125205.fb2 Net patys dievai - читать онлайн бесплатно полную версию книги . Страница 44

Net patys dievai - читать онлайн бесплатно полную версию книги . Страница 44

10

Sėlenos juokas skardžiai nuskambėjo Denisono ausinėse. Su skafandru ją sunku buvo pažinti.

— Pirmyn, Benai! — pakvietė ji. — Nereikia bijoti. Juk jūs jau senbuvis — mėnuo kaip čia.

— Dvidešimt aštuonios dienos, — sumurmėjo Denisonas. Jam atrodė, kad skafandras jį dusina.

— Ne, mėnuo! — nenusileido Seleną.— Žemė buvo jau gerokai nudilusi, kai jūs atvykot. Kaip ir dabar, — ir ji parodė švytintį Žemės pjautuvą pietiniame dangaus pakraštyje.

— Tebūnie, tik neskubėkite taip! Aš čia nesijaučiu taip drąsiai kaip apačioje. O kas bus, jeigu parvirsiu?

— Na ir kas? Svorio jėga, jūsų masteliais matuojant, nedidelė, nuolydis nestaigus, o skafandras atlaikys.

Jeigu parvirsite, galite ramiai sau slysti ir ridentis. Taip dar smagiau.

Denisonas neryžtingai apsidairė aplinkui. Šalto Žemės spindesio nušviestas, Mėnulis atrodė nuostabiai gražus. Čia buvo tik dvi spalvos: juoda ir balta, bet dabar tas baltumas daug švelnesnis negu Saulei šviečiant — prieš savaitę Denisonas buvo nuvykęs apžiūrėti Saulės akumuliatorių, nusitęsusių Lietaus jūroje per visą horizontą. Juoda spalva irgi nebebuvo tokia sodri kaip kontrastingą Mėnulio dieną. Žvaigždės žėrėjo neįprastai ryškiai, o Žemė… Žemė su baltais išrantymais melsvame fone ir kur ne kur šmėkšančiais rusvais lopinėliais — viliote viliojo.

— Galima, aš įsikibsiu į jus? — paklausė jis.

— Žinoma. Be to, į patį viršų nelipsim. Pirma išmėginkite pradedančiųjų šlaitą. Stenkitės neatsilikti.

Aš neskubėsiu.

Jis iš paskutiniųjų taikėsi prie jos lėto, plataus ir spyruokliuojančio žingsnio. Šlaitas, kuriuo jie lipo į viršų, buvo dulkėtas, ir sulig kiekvienu žingsniu tos dulkės kilo aukštyn, pasilikdamos kyboti beorėje erdvėje. Jis tik vargais negalais spėjo žengti koja į koją su Seleną.

— Labai gerai, — pagyrė Seleną, tvirtai laikydama jį už parankės. — Kaip žemekšliui, tai yra kaip grantui — labai net neblogai.

— Ačiū.

— Vis tiek negerai išeina. Grantas vietoje imigranto taip pat įžeidžiamai skamba kaip žemekšlis vietoje žemiečio. Tiesiog — labai neblogai jūsų amžiaus žmogui.

— Na jau ne! Šitaip dar prasčiau! — pasakė Denisonas šniokštuodamas ir jausdamas, kaip ant kaktos renkasi prakaitas.

— Prieš statydamas koją, stenkitės atsispirti kita, — pasakė Seleną.— Tada žingsnis pailgės ir šiaip bus lengviau. Ne, ne taip… Štai, žiūrėkit!

Lengviau atsidusęs, Denisonas sustojo ir ėmė stebėti, kaip Seleną,— kuri net ir su tuo komišku skafandru, vos tik pajudėjusi iš vietos, vėl atrodė liekna ir grakšti, — pasistriuokčiodama pasileido į priekį. Paskui ji sugrįžo ir atsiklaupė prie jo kojų.

— Ženkite, Benai, tik iš lėto, o aš suduosiu per koją, kai reikės atsispirti.

Juodu keliskart pamėgino.

— Kur kas sunkiau negu Žemėje bėgioti! — pasakė Denisonas. — Aš mielai pailsėčiau.

— Ilsėkitės. Tiesiog jūs dar neįgudote koordinuoti raumenų darbo. Juk jūs su savimi kovojate, o ne su trauka… Na gerai, sėskitės ir atsipūskite. Nors mums jau nebetoli.

