— Ne, jis man nepatiko, — suirzęs pasakė Nevilis.
— Kodėl? Todėl, kad žemekšlis? — Seleną nusibraukė nuo krūtinės pūkelį, paskui pagavo jį ir kritiškai apžiūrėjo. — Jis ne iš mano bliūzės. Aš visada sakiau, kad oro valymas niekam tikęs.
— Iš to Denisono maža naudos. Jis ne parafizikas.
Sakosi esąs savamokslis, ir geriausias to įrodymas — velnioniškai kvailos idėjos, su kuriomis jis čionai atvyko.
— Pavyzdžiui?
— Jo įsitikinimu, Elektroninis Siurblys susprogdins visatą.
— Jis taip ir pasakė?
— Žinau, kad taip mano… Ak, aš žinau visus tuos argumentus. Šimtus kartų girdėjau. Bet taip visai nėra, štai ir viskas. — O gal, — pakėlusi antakius tarė Seleną,— tu paprasčiausiai nenori, kad taip būtų?
— Bent jau tu nepradėk! — metė Nevilis. Abu patylėjo. Paskui Seleną paklausė: — Na gerai, tai ką žadi su juo daryti?
— Rasiu jam kokią vietą, kad galėtų dirbti. Nors iš jo joks mokslininkas, bet mums vis tiek gali pasitarnauti.
Jis visiems kris į akis. Atstovas jau buvo pasikvietęs jį pokalbiui.
— Žinau.
— Ką gi, jo istorija — romantiška: žmogus, kurio karjera kadaise buvo sužlugdyta, mėgina reabilituotis.
— Iš tikrųjų?
— Iš tikrųjų. Neabejoju, kad tau bus įdomu.
Paklausk, jis tau viską papasakos. Pagaliau tai tik į gera!
Jeigu Mėnulyje dirbs romantiškas žemietis su savo beprotiškais projektais, tai Žemės atstovas turės gražaus užsiėmimo. Jis bus mums nelyginant širma, savotiška reklama. Ir, kas žino, gal jo dėka pavyks gauti tikslesnių žinių, kas ten, Žemėje, vyksta… Patarčiau ir toliau su juo draugauti, Seleną.