Beronas Neviliis, praradęs amą, spoksojo į Seleną.
Ši, nė kiek nesutrikusi, atlaikė jo žvilgsnį. Langų panorama vėl buvo pasikeitusi. Dabar viename jų buvo matyti beveik pilna Žemė.
— Bet kodėl? — pagaliau išstenėjo Nevilis.
— Visiškai atsitiktinai, — atsakė ji. — Aš suvokiau esmę ir neiškenčiau. Reikėjo tau iškart apie tai pasakyti, bet bijojau štai tokios tavo reakcijos.
— Vadinasi, jis žino. Ir viskas per tave, kvaiša!
Seleną paniuro.
— Ką jis pagaliau žino? Tik tai, ką vis tiek anksčiau ar vėliau būtų supratęs — kad aš iš tikrųjų ne gidė, o tavo intuityvistė. Negana to, intuityvistė, kuri neturi menkiausio supratimo apie matematiką! Na ir tegul sau žino! Kas iš to, kad aš turiu tą intuiciją! Kiek kartų tu man sakei, kad mano intuicija be matematinės analizės ir eksperimentinių stebėjimų nieko neduoda. Kiek kartų sakei, kad ir pati nepriekaištingiausia intuityvinė išvada gali būti klaidinga? Tai nejaugi gryna intuityvizmas jam pasirodys toks vertingas?
Nevilis išblyško, bet Seleną nesuprato — iš įsiūčio ar iš baimės.
— Tu — kas kita, — pasakė jis. — Argi tavo intuityvios išvados kada nors buvo neteisingos? Kai pati būdavai tikra dėl jų?
— Bet juk jis apie tai nežino!
— Susiprotės. Pasitars su Gotšteinu.
— O ką jis Gotšteinui sakys? Juk iki šiol dar nenutuokia apie mūsų tikruosius planus.
— Nejaugi?
— Įsivaizduok!
Seleną pašoko ir nužingsniavo į kitą vietą. Paskui staiga atsigręžė ir prapliupo: — Įsivaizduok! O tavo užuominos, lyg aš būčiau galėjusi išduoti tave ir kitus, garbės tau neteikia! Jeigu jau netiki mano sąžiningumu, tai bent patikėk sveiku protu. Kokia prasmė jiems pasakoti? Tiek jiems, tiek mums iš to jokios naudos, jeigu mes visi pasmerkti pražūčiai?
— Maldauju, Seleną! — nekantriai mostelėjo ranka Nevilis. — Tik ne tai!
— Ne. Tu paklausyk. Jis man viską pasipasakojo apie savo tyrimus. O tu slepi mane nelyginant uždraustą ginklą. Kartoji, kad aš vertingesnė už bet kurį prietaisą, bet kurį eilinį mokslininką. Žaidi savo konspiracinius žaidimus ir primygtinai reikalauji, kad visi ir toliau laikytų mane tiktai gide ir daugiau niekuo, idant mėnuliečiai visada galėtų pasinaudoti įstabiais mano sugebėjimais. Idant tu galėtum. Na ir ką tu pasiekei?
— Mes juk turime tave, ar ne? Kaip manai, ar ilgai būtum laisvėje, jeigu jie…
— Nuolatos kartoji tą patį. Bet parodyk bent vieną žmogų, kuris būtų patekęs į nelaisvę! Žmogų, kuriam būtų buvęs pastotas kelias! Kur įrodymai to didžiojo sąmokslo, kuris tau visur vaidenasi? Žemiečiai neprileidžia tavęs ir tavo grupės prie savo stambių įrengimų greičiau dėl to, kad tu juos provokuoji, o ne skatinami kažkokių piktų kėslų. Be to, ši aplinkybė mums daugiau padėjo negu pakenkė, nes privertė kurti savus, daug tobulesnius įrengimus.
— Kurti, remiantis tavo teoriniais praregėjimais, Seleną.
— Be abejo, — nusišypsojo Seleną.— Benas labai juos išgyrė.
— Benas išgyrė! Kurių galų tau tas nususęs žemekšlis?