— Ar balionams nieko neatsitiks, jeigu atsigulsiu ant nugaros? — paklausė Denisonas.

— Ne, žinoma, nieko. Bet gultis vis tiek neverta.

Bent jau ne ant gryno akmens. Čia šimtas dvidešimt laipsnių pagal Kelviną, arba, jeigu jums labiau patinka, šimtas penkiasdešimt žemiau nulio. Jumis dėta atsisėsčiau. — Na gerai, — Denisonas atsargiai įsitaisė ant akmenų veidu j šiaurę, kad nematytų Žemės. — Pažvelkite, kokios žvaigždės!

Seleną atsisėdo priešais. Kai ji pasukdavo galvą į Žemės šviesą, per skafandro stiklą jis galėdavo įžiūrėti jos veidą.

— Argi iš Žemės nesimato žvaigždžių? — nustebusi paklausė ji.

— Tokių — ne. Netgi kai nėra debesų, oras sugeria dalį jų šviesos. Dėl nevienodos temperatūros atmosferos sluoksniuose jos mirga, o miestų šviesos — net ir tolimos — visai jas išblukina.

— Tai ne kas!

— O jums patinka čia, Seleną? Paviršiuje?

— Nepasakyčiau, kad labai, bet kartais sveika prasivėdinti. Be to, juk privalau čia vedžioti turistus.

— O šį kartą mane?

— Nejaugi jūs taip ir nesuprasite, jog tai visai ne tas pats? Turistams yra tik vienas vienintelis maršrutas.

Labai nuobodus ir neįdomus. Gal jūs manote, kad vedamės juos čia, ant šlaito? Ne, tokios vietos tik mėnuliečiams ir grantams. Daugiausia — grantams.

— Neatrodo, kad jos būtų labai mėgstamos. Be mūsų, čia daugiau nieko nėra.

— O, tai nieko nereiškia. Kad matytumėt, kas čia darosi rungtynių dienomis! Tada jums paviršiuje tikrai nepatiktų.

— Negalėčiau sakyti, kad man dabar čia patinka.

Vadinasi, slydimas — tai iš esmės imigrantų sporto šaka?

— Ko gero. Mėnuliečiai nemėgsta paviršiaus.

— O daktaras Nevilis?

— Jūs klausiate, ką jis mano apie paviršių?

— Taip.

— Atvirai kalbant, nemanau, kad jis čia kada būtų buvęs. Užkietėjęs miestietis. O kodėl jus tai domina?

— Mat kai aš pasiteiravau, ar galėsiu apžiūrėti Saulės akumuliatorius, jis mielai sutiko, bet pats vykti kartu nepanorėjo. O kai tiesiai paprašiau — man rūpėjo turėti šalia žmogų, jeigu iškils kokių klausimų — labai griežtai atsisakė.

— Tikiuosi, vis dėlto buvo kam atsakyti į jūsų klausimus?

— Buvo. Tarp kitko, taip pat imigrantas. Galbūt daktaro Nevilio pozicija Elektroninio Siurblio atžvilgiu aiškintina kaip tik tuo.

— Apie ką jūs kalbate? — Na…— Denisonas atsilošė ir ėmė kiloti į viršų čia vieną čia kitą koją, atsainiai stebėdamas kaip jos lėtai kyla ir leidžiasi. — Cha! Visai neblogai! Paklausykite, Seleną… Aš kalbu štai apie ką: Nevilis trokšta turėti Mėnulyje Elektroninį Siurblį, nors čia visai pakanka Saulės akumuliatorių. Žemėje mes jais negalime naudotis, nes Saulės šviesa ten susiduria su daugiau kliūčių ir negali būti toks pastovus bei patikimas įvairiausio bangų ilgio šaltinis kaip kad čia. Visoje Saulės sistemoje nėra kito tokio dangaus kūno, kuriame taip sėkmingai būtų galima naudotis Saulės akumuliatoriais.

Net ir Merkurijus tam netinka — ten per karšta. Bet Saulės akumuliatoriai prikausto jus prie paviršiaus, o jeigu jūs jo nemėgstate…

Seleną staiga pašoko.

— Viskas, Benai, jūs jau pailsėjot. Kelkitės! Jis šiaip taip atsistojo ir užbaigė: — O atsiradus Elektroniniam Siurbliui, nė vienam mėnuliečiui nebereikėtų išeiti į paviršių, jeigu pats to nenorėtų.

