Denisonas stengėsi paslėpti sumišimą. Jis tolydžio graibstėsi už juosmens, norėdamas patraukti aukštyn nesamas kelnes. Vieninteliai jo drabužiai buvo sandalai ir siaurutėlės, net veržiančios trumpikės. Na ir, žinoma, antklodė rankoje.
Seleną, kuri buvo su panašia apranga, nusijuokė: — Klausykite, Benai, neskaitant šiokio tokio suglebimo, jūsu kūnas visai neblogai atrodo. Puikiausiai atitinka čionykštės mados reikalavimus. Tiesą sakant, jeigu trumpikės ankštos, galite jas nusimauti.
— Ne, — burbtelėjo Denisonas ir persimetė antklodę per petį taip, kad ji pridengtų pilvą, tačiau Seleną tuoj pat ją nutraukė.
— Atiduokite ją man! — paliepė ji. — Koks iš jūsų bus mėnulietis, jeigu neatsikratysite žemiško puritonizmo?
Juk jūs tikriausiai žinote, kad per didelis drovumas yra gašlumo sinonimas.
— Prie viso to reikia priprasti, Seleną.
— Pradžiai galėtumėte kartas nuo karto pažvelgti į mane, bet ne taip lyg bijotumėt nusideginti. Į kitas moteris, pastebėjau, žiūrite visai dalykiškai.
— Jeigu pasižiūrėsiu į jus…
— Parodysite savo suinteresuotumą ir pasijusite nepatogiai. Bet jeigu atkakliai žiūrėsite ir toliau, tai priprasite ir nieko nebepastebėsite. Nagi, aš stoviu vietoje, o jūs žiūrėkite. Nusirengsiu visai.
— Seleną,— sudejavo Denisonas. — Aplinkui žmonės, o jūs tiesiog tyčiojatės iš manęs! Maldauju, eime toliau: leiskite man apsiprasti.
— Gerai. Bet, tikiuosi, pastebėjote, jog praeiviai visai nekreipia į mus dėmesio.
— Į jus nekreipia. O į mane dar kaip! Jie ko gero niekada nėra matę tokios senos griuvenos.
— Ko gero, — linksmai atitarė Seleną.— Bet teks ir jiems apsiprasti.
Denisonas ėjo nusiminęs, jausdamas kiekvieną žilą plauką ant savo krūtinės ir kiekvieną padribusio pilvo pliumptelėjimą. Tik tada, kai koridorius susiaurėjo ir praeivių pasidarė mažiau, jam šiek tiek palengvėjo. Dabar jo akys smalsiai lakstė aplink, jau nebe taip kliūdamos už kūgiškų Sėlenos krūtų bei glotnių šlaunų, kaip kad anksčiau. Koridoriui, rodės, nebus galo.
— Kiek mes nuėjome? — paklausė jis.
— Pavargote? — nusivylė Seleną.— Reikėjo pasiimti elektrorolerį. Vis užmirštu, kad jūs atvykote iš Žemės.
— Labai dėl to džiaugiuosi. Ko daugiau imigrantui benorėti! O pavargti — nepavargau. Na, nebent mažumėlę. Man tik: šaltoka.
— Taip tik atrodo, Benai, — užtikrino Seleną.— Jūs paprasčiausiai žinote, kad tokiam pusnuogiam turėtų būti šalta. Išmeskite tai iš galvos.
— Lengva pasakyti, — atsiduso jis. — Bet žingsniuoju aš jau pusėtinai, tiesa?
— Puikiai. Netrukus jūs man jau šuoliuosite.
— Ir dalyvausiu slydimo nuo paviršiaus šlaitų varžybose. Nepamirškite, kad aš jau nebe jauniklis. Bet iš tiesų, kiek gi mes nuėjome?
— Maždaug porą mylių.
— Tai bent! O kiek mylių sudaro visi koridoriai?
— Ko gero nė nežinau. Gyvenamieji koridoriai užima tik nedidelę dalį. Be jų, yra dar šachtiniai, geologiniai, pramoniniai, mikologiniai… Visus sudėjus, tikrai susidarytų keli šimtai mylių.
— O žemėlapius ar turite?
— Žinoma, turime. Negi dirbsi aklai.
— Aš klausiu, ar kartais dabar neturite?
