Nevilis prisimerkė.
— Ne, tokios pavardės negirdėjau.
— Žinoma, jis kol kas dar nepagarsėjęs. O gal ir niekad nepagarsės — dėl tos pačios priežasties kaip ir aš. Jis atsistojo Helemui skersai kelio… Neseniai man kai kas apie jį priminė, ir aš pradėjau galvoti. Naktį tam turėjau ganėtinai laiko, — pridūrė Denisonas žiovaudamas.
— Na ir ką gi? — nekantriai paklausė Nevilis. — Kodėl jūs užsiminėte apie tą… nebepamenu pavardės?
— Apie Piterį Lamontą. Jis iškėlė įdomių minčių parateorijos srityje. Jo manymu, toliau naudojantis Elektroniniu Siurbliu, stipri branduolinė sąveika Saulės sistemos ribose padidės, Saulė vis labiau kais ir, pasiekusi tam tikrą kritinį tašką, kuriame įvyks fazinis kitimas, susprogs.
— Nesąmonė! Kokius pakitimus kosminiu mastu gali padaryti žmogiško masto Elektroninis Siurblys! Netgi būdamas savamokslis fizikas, turėtumėte suprasti, kad Siurblys nesuspės padaryti pastebimo poveikio visatai per visą Saulės sistemos egzistavimo laiką.
— Jūs taip manote?
— Žinoma. O jūs ne?
— Aš nesu tikras. Lamontas siekia savanaudiškų tikslų. Man teko su juo šnektelti. Labai karštas ir emocionalus tipas. Turint gaivoje, kaip Helemas su juo susitvarkė, natūralu būtų manyti, kad jis dirba, stumiamas aklo pykčio.
Nevilis suraukė kaktą.
— Ar tikrai žinote, kad jis yra patekęs Helemo nemalonėn?
— Aš esu šios srities ekspertas.
— O jums nebuvo atėję į galvą, kad štai tokios abejonės dėl Siurblio saugumo keliamos vėlgi tiktai norint sutrukdyti Mėnuliui pasistatyti savo pumpavimo stotį?
— Visuotinės panikos ir nevilties kaina? Žinoma, ne.
Tai būtų tas pat, kas gliaudyti riešutus pasitelkus branduolinius užtaisus. Ne, aš tikiu Lamonto nuoširdumu. Tiesą sakant, kadaise netgi tokiam neišprusėliui kaip aš buvo atėjusi į galvą panaši mintis.
— Kurią pagimdė taipogi neapykanta Helemui.
— Aš ne Lamontas. Vadinasi, ir mano atsakomoji reakcija kitokia. Apskritai turėjau slaptą viltį išsiaiškinti šį klausimą Mėnulyje, be Helemo kliudymų ir be Lamonto karščiavimosi — Čia, Mėnulyje.
— Čia, Mėnulyje. Tikėjausi, kad galėsiu pasinaudoti sinchrofazotronu.
— Todėl ir klausėte apie jį? Denisonas linktelėjo.
— Nejaugi jūs iš tiesų turėjote viltį pasinaudoti sinchrofazotronu? Ar žinote, kokios prie jo eilės?
— Tikėjausi susirasti jūsiškių mokslininkų, kurie mane paglobotų.
Nevilis juokdamasis papurtė galvą.
— Mūsų šansai ne ką didesni negu jūsų… Bet mes jumis štai ką galime pasiūlyti. Turime įsirengę savas laboratorijas. Galėtumėte dirbti ir netgi naudotis kai kuriais prietaisais. Nežinau, kiek jums būtų iš to naudos, bet gal ir sugebėtumėt ką nors nuveikti.
— Jūsų manymu, su tais prietaisais aš galėsiu vykdyti tyrimus parateorijos srityje?
— Tatai iš dalies, manyčiau, priklausys nuo jūsų išradingumo. Mėginsite pagrįsti to jūsų Lamonto teorijas?
— Arba paneigti jas. Kas žino?
— Bet kuriuo atveju jas galima tiktai paneigti. Tuo aš neabejoju.
— Jūs puikiai žinote, kad pagal išsilavinimą aš ne fizikas. Tai kodėl taip noriai siūlote man vietą laboratorijoje?
— Todėl, kad jūs iš Žemės. Aš jau sakiau, kad mums tokie atvejai naudingi, o tai, kad jūs fizikas savamokslis, gali dar labiau praversti. Seleną garantavo dėl jūsų, ir aš teikiu tam gal net daugiau reikšmės negu derėtų. Be to, mes, kaip ir jūs — Helemo aukos. Jeigu norite susigrąžinti prarastą autoritetą, mes jums padėsime.
— Atleiskite už cinišką klausimą. O ko jūs tikitės gauti mainais?
— Mes tikimės jūsų pagalbos. Žemės ir Mėnulio mokslininkai nelabai sutaria. Jūs savo noru atvykote iš Žemės į Mėnulį ir galėtumėt pasitarnauti nelyginant tiltas, jungiantis vienus su kitais ir abiem teikiantis naudos. Kontaktą su naujuoju Žemės atstovu jau užmezgėte, ir, galimas daiktas, reabilituodamasis pats, sustiprinsite ir mūsų pozicijas.