— Dabar lipsime į viršų, Benai. Eisime prie ano štai gūbrio. Matote, ten, kur Žemės šviesą kerta horizontali linija?

Paskui jie ėjo tylėdami. Denisonas pastebėjo, kad iš vienos pusės lygus ir švariai nuvalytas šlaitas plačia juosta leidžiasi žemyn.

— Pradedančiam kopti sunku — per daug glotnus paviršius, — pasakė Seleną, tartum atspėjusi jo mintis. — Pamirškite ambicijas, vis tiek negalėsiu išmokyti jūsų kengūros šuolių.

Taip sakydama, ji padarė kengūros šuoliuką ir, dar nepasiekusi žemės, atsisuko į jį: — Štai čia. Sėskitės, aš jums uždėsiu…

Denisonas atsisėdo veidu į nuolydį ir baimingai pasižiūrėjo žemyn.

— Nejaugi juo iš tikrųjų galima slysti? — paklausė.

— Žinoma. Mėnulio trauka silpnesnė negu Žemės, todėl čia žmogus ne taip prisispaudžia prie paviršiaus, vadinasi, ir trintis daug mažesnė. Mėnulyje kur kas lengviau paslysti negu Žemėje. Todėl grindys mūsų koridoriuose ir butuose tokios šerpetuotos, lyg būtų neužbaigtos. Gal norite pasiklausyti paskaitėlės šia tema? Tos, kurią skaitau turistams?

— Nenoriu, Seleną.

— Be to, mes, žinoma, užsidėsime pačiūžas.

Rankoje ji laikė nedidelį balioną su spaustuvais ir dviem siaurais vamzdeliais.

— O kas čia? — paklausė Benas. — Balionėlyje skystos dujos. Jos sruvens tiesiai po jūsų padais, ir tas plonas dujų sluoksnis tarp batų ir paviršiaus visiškai panaikins trintį. Jūs judėsite nelyginant beorėje erdvėje.

— Nepritariu, — sunerimęs pasakė Denisonas. — Šitaip naudoti dujas Mėnulyje — labai neūkiška.

— Na ką jūs! Kokias dujas, jūsų manymu, mes naudojame šioms pačiūžoms? Anglies dvideginį? Ar deguonį? Pirmiausia, jos yra gamtinės. Tai argonas. Jis tonomis veržiasi iš Mėnulio uolienos, kurioje susikaupė per milijardus metų irstant kaliui-40… Vėlgi citata iš mano paskaitos, Benai… Argonas Mėnulyje labai mažai kur pritaikomas, tad galime naudotis pačiūžomis nors milijoną metų — vis tiek telkiniai neišseks… Na štai, jūs jau su pačiūžomis. Dabar luktelkite, kol aš užsidėsiu.

— O kaip jos veikia?

— Automatiškai. Kai tik pradėsite slysti, atsidarys vožtuvas ir dujos pradės eiti laukan. Jų pakaks tiktai kelioms minutėms, bet daugiau jums nė nereikės.

Ji atsistojo ir padėjo jam atsikelti.

— Pasisukite veidu į nuolydį… Drąsiau, Benai! Šlaitas visai nestatus. Pasižiūrėkite, jis atrodo kone plokščias!

— Ne, neatrodo, — niūriai atsakė Denisonas. — Man čia tikras skardis.

— Neprasimanykite. Dabar klausykite, ką aš pasakysiu, ir dėkitės į galvą. Kojas šiek tiek praskėskite ir vieną atstatykite į priekį. Nesvarbu, kurią. Pritūpkite.

Nesilenkite prieš vėją, nes čia jo nėra. Stenkitės nežiūrėti į viršų ir atgal — tik į šalis galima, jeigu reikia.

O svarbiausia, kai pasieksite lygią vietą, neskubėkite sustoti — jūsų greitis bus daug didesnis, negu pačiam atrodys. Palaukite, kol baigsis dujos ir trintis pamažu jus sustabdys.

— Aš užmiršiu kas po ko.

— Neužmiršite. Be to, aš visą laiką būsiu šalia. O jeigu vis dėlto pargriūsit ir aš nespėsiu prilaikyti, nieko nebedarykit. Tiesiog atsipalaiduokit ir ramiai riskitės arba šliuožkit žemyn. Čia nėra jokių pavojingų išsikišimų.