— Jis imigrantas. O man iš jo reikia informacijos. Tu juk man jos nesuteiki. Tiek visas drebi, kad manęs kas nepasiglemžtų — nė su vienu fiziku neleidi pasišnekėti.
Tik su tavim… Greičiausiai tu ir gyveni su manim vien dėl to.
— Na ką tu, Seleną,— kiek įmanydamas švelniau pasakė Nevilis, bet balse vis tiek suskambėjo nekantra.
— Atvirai kalbant, man dėl to nei šilta nei šalta. Tu man nurodei mano užduotį, ir aš stengiuosi sukaupti visą dėmesį tiktai į ją. Kartais, rodos, apčiuopiu sprendimą, kad ir ne matematine forma. Įsivaizduoju jį, žinau, ką reikia daryti… o paskui viskas išsisklaido. Na ir tegul — vis tiek Siurblys mus visus sunaikins… Argi aš tau nesakiau, kad laukų įtampų pasikeitimas kelia man nerimą?
— Dar kartą klausiu tavęs, — pasakė Nevilis. — Ar tu iš tiesų tvirtini, kad Siurblys mus sunaikins? Ne „galbūt“, ne „ko gero“, bet iš tikrųjų sunaikins?
Seleną piktai papurtė galvą.
— Netvirtinu. Viskas labai neaišku. Negalėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų. Bet nejaugi tokiu atveju nepakanka netgi „galbūt“?
— O viešpatie!
— Nevartyk akių! Ir nesivaipyk! Nė sykio nebandei patikrinti. O aš tau sakiau, kaip tą galima padaryti.
— Anksčiau tais dalykais taip karštai nesirūpinai, kol nebuvai prisiklausiusi to savo žemekšlio. — Imigranto. Tai patikrinsi ar ne?
— Ne! Aš jau tau aiškinau, kad tavo pasiūlymai neįvykdomi. Tu nesi eksperimentatorius, ir tai, kas tau teoriškai atrodo įmanoma, nebūtinai turi pasitvirtinti realiame, atsitiktinumų kupiname prietaisų pasaulyje.
— Realusis pasaulis, kuris neperžengia tavo laboratorijos sienų! — visa išraudusi iš piktumo, Seleną pakėlė prie smakro suspaustus kumščius. — Tu šitiek laiko gaišti, kol gauni norimą vakuumą… O juk ten, viršuje, kur aš dabar rodau, vakuumo kiek tik širdis geidžia, ir temperatūra kartais priartėja prie absoliutaus nulio. Kodėl nevykdai savo eksperimentų paviršiuje?
— Būtų beprasmiška.
— Iš kur žinai? Juk tu nemėginai. O Benas Denisonas pamėgino. Jis apsirūpino specialiu aparatu, skirtu darbui paviršiuje, ir pasinaudojo juo, kai važiavo žiūrėti Saulės akumuliatorių. Dar kvietė tave sykiu, bet tu atsisakei. Ar pameni? Tas aparatas labai nesudėtingas — dabar, kai jau žinau, net aš galiu paaiškinti tau jo veikimą. Jis buvo įjungtas esant dienos temperatūrai, o paskui — nakties, ir to visai pakako, norint įvykdyti seriją eksperimentų su pionotronu.
— Kaip tau viskas atrodo paprasta!
— Nes ir yra paprasta. Kai tik jis suprato, kad aš intuityvistė, tai ėmė kalbėti taip, kaip tu niekada nesi su manimi kalbėjęs. Jis man paaiškino, kodėl, jo manymu, stipri branduolinė sąveika aplink Žemę katastrofiškai didėja. Dar metai kiti, ir Saulės sprogs, o intensyvėjančios stiprios branduolių sąveikos energija išplis bangomis…
— Ne ne ir dar kartą ne! — sušuko Nevilis. — Mačiau jo rezultatus. Man jie nepadarė jokio įspūdžio.
— Matei?