— Kad ne, nepasiėmiau. Šiame sektoriuje man plano nereikia. Pažįstu kiekvieną kampelį. Vaikystėje mėgdavau čia klaidžioti. Tai seni koridoriai. Daugumas naujų — o mes kasmet išrausiame po dvi tris mylias — yra šiaurėje. Tenai be žemėlapio nieku gyvu neičiau.
Nors greičiausiai ir jis nepadėtų.
— O kurlink mes traukiame?
— Aš žadėjau parodyti jums nuostabų dalyką — ne, ne save. Iš anksto spėlioti niekada neverta. O parodyti žadėjau patį nuostabiausią Mėnulio klodą, kuris neįeina į jokį turistinį maršrutą.
— Gal norite pasakyti, kad Mėnulyje esama deimantų?
— Ką ten deimantai!
Koridoriaus sienos čia jau nebuvo poliruotos — gryna pilkšva uoliena, apšviesta neryškios liuminescencinės šviesos. Buvo maloniai šilta, o ventiliatoriai dirbo taip puikiai, kad nebuvo justi jokio vėjelio. Negalėjai patikėti, jog tiesiai virš galvos, už kokių šešiasdešimties metrų, uolos tai įkaista, kol saulė brėžia danguje savo didingą dvisavaitinį puslankį, tai sustingsta į ledą, jai dingus už horizonto.
— Ar oras negali iš čia dingti? — paklausė Denisonas, staiga nemaloniai suvokęs, kad visai čia pat, virš jo galvos, prasideda begalinis beorės erdvės okeanas.
— Jokiu būdu. Šios sienos hermetiškos. Be to, čia įrengti apsauginiai mechanizmai. Jeigu oro spaudimas kurioje nors sekcijoje sumažėja bent dešimčia procentų, pasigirsta toks sirenos kauksmas ir tiek užsidega visokių signalų bei rodyklių, kad tokio vaizdo jūs gyvenime nesate matęs.
— Ir dažnai šitaip būna?
— Nedažnai. Negirdėjau, kad per pastaruosius penkerius metus kas nors būtų žuvęs dėl oro trūkumo. — Paskui staiga šoko gintis — O pas jus Žemėje amžinai visokios stichinės nelaimės. Stiprus žemės drebėjimas arba cunamis gali nusinešti tūkstančius gyvybių.
— Daugiau įrodymų nereikia, — iškėlė rankas Denisonas. — Aš pasiduodu.
— Gerai, — pasakė ji. — Aš nė neketinau to karštai įrodinėti… Ar girdite?
Ji stabtelėjo klausydamasi.
Denisonas taipogi sukluso, bet nieko neišgirdo.
Paskui staiga apsižvalgė: — Kaip tylu! O kur visi žmonės dingo? Ar jums neatrodo, kad mes paklydome?
— Bet juk čia ne natūralus urvas su nežinia kur vedančiais išsišakojimais, kaip kad Žemėje. Esu jų mačiusi nuotraukose.
— Taip, dažniausiai tai vandens išgraužti kalkakmenio urvai. Mėnulyje tokių dalykų, žinoma, negali būti.
— Vadinasi, ir paklysti mes negalime, — nusišypsojo Seleną.— O tai, kad mes vieni — grynas prietaringumas.
— Kas? — netikėdamas perklausė Denisonas, iš nuostabos pakėlęs antakius.
— Nedarykite taip! — pasakė Seleną.— Kakta — vienos raukšlės. Dabar kas kita. Išlyginkite visai. Jūs dabar atrodote žymiai geriau negu ką tik čionai atvykęs.
Štai ką daro maža svorio jėga ir pratimai.
— Ir pastangos neatsilikti nuo jaunų nuogų damų, kurios turi stebėtinai daug laisvų dienų ir iš neturėjimo ką veikti vedžioja turistus po įžymiąsias Mėnulio vietas netgi laisvu nuo darbo metu.
— Štai ir vėl jūs žiūrite į mane kaip į gidę. Be to, aš ne nuoga. — Jeigu jau taip, tai nuogybė kur kas mažiau pavojinga negu intuityvizmas… Bet kaip ten su tuo prietaringumu?
— Gal, sakyčiau, ir ne iš prietaringumo, bet daugumas žmonių vengia šio koridoriaus.
— Bet kodėl?
— Tuojau parodysiu kodėl. Štai vėl… girdite? Ji stabtelėjo, ir Denisonas ištempė ausis.
