Denisonas atidarė duris, paspaudęs rankeną. Kažkur buvo mygtukas, bet iš miegų jis negalėjo jo rasti.
Tarpduryje stovėjo tamsiaplaukis vyriškis susiraukusio, bet podraug patiklaus veido.
— Atleiskite… Aš turbūt per anksti?
— Per anksti? — pakartojo Denisonas, stengdamasis susigaudyti, kas atsitiko. — Anksti?… Ne… tai aš pamigau. — Aš jums skambinau. Mes buvome susitarę susitikti…
Tik dabar Denisonas prisiminė.
— Teisingai. Tai jūs daktaras Nevilis?
— Taip. Galiu užeiti? — paklausė jis ir įžengė į vidų.
Denisono kambarys buvo nedidukas, ir kone visą jį užėmė sujaukta lova. Tyliai burzgė ventiliatorius.
— Gerai miegojote? — iš mandagumo pasiteiravo Nevilis.
Denisonas žvilgtelėjo į savo pižamą ir persibraukė ranka susišiaušusius plaukus.
— Ne, — netikėtai atsakė jis. — Naktis buvo siaubinga. Jeigu jūs nieko prieš, norėčiau kiek apsitvarkyti.
— Žinoma, prašom. Jeigu norite, aš tuo laiku galiu paruošti pusryčius. Jūs dar turbūt menkai susipažinęs su mūsų virtuvių įrengimais.
— Labai jums dėkingas, — atsakė Denisonas.
Jis sugrįžo po kokių dvidešimties minučių — išsimaudęs, nusiskutęs, su kelnėmis ir marškinėliais.
— Ar tik nebūsiu sugadinęs dušo, — pasakė jis. — Vanduo staiga nustojo bėgęs, ir aš nieko nebegalėjau padaryti.
— Vanduo normuotas. Jums tiek tepriklausė. Jūs Mėnulyje daktare. Aš ryžausi pagaminti omletą ir buljoną mums abiems.
— Omletą?
— Mūsiškai tariant. Žemiečiai, manau, taip nepavadintų.
— A! — pasakė Denisonas ir atsisėdęs jau nebe taip pakiliai įsmeigė šakutę į tąsią gelsganą masę, kurią svečias buvo pavadinęs omletu. Pajutęs skonį, vis dėlto iškentė nesusiraukęs, paskui vyriškai nurijo ir pakabino sekančią porciją.
— Ilgainiui priprasite, — pasakė Nevilis. — Šis patiekalas nepaprastai kaloringas. Be to, maistas, turintis daug baltymų, Mėnulio traukos sąlygomis numuša apetitą.
— Tuo geriau, — delikačiai kostelėjęs, pasakė Denisonas.
— Seleną man sakė, kad jūs ketinate pasilikti Mėnulyje, — varė toliau Nevilis.
— Taip, iš pradžių ketinau, — jis pasitrynė akis. — Bet po šios baisios nakties, bijau, kad nesiryšiu.
— Kiek kartų iškritote iš lovos?
— Du… Vadinasi, taip ir turi būti?
— Atvykusieji iš Žemės to neišvengia. Kai nemiegate, dar galite koordinuoti judesius, o užmigęs vartotės kaip Žemėje. Tik tiek, kad krisdamas neužsigaunate.
— Antrą kartą išgriuvęs taip ir miegojau ant grindų.
Nė nepajutau. Kaip gi jūs, velniai griebtų, įsigudrinat ramiai išmiegoti?
— Neužmirškite reguliariai tikrintis širdį, spaudimą ir taip toliau, nes svorio jėgos pasikeitimas gali pakenkti.
— Aš jau ne kartą buvau apie tai įspėtas, — bodėdamasis atsakė Denisonas. — Po mėnesio turiu pasirodyti gydytojui, o kol kas esu aprūpintas įvairiausiomis tabletėmis.
— Na gerai, — pasakė Nevilis tokiu tonu, lyg jam būtų įgrisę kalbėti visokius niekus, — po savaitės jūs, ko gero, visiškai adaptuositės… Bet jums reikia kitokių drabužių. Šitos kelnės jokiu būdu netinka, o marškinėliai trumpomis rankovėmis visai nereikalingi.
— Turbūt čia yra parduotuvių, kur galėčiau įsigyti tinkamus?
— Žinoma. Jeigu pašnekinsite Seleną, tai po darbo ji mielai jums padės. Ji mane užtikrino, kad jūs rimtas vyras.