— Žinoma. Negi manai, kad leisiu žmogui dirbti savo laboratorijoje ir nepasidomėsiu, ką jis veikia? Mačiau jo rezultatus — jie nieko verti. Jis pateikia tokius menkus nukrypimus, kad jie puikiai telpa į eksperimento klaidos rėmus. Jeigu jam norisi tikėti, jog šie nukrypimai reikšmingi, ir jeigu tau norisi tikėti — prašom. Bet joks tikėjimas nepadarys jų reikšmingais, jeigu iš tiesų jie yra nereikšmingi.
.— O kuo tau norisi tikėti, Beronai?
— Man reikia tiesos.
— O ar tu kartais nebūsi iš anksto nusprendęs, kokia toji tiesa turėtų būti? Juk Elektroninio Siurblio Mėnulyje tau reikia tam, kad nebetektų daugiau susidurti su paviršiumi, ar ne? Todėl visa, kas gali pastoti kelią į šį tikslą, savaime nebesivadina tiesa? — Aš su tavim nesiginčysiu. Taip, man reikia Elektroninio Siurblio ir reikia kitko. Reikia abiejų derinio.
O ar tu tikrai ne…
— Ne!
— Bet pasakysi?
Seleną prilėkė prie jo pasišokčiodama į taktą piktai kaukšintiems sandalams.
— Nieko aš jam nesakysiu! — užriko. — Bet man reikia informacijos. Tu negali man jos duoti, o jis gali.
Jis bent jau daro eksperimentus, kurių tu nedarai. Man reikia pasikalbėti su juo ir sužinoti, ką būtent jis nori nustatyti. Jeigu man kliudysi, niekada negausi to, ko tau reikia. Ir gali nebijoti, kad jis mane aplenks. Jis pratęs prie Žemės mąstymo ir neišdrįs padaryti galutinės išvados. O aš išdrįsiu.
— Na gerai. Bet ir tu neužmiršk skirtumo tarp Žemės ir Mėnulio. Tavo pasaulis čia — kito tu neturi. O tas žmogėnas, tas Denisonas, tas tavo Benas, arba imigrantas, atvyko iš Žemės ir, jeigu panorės, visada galės sugrįžti. O tu niekada nenuvyksi į Žemę, niekada.
Tu visą gyvenimą liksi mėnulietė.
— Mėnulio mergelė,— nusišaipė Seleną.
— Ne mergele, — pasakė Nevilis. — Nors tau gali tekti ilgokai palaukti, kol aš tau vėl tą įrodysiu.
Seleną nė nemirktelėjo.
— O kai dėl to baisaus sprogimo, tai jeigu jau rizika, susijusi su pagrindinių visatos konstantų pakitimu, tokia didelė, tai kodėl paražmonės, techniškai taip toli mus pralenkę, nesustabdė Siurblio?
Nelaukdamas atsakymo, Nevilis išėjo.
Sukandusi dantis, Seleną įsispitrėjo į ką tik užsitrenkusias duris.
— Todėl, kad sąlygos čia ir ten nevienodos, mulki tu!
— iškošė ji, bet Nevilis jau buvo toli.
Seleną spyrė į pedalą, kuris nuleido lovą, ir griuvo ant jos dusdama iš įtūžio. Ar ji priartėjo prie to tikslo, kurio Beronas su savo grupe jau taip seniai siekia?
Nė iš tolo.
Energija! Visi trokšta energijos! Magiškas žodis!
Gausybės, ragas! Vienintelis raktas į visuotinį perteklių!
Ir vis dėlto energija dar ne viskas.
Gavus energiją, galima gauti ir tą kitką. Jeigu būtų surastas raktas energijai gauti, tas kitkas atsirastų savaime. Tikrai taip būtų, jeigu tik pavyktų apčiuopti tam tikrą momentą, kuris tą pačią akimirką pasidarytų aiškus. (Viešpatie mieliausias, ji taip užsikrėtė tuo amžinu Berono įtarumu, kad net mintyse sako „tas kitkas“!) Nė vienas žemietis to momento neįžvelgs, nes jam neateis į galvą jo ieškoti.
O Benas Denisonas suras tai, ko jai reikia, pats to nenujausdamas.
Tiktai… Jeigu visata pasmerkta, tai kam visa tai?