Denisonas nurijo seiles ir apsižvalgė. Šlaitas, besileidžiantis į pietus, buvo nušviestas Žemės spindulių. Maži nelygumai, šešėliuojantys nuolydį tamsiais lopinėliais, spindėjo ypač ryškiai, ir atrodė, kad visas jo paviršius ribuliuoja. Tiesiai virš galvos juodame danguje kabėjo iškilus Žemės pjautuvas.

— Jau? — paklausė Seleną, įrėmusi pirštinėtą ranką jam į nugarą.

— Jau, — vos girdimai atsiliepė Denisonas. — Na tai pirmyn! — stumtelėjo ji, ir Denisonas pajudėjo iš vietos. Iš pradžių slydo lėtai. Atsisuko per petį į Seleną ir susverdėjo.

— Nesijaudinkite, — pasakė ji. — Aš greta.

Staiga jis nustojo jautęs gruntą po kojomis. Balionas pradėjo tiekti dujas.

Akimirką jis pasijuto stovįs vietoje. Jokio vėjo priešpriešiais, jokio vyksmo po padais. Bet kai jis vėl atsisuko į Seleną, pastebėjo, kad šviesos spinduliai ir šešėliai vis greičiau ir greičiau bėga atgal.

— Žiūrėkite į Žemę,— prie pat ausies pasigirdo Sėlenos balsas, — kol nepasieksite atitinkamo greičio.

Kuo greičiau judėsit, tuo bus lengviau išsilaikyti ant kojų. Neužmirškite sulenkti kelių… Jums labai neblogai išeina, Benai.

— Kaip grantui! — sušvokštė Denisonas.

— Na ir kaip jums patinka?

— Aš tarytum skrendu! — atsakė jis. Iš abiejų pusių šviesos-tamsos juostos pašėlusiu greičiu lėkė atgal.

Denisonas dirstelėjo į vieną pusę, paskui į kitą, norėdamas atsikratyti įspūdžio, kad viskas aplinkui skrieja atgal, ir pagaliau pajusti, jog jis pats skrieja į priekį. Bet vos tik jam tatai pavyko, bematant teko vėl atsisukti į Žemės pjautuvą, idant nepargriuvus. — Turbūt mano palyginimas jums nelabai aiškus, — pridūrė jis. — Juk Mėnulyje skrydis — abstrakti sąvoka.

— Kodėl gi. Skrydis panašus į slydimą, o šis pojūtis man puikiai pažįstamas.

Seleną be jokio vargo laikėsi šalia jo.

Denisonas dabar jau slydo taip greitai, kad jautė savo judėjimą netgi žiūrėdamas į priekį. Prieš jo akis vėrėsi Mėnulio peizažas ir, tarytum aptekėdamas jį, skubėjo tolyn.

— Kokį didžiausią greitį galima pasiekti? — paklausė jis.

— Per varžybas užregistruotas daugiau kaip šimto mylių per valandą greitis. Tik, žinoma, ant statesniu šlaitų negu šis. Jūs slystate daugiausia trisdešimt penkių mylių per valandą greičiu.

— O atrodo kur kas greičiau.

— Taip tik atrodo. Na, mes jau beveik nusileidome, Benai, o jūs taip ir neparkritot. Laikykitės iki galo. Tuoj baigsis dujos, ir jūs pajusite trintį. Nestabdykite. Ramiai slyskite toliau.

Seleną dar nebuvo baigusi kalbėti, o Denisonas jau pajuto po kojomis tvirtą pagrindą. Tuo pat metu atsirado didžiulio greičio pojūtis, ir jis sugniaužė kumščius, idant, instinktyviai saugodamasis susidūrimo, kurio negalėjo būti, neištiestų rankų. Jis žinojo, kad vos tik kilstels rankas, bematant apvirs aukštielninkas.

Jis prisimerkė ir sulaikė kvapą. Kai jau atrodė, kad sprogs plaučiai, Seleną pasakė: — Puiku, Benai, puiku. Aš dar nė karto nemačiau, kad grantas per pirmą bandymą nebūtų parkritęs, tad jeigu vis dėlto parkristumėt, neimkite į galvą. Nieko čia gėdingo.

— Aš visai neketinu kristi, — sušnibždėjo Denisonas.

Jis kriokuodamas giliai įkvėpė ir plačiai atsimerkė. Kaip ir anksčiau, rami ir abejinga, spindėjo Žemė. O jis slydo vis lėčiau ir lėčiau…

— Seleną, ar aš jau sustojau? — paklausė jis. — Negaliu suprasti.