— Džiaugiuosi, kad ji taip mano, — atsakė Denisonas nurijęs pilną šaukštą buljono ir neryžtingai žiūrėdamas į likusį lėkštėje. Paskui su nuožmiu užsispyrimu ėmė tuštinti lėkštę.
— Seleną nusprendė, kad jūs fizikas, tačiau, be abejo, suklydo.
— Pagal specialybę aš radiochemikas.
— Bet savo srityje neilgai dirbote, daktare. Mes čia esame šiek tiek nuošaly, bet kai kas ir mus pasiekia. Jūs — viena iš Helemo aukų.
— Ar jų tiek daug, kad vartojate daugiskaitą?
— O argi ne? Visas Mėnulis — viena iš Helemo aukų.
— Mėnulis?
— Tam tikra prasme.
— Nesuprantu.
— Mėnulyje nėra Elektroninio Siurblio Stočių. Nė vienos, nes paravisata nepradėjo su mumis bendradarbiauti. Volframas likdavo nepakitęs.
— Bet jūs turbūt nemanote, daktare Nevili, jog ir čia Helemo darbas?
— Netiesiogiai — jo. Kodėl tik paravisatos iniciatyva galima pastatyti Elektroninį Siurblį? Kodėl ne mūsų?
— Kiek suprantu, tam mums trūksta žinių.
— O kaip jų gali netrūkti, jeigu visi šios srities tyrinėjimai uždrausti?
— Nejaugi uždrausti? — šiek tiek nustebęs paklausė Denisonas. — Išeina, kad taip. Jeigu tie, kurie gvildena šią problemą, niekaip negali prieiti prie sinchrofazotrono ir kitų stambių įrengimų, kadangi visus juos kontroliuoja Žemė, kitaip tariant, Helemas, tai išeina, kad tyrinėjimai uždrausti.
Denisonas pasitrynė akis.
— Bijau, kad netrukus teks vėl prigulti… Atleiskite, aš visai nenorėjau pasakyti, kad man nuobodu. Bet sakykite, bene Mėnuliui jau taip labai reikia Elektroninio Siurblio? Juk Saulės akumuliatoriai tiekia pakankamai energijos.
— Jie pririša mus prie Saulės, daktare. Pririša prie paviršiaus!
— Sakykim… Bet kuo paaiškintumėt tokį Helemo nusistatymą, daktare Nevili?
— Jūs geriau turėtumėt žinoti, nes pažįstate jį asmeniškai, o aš ne. Jis nenori viešai pagarsinti, kad Elektroninį Siurblį sukūrė paražmonės, o mes tik jų parankiniai. Jeigu patys išspręstume šią problemą, tai tikroji Elektroninio Siurblio atradimo garbė priklausytų mums, o ne jam.
— Kodėl jūs man visa tai aiškinate? — paklausė Denisonas.
— Nenoriu gaišti laiko. Paprastai mes džiaugiamės, sulaukę Žemės fizikų. Mes čia Mėnulyje jaučiamės izoliuoti, tarsi priešiškos mūsų atžvilgiu Žemės politikos aukos, ir toks fiziko apsilankymas mums daug duoda — jau vien tai, kad laikinai nesijaučiam taip atskirti. Tačiau fizikas imigrantas gali kur kas labiau pasitarnauti, todėl mums atrodo tikslinga iš karto supažindinti jį su padėtimi ir paraginti prisidėti prie mūsų. Tik labai gaila, kad jūs ne fizikas.
— Nejaugi aš kada nors sakiau priešingai? — netekęs kantrybės leptelėjo Denisonas.
— Bet juk jūs pareiškėte norįs pamatyti sinchrofazotroną. Kodėl?
— Ak štai kas jums kelia nerimą! Na tai leiskite, gerbiamas sere, jums paaiškinti. Mano mokslinė karjera buvo sužlugdyta prieš ketvirtį amžiaus. Ir štai aš nusprendžiau savotiškai reabilituotis, lyg ir sugrąžinti gyvenimui prarastą prasmę, o padaryti tai įmanoma tiktai atsidūrus kuo toliau nuo Helemo — kitaip tariant, Mėnulyje. Mano specialybė — radiochemija, tačiau aš neapsiribojau vien šia sritimi. Svarbiausia šiandieninio mokslo šaka — parafizika, ir aš studijavau ją savarankiškai, nujausdamas, kad būtent ji suteiks man geriausią galimybę vėl sugrįžti į mokslą.
— Štai kaip! — pasakė Nevilis aiškiai abejodamas. — Tarp kitko, jeigu jau pradėjome kalbėti apie Elektroninį Siurblį… Ar jūs girdėjote apie Piterio Lamonto teoriją?