— Jūs turite galvoje tą tylų caksėjimą? Cak cak…
Taip? Seleną nubėgo į priekį — iš lėto, plačiais šuoliais, kaip visi mėnuliečiai, kai jie niekur neskuba. Denisonas pasileido iš paskos, stengdamasis mėgdžioti jos judesius.
— Štai čia, čia!
Denisonas pasižiūrėjo ten, kur nekantriai pirštu bedė Seleną.
— Viešpatie! — pasakė jis. — Iš kur gi jis čia atsirado?
Tuo tarpu iš uolos paptelėjo tikrų tikriausio vandens lašas. Labai iš lėto lašai vienas po kito krito į uoloje įtaisytą keramikinį lovelį.
— Iš akmens. Mes juk, kaip žinote, turime Mėnulyje vandens. Daugiausia gauname iš gipso. Bet mums pakanka, juoba kad mokame taupyti.
— Tą tai aš pastebėjau! Nė karto nepavyko žmoniškai nusimaudyti.
— Bet aš juk mokiau jus, kaip daryti. Pirmiausia reikia apsipilti vandeniu. Paskui užsukti čiaupą ir apsipurkšti dezinfekavimo priemone. Išsitrinti… ak, Benai, negi aš dabar viską kartosiu! Be to, Mėnulyje nėra nė kur labai susitepti… Bet mes kalbėjome ne apie tai. Kai kur yra ir gryno vandens telkinių — paprastai ledo, glūdinčio netoli paviršiaus kokio nors kalno šešėlyje. Kai koridorius išrausiamas šalia tokio telkinio, ledas pradeda tirpti, ir vanduo laša. Šioje vietoje jis laša jau aštuoneri metai.
— Bet kuo čia dėti prietarai?
— Nesunku pastebėti, kad vanduo yra gyvenimo Mėnulyje pagrindas. Mes jį geriame, juo prausiamės, jame auginame maistą, gauname iš jo deguonį, naudojamės juo visur ir visada. Suprantama, kad gamtinis vanduo kelia mums didžiausią pagarbą. Kai tik šis telkinys buvo aptiktas, tunelių kasimo darbai šia kryptimi nutrūko. Net sienos buvo paliktos neužbaigtos.
— Iš tiesų panašu į prietaringumą.
— Gal greičiau į baimingą garbinimą. Visi manė, kad telkinys išseks po kelių mėnesių. Paprastai taip ir būna.
Bet kai ir po metų vanduo tebesisunkė, tai ėmė atrodyti, jog jis niekada neišseks. Taip jis ir vadinamas —„Amžinasis“. Matysite, žemėlapiuose ši vieta irgi taip pažymėta. Natūralu, kad žmonės ėmė teikti šiam reiškiniui ypatingos svarbos, o šaltinio išsekimą laikyti blogą lemiančiu ženklu.
Denisonas nusijuokė.
— Niekas iš tikrųjų tuo netiki, — karštai ėmė aiškinti Seleną.— Ir vis dėlto… Nors, suprantama, telkinys nėra amžinas ir turi kada nors išsekti. Tiesą sakant, dabar vanduo laša jau triskart lėčiau, negu iš pradžių, kitaip tariant, pamažu senka. Manau, kad žmonės nenori būti to paskutiniojo pikta lemiančio lašo liudininkais. Tik taip būtų galima logiškai paaiškinti, kodėl čia retai kas užsuka.
— Kaip matau, pati jūs tuo netikite.
— Tikėjimas čia neturi reikšmės. Suprantate, aš esu tikra, kad telkinys išseks ne staiga, o taip pamažu, kad niekam negalės užtraukti nelaimės. Vanduo lašės vis lėčiau ir lėčiau, ir joks žmogus nesugebės tiksliai pasakyti, kada jis baigėsi. Tad ko nerimauti?
— Sutinku.
— Tuo labiau kad man pakanka kitų rūpesčių,— nežymiai nukreipė kalbą Seleną,— kuriuos ir norėčiau aptarti su jumis, kol mes vieni.
Ji pasitiesė antklodę ir atsisėdo ant jos sukryžiavusi kojas.
— Tai štai kodėl jūs mane čionai atsivedėte! — pasakė Denisonas, atsigulęs priešais ir pasirėmęs alkūne.
— Na matote, — tarė jam Seleną,— jūs jau laisvai galite į mane žiūrėti. Pradedate prie manęs priprasti…
Juk iš tiesų ir Žemėje turėjo būti periodai, kai nuogas kūnas nesukeldavo sąmyšio.