— Kitaip sakant, jeigu man pavyks susilpninti Helemo įtaką, tai aš tuo pasitarnausiu Mėnulio mokslui?
— Kad ir ką jums pavyktų padaryti — viskas bus mums naudinga… Bet jums, ko gero, iš tiesų dar reikia pamiegoti. Užkeikite pas mane po poros dienų — susitarsime dėl laboratorijos. Taip pat ir… — jis apsidairė,— dėl patogesnio buto.
Jie paspaudė vienas kitam ranką, ir Nevilis išėjo.
— Ir vis dėlto, — pasakė Gotšteinas, — kad ir kaip jums būtų pabodusios jūsų pareigos Mėnulyje, šiandien turbūt šiek tiek gaila jį palikti.
— Toli gražu ne šiek tiek, — atsakė Montesas iškalbingai įtraukdamas galvą į pečius. — Kai pagalvoju apie Žemės svorio jėgą… Dusulys, skaudančios kojos, žliaugiantis prakaitas. Aš juk maudysiuos prakaite.
— Ir manęs tas pats laukia.
— Paklausykite mano patarimo. Pasistenkite atskristi į Žemę kas porą mėnesių. Nesvarbu, ką sakys gydytojai, kokių izometrinių pratimų prirašys — būtinai grįžkite kas šešiasdešimt dienų ir išbūkite Žemėje mažiausiai savaitę. Kad jūsų kūnas jos nepamirštų.
— Turėsiu tai galvoje… Teisybė! Aš jau buvau susitikęs su savo draugu.
— Su kokiu draugu?
— Su tuo žmogumi, kuris atvyko čionai tuo pačiu laivu. Man pasirodė, kad esu jį kažkur matęs. Ir nesuklydau. Tai Denisonas, radiochemikas. Paaiškėjo, kad aš puikiai prisimenu viską, kas su juo susiję.
— Ką gi būtent?
— Prisiminiau vieną jo įkyrią idėją ir nusprendžiau jį pazonduoti. Jis labai apsukriai išsisukinėjo. Samprotavo logiškai — taip logiškai, kad man net pasirodė įtartina.
Tam tikram maniakų tipui būdingas lankstus loginis mąstymas. Tai savotiškas apsauginis mechanizmas.
— O viešpatie! — pasakė Montesas su apmaudu. — Aš nelabai galiu susikaupti. Jums leidus, trumpam prisėsiu. Nuo minčių apie bagažą ir manęs laukiančią Žemės svorio jėgą visai nusiplūkiau… Na tai kokia gi ta įkyri idėja?
— Kadaise jis mėgino įtikinti mus, kad Elektroninis Siurblys pavojingas. Kad galįs, jo manymu, susprogdinti visatą.
— Nejaugi? Ir tai tiesa?
— Tikiuosi, kad ne. Tuo laiku ta jo idėja buvo gan grubiai atmesta. Kai mokslininkai nagrinėja reiškinius, esančius ties supratimo riba, jie, kaip čia pasakius, darosi irzlūs. Pažinojau vieną psichiatrą, kuris vadino šį fenomeną,Kas žino?”. Jeigu jums niekaip nepavyksta gauti norimų rezultatų, tai jūs sakote: „Kas žino, kuo visa gali baigtis?”, ir jums į pagalbą atskubs vaizduotė.
— Taip, bet jeigu jau fizikai kalba apie tai, tegu ir ne visi… — Tas ir yra, kad nekalba. Bent jau viešai.
Supratimas apie mokslinę atsakomybę neleidžia žurnalams spausdinti nesąmonių… Arba to, ką jie laiko nesąmonėmis. Matote, ta idėja vėl išplaukė į paviršių.
Vienas fizikas — jo pavardė Lamontas — kreipėsi į senatorių Bertą, į Čeną, tą apsišaukėlį gyvenamosios aplinkos mesiją, ir dar kai ką. Jis taip pat tvirtina, kad gali įvykti kosminis sprogimas. Niekas juo netiki, bet gandai pamažu plinta, ir kaskart vis gražesni.
— Bet tas atvykėlis juo tiki? Gotšteino veidą nušvietė platus šypsnys.
— Bijau, kad taip. Velniai rautų, vidurnaktį, kai mane kamuoja nemiga — tarp kitko, visą laiką kritinėju iš lovos, — aš ir pats tuo tikiu. Jis greičiausiai planuoja Mėnulyje eksperimentais patvirtinti savo teoriją.
— O ką jūs į tai?
— Tegu tvirtina. Aš daviau suprasti, kad mes jam padėsim.
— Rizikinga! — papurtė galvą Montesas. — Man nepatinka oficialus įkyrių idėjų skatinimas.
— Matote, mes negalime kategoriškai atmesti galimybės, kad net ir įkyri idėja gali pasirodyti teisinga.
Bet pagaliau ne tai svarbu. Svarbu tai, kad jeigu mums pavyks tą žmogų sulaikyti Mėnulyje, tai per jį galbūt sužinosime, kas čia vyksta. Jam rūpi susigrąžinti prarastą reputaciją, ir aš netiesiogiai garantavau jam tai — su sąlyga, jeigu eis su mumis išvien… Aš jus informuosiu apie viską. Kaip kolegą, taip sakant.
— Dėkui, — pasakė Montesas. — Ir viso gero.