— Sustojot. Ne, nejudėkit. Prieš keliaujant į miestą, reikia pailsėti… Velniava, juk aš jį čia kažkur palikau!

Denisonas žiūrėjo į ją netikėdamas savo akimis. Ji kopė kartu su juo, nusileido kartu su juo, bet jis dabar miršta iš nuovargio, o ji laksto aplink ilgais kengūros šuoliais. Kai jis išgirdo šūksnį „Štai jis!”, ji buvo už kokių šimto žingsnių, bet balsas skambėjo taip, lyg būtų buvusi čia pat.

Netrukus ji sugrįžo nešina gabalu sulankstytos plastmasės. Prisimenat, — linksmai paklausė ji, — kai ėjome čionai, jūs pasidomėjote, ką aš čia turiu, o aš atsakiau, kad pamatysite grįžtant?

Išlanksčiusi ji patiesė ant dulkėto Mėnulio grunto didelį maišą.

— Tai vadinamoji Mėnulio kušetė,— pasakė ji, — bet mes sakome tiesiog — kušetė. Pažyminį paprastai praleidžiame, nes tai savaime suprantama, — pridūrė ir, pritaisiusi balionėlį, atsuko rankenėlę.

Maišas ėmė pūstis. Iš įpratimo Denisonas laukė pasigirsiant šnypštimą, bet nesulaukė, nes beorėje erdvėje garsų nebūna.

— Kol nespėjote prikišti neūkiškumo, paaiškinsiu, jog čia taipogi argonas, — pasakė Seleną.

Maišas tuo tarpu pavirto į čiužinį ant šešių tvirtų kojelių.

— Kušetė puikiausiai jus išlaikys, — pasakė ji. — Plėvelė beveik niekur nesiliečia su paviršiumi, o vakuumas padės išsaugoti šilumą.

— Nejaugi jis dar ir karštas? — apstulbo Denisonas.

— Verždamasis iš balionėlio argonas sušyla, bet nežymiai. Aukščiausia jo temperatūra — du šimtai septyniasdešimt laipsnių pagal Kelvino skalę. Jos beveik pakanka, kad ištirptų ledas, ir visiškai pakanka, kad jūsų skafandras vestų ne lėčiau negu jūs pats sugebate gaminti šilumą. Na, eikite šen. Gulkitės.

Išsitiesęs ant kušetės, Denisonas pajuto neapsakomą palaimą.

— Nepakartojama! — pasakė jis giliai atsidusęs.

— Mama Seleną viskuo pasirūpino, — atsakė ji.

Ji pasirodė jam iš už nugaros ir ėmė sklandyti aplinkui, dėliodama pėdas taip, lyg čiuožtų ant ledo, o paskui atsispyrė ir, išmetusi kojas aukštyn, grakščiai išsitiesė ant žemės, pasirėmusi alkūne visai prie pat jo.

Denisonas švilptelėjo.

— Ir kaip jums šitai pavyksta?

— Viską daro treniruotė. Tik nemėginkite ir jūs taip daryti. Susilaužysit alkūnę. Bet įspėju, kad jeigu aš sušalsiu, tai mudviem teks pasispausti.

— Nebaisu, juk mes abu su skafandrais…

— Tai bent drąsa! Kaip jaučiatės?

— Neblogai. Bet kas per slydimas!

— O kas? Jums priklauso nenukritimų rekordas. Ar jūs nieko prieš, jeigu papasakosiu mieste apie tai saviškiams?

— Nieko prieš. Labai mėgstu būti giriamas… Bet tikiuosi, man nereikės vėl to paties daryti, ar ne?

— Dabar pat? Žinoma, ne. Aš ir pati nenorėčiau.

Pailsėsim trupučiuką, kol jūsų širdies veikla sugrįš į normalias vėžes, ir eisime atgal. Pasukite kojas į mano pusę, aš nuimsiu pačiūžas. Sekantį kartą parodysiu, kaip jomis reikia naudotis.

— Abejoju, ar bus tas sekantis kartas.

— Būtinai bus. Argi jums nepatiko?

— Patiko. Tarp siaubo priepuolių.

— Sekantį kartą tų priepuolių bus mažiau, paskui dar mažiau, ir galiausiai liks tik vienas malonumas. Aš dar padarysiu iš jūsų čempioną.