— Tam tikrais laikotarpiais ir tam tikrose vietose, — sutiko Denisonas, — bet tik iki Krizės. Mano gyvenime…
— Na, o Mėnulyje vienintelis elgesio modelis — „daryk taip, kaip daro mėnuliečiai“.
— Ar pasakysite, kam, tiesą sakant, mane čionai atsivedėte? Ar tik neketinate suvedžioti?
— Malonu girdėti, bet tą aš kuo patogiausiai būčiau galėjusi ir namie padaryti. Mano tikslai kitokie.
Paviršiuje būtų buvę dar geriau, bet kol tą padarysi, tai visi jau žinos. O čia atėjome nepastebėti. Be to, ši vieta yra vienintelė visame mieste, kur gali būti ramus, kad niekas nesutrukdys.
Seleną nutilo, tartum nesiryždama kalbėti toliau.
— Taigi?
— Beronas pyksta. Atvirai kalbant, net labai. — Nė kiek nesistebiu. Aš įspėjau jus, kad taip bus, jeigu pasakysite, jog žinau apie jūsų intuityvizmą. Kodėl jums būtinai prireikė jam tai sakyti?
— Sunku ilgam ką nors nuslėpti nuo žmogaus, su kuriuo… Beje, šia prasme jo požiūris į mane jau pasikeitė.
— Labai dėl to apgailestauju.
— Be reikalo, jau ir taip viskas ėjo į pabaigą.
Ganėtinai ilgai tęsėsi. Man labiau — kur kas labiau rūpi tai, kad jis kategoriškai nenori pripažinti jūsų išvadų, kurias padarėte dirbdamas su pionotronu po stebėjimų paviršiuje.
— Ar aš jums nesakiau?
— Jis matė jūsų rezultatus.
— Tik akį užmetė ir suburbleno kažką po nosim.
— Kaip liūdna! Nejaugi žmogus tiki tik tuo, kuo nori tikėti?
— Kol įmanoma — tiki. O kartais ir ilgiau.
— O jūs?
— Jūs klausiate, ar aš irgi žmogus? Žinoma. Aš netikiu, kad esu jau senas. Tikiu esąs be galo patrauklus. Tikiu, kad jus tik todėl ir ieškote mano draugės — nepaisant to, kad tolydžio vis kreipiate kalbą prie fizikos.
— Ne! Man tie dalykai rimtai rūpi!
— Ką gi! Nevilis, be abejo, pareiškė jums, kad mano duomenys telpa eksperimento klaidos rėmuose ir užtat yra abejotini. Iš tikrųjų taip ir yra… Bet vis dėlto aš bemeiliju tikėti, kad jie patvirtina būtent tai, ko nuo pat pradžių tikėjausi.
— Tik todėl, kad norite tuo tikėti?
— Ne tik todėl. Sakykime, Siurblys nekelia jokio pavojaus, tik aš užsispyręs manau priešingai. Tuomet aš liksiu kvailys ir mano reputacija skaudžiai nukentės.
Betgi įtakingų asmenų akyse aš ir taip esu kvailys, neturintis jokios mokslinės reputacijos.
— Ką visa tai reiškia, Benai? Nebe pirmąkart jau užsimenate, tai kodėl nepapasakojus visko iš eilės?
— Nemanykite, kad čia kas labai sudėtinga.
Dvidešimt penkerių metų aš buvau dar toks vaikas, kad nieko gudriau nesugalvojau, kaip tik erzinti kvailį vien dėl to, kad jis kvailys. O kad bukaprotis nekaltas dėl savo bukumo, tai aš buvau trigubas kvailys. Mano patyčios užginė jį į tokį kalną, į kurį niekaip kitaip nebūtų užsikabarojęs.
— Jūs kalbate apie Helemą?
— Taip, būtent apie jį. Ir kuo aukščiau jis kilo, tuo žemiau aš leidausi. Kol galiausiai nutūpiau Mėnulyje. — Ar tai jau taip blogai?
