— Mums teko kelis kartus kalbėtis. Jis ketino rašyti Elektroninio Siurblio istoriją — nuo pat pradžios, išdėstydamas visą tą mitologinį šlamštą, kuriuo šis buvo apaugęs. Buvau pamalonintas, kad Lamontas mane susirado, kad viską apie mane žinojo. Velniai rautų, džiaugiausi, kad jis žinojo, jog aš gyvas! Bet ką aš jam galėjau pasakyti? Ir kuriems galams? Nebent būčiau susilaukęs vieno kito kreivo šypsnio, o aš jau pavargau nuo jų. Pavargau nuo kančių, nuo gailesčio sau.
— Ar jūs žinote, ką Lamontas veikė pastaruoju laiku?
— Ką jūs turite galvoje? — atsargiai paklausė Denisonas.
— Prieš metus ar kiek anksčiau Lamontas lankėsi pas Bertą.. Aš jau nebedirbau senatoriaus komisijoje, bet mudu retkarčiais susitinkam. Jis man papasakojo apie šį vizitą. Atrodė sunerimęs. Jo manymu, Lamonto argumentai prieš Elektroninį Siurblį gal ir turi pagrindo, bet jis nežinąs, kokių čia būtų galima imtis praktinių priemonių. Aš irgi sunerimau…
— Visi sunerimo, — sarkastiškai metė Denisonas.
— Bet dabar aš galvoju… jeigu jau Lamontas kalbėjosi su jumis ir…
— Stop! Daugiau nesakykite nieko. Man regis, supratau, kurlink jūs sukate, ir noriu jums užbėgti už akių. Jeigu jūs laukiate, kad aš apkaltinsiu Lamontą pasisavinus mano idėją ir vėl palikus mane tuščiomis rankomis, tai klystate. Aš kategoriškai tvirtinu: jokios teorijos neturėjau. Vien tik spėjimą. Jis man nedavė ramybės. Aš pranešiau apie jį. Niekas nepatikėjo. Ir aš numojau į viską ranka. O kadangi įrodymų neturėjau, tai daugiau prie šio klausimo nebegrįžau. Kalbėdamasis su Lamontu, apie tai visai net neužsiminiau. Periodo iki atsirandant Siurbliui — nelietėme. O vėlesnė Lamonto teorija, kad ir kaip primena mano spėjimą, yra jo paties savarankiškai sukurta. Beje, jo išvados kur kas įtikinamesnės ir paremtos griežta matematine analize.
— Atrodo, jūs susipažinęs su šia teorija.
— Apie ją pradėta kalbėti pastaraisiais mėnesiais.
Vyrukui neleidžia spausdintis, niekas rimtai į jį nežiūri, tačiau gandai jau sklinda. Ir net mane pasiekė.
— Suprantu, daktare. Bet aš žiūriu į tai rimtai. Kaip žinote, girdžiu šį įspėjimą jau antrą kartą. Pirmasis — jūsų įspėjimas — senatoriaus taip ir nepasiekė. Mat jis neturėjo nieko bendro su finansinėmis machinacijomis, kurių jis tuomet intensyviai ieškojo. O revizinės komisijos atstovas — tai buvau ne aš — vadino šią teoriją, jūs man atleiskite, kliedesiu. Aš jo nuomonės nepalaikiau. Ir kai šis klausimais vėl iškilo, mane apėmė nerimas. Buvau nusprendęs susitikti su Lamontu, bet visi fizikai, su kuriais pasitariau…
— Tarp jų ir Helemas?
— Ne, Helemo nemačiau. Bet daugumas tų, su kuriais konsultavausi, užtikrino mane, kad Lamonto darbas esąs visiškai nepamatuotas. Ir vis dėlto ryžausi su juo pasimatyti, bet kaip tik tuo metu man buvo pasiūlytos šios pareigos, ir štai aš čia. Ir jūs čia. Dabar suprantate, kodėl jus pasikviečiau? Taigi, jūsų manymu, idėja, kurią iškėlėte jūs ir daktaras Lamontas, teisinga?
— Kitaip tariant, ar tolesnė Elektroninio Siurblio eksploatacija gali sukelti Saulės, o gal ir visos mūsų galaktikos šakos sprogimą?
— Būtent.
— Ką aš jums galiu atsakyti? Mano spėjimas taip ir lieka spėjimu. O Lamonto teorijos nesu smulkiai išstudijavęs — niekur nebuvo spausdinta. O jeigu ir gaučiau pasižiūrėti, tai, ko gero, neįkąsčiau matematinių išvedžiojimų… Pagaliau kokia prasmė? Lamontas nieko neįtikins. Helemas susidorojo su juo, kaip ir su manim, o jeigu jam ir pavyktų Helemą, kaip sakoma, apeiti, tai plačioji visuomenė vis tiek juo nepatikėtų — trumparegiški interesai neleistų. Niekas nenori prarasti Siurblio, o paneigti Lamonto teoriją žymiai lengviau, negu ieškoti išeičių.