— Nepadarysite. Aš per senas.

— Tik ne Mėnulyje. Jūsų vien išvaizda tokia.

Gulėdamas Denisonas jautė, kaip jį užlieja begalinė Mėnulio ramybė. Dabar jis žiūrėjo tiesiai į Žemę. Jos buvimas labiau negu bet kas padėjo jam išlaikyti pusiausvyrą leidžiantis nuo kalno, ir jis jautėsi jai dėkingas.

— Ar jūs dažnai čia ateinate, Seleną? Aš turiu galvoje — viena arba su keletu draugų? Kai nėra rungtynių, žinoma, — pridūrė jis.

— Galima sakyti, niekada. Man nejauku, kai aplink nėra žmonių. Pati stebiuosi, kaip aš čia šiandien atsidūriau.

— Hm… — numykė Denisonas.

— O jūs nesistebit?

— Kuo čia stebėtis? Aš manau, jeigu žmogus ką nors daro, tai jis nori taip daryti arba jam reikia taip daryti, bet tiek vienu, tiek kitu atveju tas liečia jį patį, o ne mane.

— Ačiū, Benai. Aš nejuokauju. Iš tikrųjų malonu girdėti. Vienas iš jūsų privalumų, Benai, tas, kad, būdamas grantas, nesistengiate primesti mums savo požiūrio. Mes, mėnuliečiai — požemio žmonės, urviniai žmonės, koridoriniai žmonės. Na ir kas čia bloga?

— Nieko.

— Bet jūs negirdėjote, ką šneka žemekšliai! O aš gidė ir turiu jų klausytis. Visus jų samprotavimus esu girdėjusi milijonus kartų, bet dažniausiai jie man sako šitaip — ir Seleną ėmė kalbėti, nukaisdama žodžių galūnes, kaip kad daro žemekšliai, vartojantys tarpplanetinį esperanto. — ,Bet, mieloji, kaip gi jūs vis dėlto galite visą laiką gyventi urvuose? Nejaugi jūsų negniuždo toks baisus uždarumas? Nejaugi nesinori pasižiūrėti į mėlyną dangų, medžius, pajusti vėjo dvelkimą, įkvėpti gėlių aromato?..” Ak, galėčiau šitaip tęsti be galo, Benai! Tiesa, paskui jie susigriebia:,Beje, juk jūs net nežinote, kas yra mėlynas dangus, ir jūra, ir medžiai, tad negalite jų ir ilgėtis…” Lyg mes nežiūrime Žemės televizijos laidų, lyg mums būtų neprieinama visa jos literatūra — tiek vaizdinė, tiek garsinė, o kartais ir olfaktorinė.

Denisoną suėmė juokas.

— Ir ką tokiais atvejais dera atsakyti?

— Kuo trumpiau. Tiesiog sakome:,Mes taip įpratę, madam.” Arba „sere”, jeigu vyras. Bet paprastai šitaip klausinėja moterys. Vyrai būna per daug susidomėję mūsų bliūzėmis ir vis spėlioja, ar nusirengsim. Žinot, ką man knieti toms kvaišoms atsakyti?

— Nagi? Jeigu jau negalite nusivilkti bliūzės iš po skafandro, tai bent išliekite širdį.

— Koks kalambūras!.. Norėčiau joms pasakyti:,Klausykite, madam, kuriam galui man jūsų sumautas pasaulis? Kam mums įsikandus laikytis paviršiaus ir laukti, kol nuo ko nors nusirisim arba kol nupūs vėjas.

Mes nenorime, kad mūsų plaučiai būtų pilni užteršto oro, o ant galvos pliauptų purvinas vanduo. Nereikia mums jūsų nelemtų mikrobų, jūsų susmirdusios žolės, to jūsų suknisto mėlyno dangaus ir baltų debesėlių.

Norėdami galime grožėtis Žeme mūsų pačių danguje, bet nenorim. Mūsų namai — Mėnulis, ir jis toks, kokį mes jį padarėm. Toks, kokį norėjome jį padaryti. Jis priklauso mums, ir mes kuriame čia savą ekologiją. Mes einame savo keliu, ir jūsų gailesčio mums nereikia. O jūs keliaukite į savo Žemę, ir tegu nuo jūsiškės svorio jėgos jūsų krūtys nutįsta iki kelių!” Štai ką aš norėčiau pasakyti!