— Ne, netgi labai gerai. Tad, apskritai paėmus, jis man padarė paslaugą… O dabar grįžkime prie to, ką sakiau anksčiau. Aš ką tik įrodžiau, kad, laikydamas Siurblį pavojingu, nieko neprarandu. Kita vertus, klaidingai laikydamas Siurblį nepavojingu, prisidėčiau prie pasaulio žuvimo. Kas be ko, mano gyvenimo saulė jau leidžiasi, ir galėčiau save įtikinti, jog neturiu už ką mylėti žmonijos. Tačiau pikta esu patyręs tik iš keleto žmonių, ir būtų tiesiog nesąžiningas lupikavimas, jeigu už tai imčiau keršyti visiems. Be to, jeigu pageidautumėte, kad išdėstyčiau ne tokius kilnius motyvus, tai juk aš turiu dukterį, Seleną. Prieš man išvykstant į Mėnulį, ji kaip tik rūpinosi gauti leidimą kūdikiui. Tikriausiai jinai tą leidimą gaus, ir netrukus aš jau būsiu — labai atsiprašau, bet senelis. Ir kažkodėl man norėtųsi, kad mano anūkas pragyventų visą jam skirtą amžių. Todėl esu linkęs tikėti, jog Siurblys pavojingas, ir pasiryžęs atitinkamai elgtis.
— Man kaip tik tai ir rūpi, — sukruto Seleną.— Ar Siurblys pavojingas, ar ne? Iš tikrųjų, o ne kaip kam parankiau manyti?
— Šito aš jūsų turėčiau paklausti. Juk jūs intuityvistė. Tai ką gi sako jūsų intuicija?
— Kaip tik tai mane ir kankina, Benai. Negaliu nieko tvirtai pasakyti. Jaučiu, kad Siurblys kelia grėsmę, bet gal aš tiktai noriu tuo tikėti.
— Sakykime. Bet kodėl jūs turėtumėte norėti?
Seleną sumišusi šyptelėjo ir patraukė pečiais.
— Baisiai smagu būtų įrodyti Beronui, kad jis klysta.
Kai jis būna įsitikinęs savo teisumu, darosi tiesiog įžūlus.
— Suprantama. Norite pasižiūrėti, kaip jis atrodys priverstas trauktis. Gerai žinau, koks stiprus gali būti toks troškimas. Jeigu, pavyzdžiui, Siurblys pavojingas, ir man pavyktų tatai įrodyti, tai ko gero pelnyčiau žmonijos išgelbėtojo šlovę, tačiau, prisiekiu, labiausiai tuomet norėčiau išvysti Helemo marmūzę. Tokie potroškiai garbės man nedaro, ir jaučiu, pareikščiau, jog Lamonto nuopelnai ne menkesni negu mano — o tatai, beje, gryna teisybė — ir mielu noru pažvelgčiau į jo veidą, kai jisai žiūrės į Helemo fizionomiją. Tuo būdu mano piktdžiuga būtų bent kiek sušvelninta… Bet aš jau į lankas išvažiavau… Sakykite, Seleną…
— Ką, Benai?
— Kada supratote esanti intuityvistė?
— Gerai nė nežinau.
— Manau, koledže studijavote fiziką? — Taip. Ir matematiką, tik man nelabai sekėsi. Kai dabar pagalvoju, tai ir fizikai ypatingų duomenų neturėjau. Priremta prie sienos, atspėdavau atsakymus.
Kitaip sakant, pajusdavau, ką reikia daryti, norint gauti teisingą atsakymą. Dažnai taip ir pralįsdavau, bet kai manęs paprašydavo paaiškinti, kodėl pasirinkau būtent tokį sprendimą, nieko iš manęs nebeišpešdavo.
Dėstytojai įtarė mane sukčiaujant, bet niekuomet negalėdavo to įrodyti.
— O apie intuityvizmą jie nepagalvodavo?
— Nemanau. Tuo laiku aš ir pati to nežinojau. O paskui… Aš turėjau mylimąjį fiziką. Jis ir buvo mano sūnaus tėvas. Kartą besiilsint, iš neturėjimo apie ką kalbėtis, jis ėmė dėstyti man fizikos problemas, kurios jam tuo laiku rūpėjo. Staiga aš sakau:,Ar žinai, ką, man regis, reikia daryti?” ir viską paaiškinu. Jis pasinaudojo mano pasiūlymu — grynai dėl juoko, kaip kad vėliau sakėsi, — ir jam pasisekė. Tiesą sakant, kaip tik tuomet ir gimė pionotronas, kuris, anot jūsų, pranoksta sinchrofazotroną.
— Vadinasi, tai buvo jūsų idėja? — Denisonas pakišo pirštą po lašais ir jau ketino nulaižyti jį, bet prieš tai vis dėlto pasiteiravo: „O ar šitą vandenį galima gerti?”