— Bet jums šis klausimas vis dar rūpi?
— Žinoma. Aš manau, kad mes žengiame į pražūtį, o man labai nesinori to sulaukti.
— Todėl ir atvykote į Mėnulį, tikėdamasis padaryti čia tai, ko Helemas, amžinas jūsų priešas, neleido padaryti Žemėje?
— Jūs, atrodo, irgi linkęs spėlioti, — patylėjęs pasakė Denisonas.
— Nejaugi? — abejingai paklausė Gotšteinas. — Gal ir aš iš tų daug žadančiųjų. Ar teisingai atspėjau?
— Galbūt. Aš dar nepraradau vilties vėl atsidėti mokslui. Jeigu galėčiau bent kiek prisidėti gelbstint žmoniją nuo pražūties šmėklos — įrodyti, kad jos nėra arba, kad yra ir turi būti sunaikinta, — tai būčiau laimingas.
— Šit kaip. Daktare Denisonai, norėčiau su jumis aptarti dar vieną dalyką. Mano pirmtakas, atsistatydinęs atstovas misteris Montesas sako, kad mokslinės minties avangardas yra čia, Mėnulyje. Jo manymu, čia įsikūrusi didžioji dalis protingų ir iniciatyvių žmonių.
— Gal tai ir tiesa, — pasakė Denisonas. — Nežinau.
— Gal ir tiesa, — susimąstęs pakartojo Gotšteinas. — Bet tuomet ar nemanote, jog jums tai gali būti neparanku? Kad ir ką darytumėt, visi sakys ir manys, jog tai Mėnulio mokslo pasiekimas. O jūsų indėlis — nors rezultatai būtų ir labai vertingi — nesulauks deramo įvertinimo… Juk tatai, žinoma, būtų neteisinga.
— Aš pailsau gainiotis pripažinimo, atstove Gotšteinai. Norėčiau susirasti įdomesnį užsiėmimą, negu ultragarsinių prietaisų gyvaplaukiams šalinti realizavimas. O tą padarysiu sugrįžęs į mokslą. Jeigu matysiu, kad pavyko šį tą pasiekti, — nieko daugiau man nereikia.
— O man, sakykim, reikia. Jūsų triūsas bus įvertintas pagal nuopelnus. Man, kaip atstovui, nebus sunku pateikti faktus taip, kad Žemėje jūs pelnytute pripažinimą, kurio būsite vertas. Juk, kaip ir kiekvienas žmogus, norėtumėte būti atlygintas pagal nuopelnus.
— Be galo malonu. Na o kas gi mainais? — Jūs — cinikas. Bet tai pateisinama. Mainais man reikia jūsų pagalbos. Misteriui Montesui nepavyko sužinoti, kokio pobūdžio yra Mėnulyje vykdomi moksliniai tyrinėjimai. Ryšiai tarp Žemės ir Mėnulio nėra glaudūs, ir tikrai nepakenktų tiek vieniems, tiek kitiems koordinuoti abiejose planetose vykdomą mokslinį darbą.
Savaime suprantama, prieš jus iškils nepasitikėjimo siena, bet jeigu pavyks tą sieną nugriauti, tai pasitarnausite mums ne mažiau, nei padaręs mokslinį atradimą.
— Manau, kad jūs, sere, ir pats suprantate, jog aš ne toks žmogus, kuris galėtų mėnuliečius įtikinti mokslinius Žemės sluoksnius turint gerų norų ir prielankumo.
— Neverta spręsti apie visus žemiečius pagal vieną kerštingo mokslininko pavyzdį, daktare Denisonai.
Tebūnie taip: informuosite mane apie savo mokslinius tyrinėjimus, kad galėčiau garantuoti jums pelnytą pripažinimą, o kad būtų lengviau tuos tyrinėjimus įvertinti — juk aš, nepamirškite, nesu mokslininkas — būtų labai gerai, jeigu jūs pateiktumėte man juos dabartinės mokslo padėties Mėnulyje kontekste.
Sutarta?
— Jūsų prašymą ne taip lengva įvykdyti, — atsakė Denisonas. — Iš neatsargumo ar per didelio entuziazmo paskelbus negalutinius duomenis, galima visiškai sugriauti mokslininko reputaciją. Man būtų labai nemalonu aptarinėti savo darbo eigą — nesvarbu su kuo, — kol nebūčiau tikras, kad einu teisingu keliu.
Patyrimas su komisija, kurioje ir jūs dalyvavote, gera pamoka, kad reikia būti atsargiam.
— Viską puikiai suprantu, — nuoširdžiai sutiko Gotšteinas. — Nuspręsite savo nuožiūra, kada mane informuoti… Betgi jau vėlu, ir jūs turbūt norite pailsėti.
Supratęs, kad pokalbis baigtas, Denisonas atsisveikino ir išėjo, o Gotšteinas dar ilgai sėdėjo, įsmeigęs akis į vieną tašką.