— Na ir puiku! — pasakė Denisonas. Kai tik pajusit, kad visi šie žodžiai dilgina liežuvį, išsakykit juos man, ir jums palengvės.

— Ar galite įsivaizduoti? Kartas nuo karto koks nors grantas — pasiūlo užveisti Mėnulyje Žemės parką — tokį mažą kampelį su Žemės augalais, išaugintais iš sėklų arba sodinukų, ir gal net vienu kitu gyvūnėliu. Gimtųjų namų vaizdelis — taip jis paprastai vadinamas.

— Jeigu gerai suprantu, jūs prieš?

— Žinoma, prieš. Kieno gimtųjų namų? Mūsų gimtieji namai — Mėnulis. O jeigu grantas panūdo turėti gimtųjų namų vaizdelį, tai verčiau tegu keliauja atgal į savo namus. Grantai kartais būna bjauresni už žemekšlius.

— Turėsiu tai galvoje, — pasakė Denisonas.

— Jūsų tai neliečia… kol kas, — tarė Seleną.

Abu nutilo, ir Denisonas nusprendė, kad Seleną netrukus pasiūlys sugrįžti į miestą. Būtų, žinoma, neblogai, nes Denisoną jau spyrė tam tikros bėdos, bet, kita vertus, gulėti buvo taip neapsakomai gera. Įdomu, ar ilgam užtektų deguonies jo balione?

— Benai, — nutraukė jo mintis Seleną,— norėčiau paklausti jus vieno dalyko.

— Prašom. Jeigu jus domina mano asmeninis gyvenimas, tai aš neturiu paslapčių. Esu metro septyniasdešimt keturių centimetrų ūgio, Mėnulyje sveriu trylika kilogramų, kadaise buvau vedęs, o dabar išsiskyręs, turiu vieną dukterį, jau suaugusią ir ištekėjusią, studijavau universitete…

— Ne, Benai. Aš kalbu rimtai. Ar galiu paklausti kai ko apie jūsų darbą?

— Aišku galite, Seleną. Tik nežinau, ar sugebėsiu jums viską išaiškinti.

— Na… jūs žinote, kad Beronas ir aš…

— Žinau, — nutraukė ją Denisonas.

— Mudu pasišnekam. Ir jis man kai ką pasako. Iš jo sužinojau, kad, jūsų manymu, Elektroninis Siurblys gali susprogdinti visatą.

— Tą jos dalį, kurioje esame mes. Dėl jo mūsų galaktikos šaka gali pavirsti į kvazarą.

— Nejaugi? Jūs iš tiesų taip manote?

— Kai atvykau į Mėnulį —pasakė Denisonas, — dar abejojau. O dabar esu tikras. Esu tikras, kad taip atsitiks. — Ir kada, jūsų supratimu, taip atsitiks?

— Sunku tiksliai numatyti. Gal po kelių metų, o gal po kelių dešimtmečių.

Kurį laiką abu tylėjo, paskui Seleną sumurmėjo: — Beronas taip nemano.

— Žinau. Ir aš nė neketinu jį versti galvoti priešingai.

Netikėjimo frontaliniu puolimu nepramuši. Lamontas kaip tik ir padarė tokią klaidą.

— O kas toks Lamontas?

— Atleiskite, Seleną, užsimiršau, kad esu ne vienas.

— Ne, Benai. Prašau pasakyti. Man įdomu. Labai prašau. Denisonas pasivertė ant šono, veidu į ją.

— Gerai, — pasakė.— Aš paaiškinsiu. Lamontas — Žemės fizikas. Jis buvo ėmęsis žygių įspėti pasaulį apie Siurblio keliamą pavojų. Tačiau jam nepasisekė.

Žemiečiams Siurblys reikalingas; jiems reikalinga pigi energija. Taip reikalinga, kad jie net galvoti nenori galį jos netekti.

— Bet kaip galima naudoti energiją, kuri neša mirtį?

— Tereikia viso labo netikėti, jog ji neša mirtį.

Lengviausia išspręsti problemą ją paneigiant. Jūsų draugas daktaras Nevilis daro tą patį. Jis nemėgsta paviršiaus ir įtikinėja save, jog Saulės akumuliatoriai nepasiteisina, nors bet kuris nešališkas asmuo pasakys, jog Mėnuliui tai idealus energijos šaltinis. Tam, kad galima būtų visam laikui pasilikti gelmėje, reikia Siurblio, todėl jis ir nenori tikėti, jog šis pavojingas.

— Nemanau, kad Beronas nenorėtų tikėti tuo, ką galima įrodyti. Ar jūs iš tiesų galite tai įrodyti?

— Manyčiau, kad galiu. Stačiai neįtikėtina, Seleną.

Viską lemia tam tikri subtilūs kvarkų sąveikos faktoriai.

Ar suprantate, apie ką aš kalbu?

— Puikiausiai. Mes taip dažnai su Beronu aptarinėjame panašius dalykus, kad galite manimi pasikliauti.

— Taigi iš pradžių aš maniau, kad man reikės sinchrofazotrono pagalbos. Sinchrofazotrono, kurio skersmuo dvidešimt penkios mylios, kuris aprūpintas superlaidžiais magnetais ir gali produkuoti dvidešimties tūkstančių higaelektronvoltų energijas. Tačiau pasirodo, kad jūs turite čia įrengimą, kurį pavadinote pionotronu, ir kuris, tūpdamas nedideliame kambaryje, atlieka visas sinchrofazotrono funkcijas. Mėnulį galima pasveikinti padarius tokį nuostabų žingsnį į priekį.

— Dėkoju, — patenkinta tarė Seleną.— Mėnulio vardu, žinoma.

— Taigi mano tyrimai su pionotronu parodė, kad stipri branduolinė sąveika intensyvėja, ir intensyvėja būtent tokiu greičiu, kokį nurodo Lamontas, o ne visuotinai priimta teorija.

— Ar jūs pranešėte apie tai Beronui?

— Ne. Manau, kad jis vis tiek nepatikės. Sakys, kad rezultatai atsitiktiniai, kad aš padariau klaidą, kad ne visus faktorius paėmiau domėn, kad mano metodika neteisinga… O visa tai reikš tik tiek, kad jam reikia Elektroninio Siurblio ir kad jis nenori jo atsisakyti.

— Anot jūsų, išeities nėra?

— Kodėl, yra, tik ji ne tokiu tiesiu keliu prieinama, kaip kad siūlė Lamontas.

— O kokiu?

— Lamonto supratimu, reikia atsisakyti Siurblio, bet juk ne taip paprasta žengti atgal. Neįmanoma viščiuko vėl sugrūsti į kiaušinį, vyno paversti vynuogėmis, o berniuko sugrąžinti į motinos įsčias. Kai mažas vaikelis įsikimba į jūsų laikrodį, neverta prašyti, kad paleistų — verčiau pasiūlyti jam dar įdomesnį daikčiuką.

— Pavyzdžiui?

— To aš kaip tik gerai ir nežinau. Tiesa, turiu vieną idėją, labai paprastą, galbūt net pernelyg paprastą ir dėl to bevaisę. Ji pagrįsta akivaizdžiu faktu, kad skaičius du yra absurdiškas ir egzistuoti negali.

Valandėlę abu tylėjo. Paskui Seleną susimąsčiusi tarė: — Leiskite man atspėti, ką jūs turite galvoje.

— Kad aš nė pats dorai nežinau.

— Ir vis dėlto pamėginsiu. Logiška būtų manyti, kad vienintelė galinti egzistuoti ir egzistuojanti yra mūsų visata, nes mes gyvename tik joje ir tiesiogiai patiriame tiktai jos buvimą. Bet štai atsiranda įrodymų, kad kažkur yra ir kita visata, kurią mes vadiname paravisata, ir dabar jau pasidaro absurdiška manyti, jog tėra dvi ir tiktai dvi visatos. Jeigu gali egzistuoti antroji visata, tai jų yra be galo daug. Tarp vieno ir begalybės tokiais atvejais išvis nėra prasminių skaičių. Ne tik du, o ir bet kuris kitas skaičius yra absurdiškas ir egzistuoti negali.

— Aš taip ir samprota… — buvo bepradedąs Denisonas, bet prikando liežuvį.

Vėl įsivyravo tyla. Paskui Denisonas pasikėlė, atsisėdo ir pasižiūrėjo į skafandre pasislėpusią moterį.

— Man regis, laikas grįžti, — pasakė jis.

— Aš tik bandžiau atspėti, — pasiteisino ji.

— Ne, — atsakė jis. — Nežinau, ką tai reiškia, bet tai ne šiaip spėjimas.