— Jis visiškai sterilus, — atsakė Seleną,— ir iš čia keliauja į bendrą rezervuarą apdorojimui. Bet jis prisodrintas sieros bei anglies rūgšties druskų, tad vargu ar jums patiks jo skonis. Denisonas nusivalė pirštą į trumpikes.
— Išeina, kad jūs išradote pionotroną?
— Ne, neišradau. Aš tik pasiūliau patį principą. O pritaikė jį bei įgyvendino — kiti, daugiausia Beronas.
Denisonas pakraipė galvą.
— Jūs vis dėlto retas fenomenas, Seleną. Jus turėtų tirti molekulinės biologijos specialistai.
— Tikrai? O aš to visai netrokštu.
— Prieš penkiasdešimt metų savo aukščiausią tašką buvo pasiekusi genetinė inžinerija…
— Žinau. Ši kryptis susikompromitavo. Panašūs tyrimai dabar uždrausti — jeigu mokslinius tyrimus apskritai galima uždrausti. Girdėjau, kad yra žmonių, kurie vis tiek nagrinėja šią temą.
— Neabejoju. Jie specializuojasi intuityvizmo srityje?
— Ne. Nemanau.
— Šit kaip. O man rūpi būtent tai. Tuo laiku, kai genetinė inžinerija buvo ypač suklestėjusi, mėginta stimuliuoti intuityvizmą. Beveik visi didieji mokslininkai turėjo intuicijos dovaną, todėl imta manyti, jog ji ir yra originalaus mąstymo pagrindas. Buvo iškelta mintis, kad ypatingą intuiciją lemia tam tikra genų kombinacija, ir atsirado daugybė hipotezių, kokia toji kombinacija turėtų būti.
— Aš įtariu, kad tokių kombinacijų gali būti labai daug.
— Ir aš įtariu, kad intuicija jūsų neapgauna. Bet buvo ir tokių, kurie tvirtino, kad lemia ne kombinacija, o tik vienas arba nedidelė grupelė genų. Atsirado vadinamojo „intuicijos” geno sąvoka… Po to viskam atėjo galas.
— Kaip aš ir sakiau.
— Bet prieš tai, — kalbėjo Denisonas toliau, — konstruojant genus, buvo mėginta padidinti intuicijos laipsnį, ir kai kas teigė, jog šie mėginimai buvę vaisingi.
Į genų kombinacijas buvo įvesti mutuoti genai, ir paveldint… Ar nė vienas jūsų senelių nedalyvavo šiuose eksperimentuose?
— Kiek žinau, ne, — atsakė Seleną,— bet garantuoti negaliu. Gal kuris ir dalyvavo… Bet, jums leidus, verčiau šių dalykų nenagrinėkime. Nenoriu nieko žinoti.
— Savaime aišku. Genetinė inžinerija sukėlė tiek visuomenės nuogąstavimų, kad žmogus, kurį ji buvo palietusi, vargu ar gali tikėtis aplinkinių prielankumo…
Buvo kalbama, pavyzdžiui, kad intuityvizmas neatsiejamas nuo tam tikrų visai nepageidautinų savybių.
— Ką gi, labai malonu girdėti!
— Taip buvo kalbama. Intuicija sukelia pavydą ir priešiškumą. Netgi toks švelnus ir nekaltas intuityvistas kaip Maiklas Faradėjus sukėlė Hemfrio Deivio pavydą ir neapykantą. Nejaugi sugebėjimas kelti kitiems pavydą nėra tam tikras minusas žmogui? O jūsų atveju…
— Bet galgi jūs nejaučiate man pavydo ir neapykantos? — nutraukė jį Seleną.
— Aš — ne. O kaip Nevilis? Seleną nutylėjo.
— Kai judu suartėjote — toliau varė Denisonas, — Nevilis, manyčiau, jau puikiai žinojo, kad jūs intuityvistė.
— Nepasakyčiau, kad puikiai. Žinoma, kai kurie fizikai įtarė, bet jie čia mėgsta dalintis sėkme ne labiau negu Žemėje, tad greičiausiai buvo įtikinę save, jog mano idėjos daugmaž atsitiktinio pobūdžio. Bet Beronas, aišku, žinojo.
— Taigi… — nutęsė Denisonas. Sėlenos lūpos suvirpėjo.
— Jaučiu, norėtumėte pasakyt?.: „Taigi štai kodėl jis su jumis susidėjo.“ — Ne, nieko panašaus, Seleną. Jus galima įsimylėti ir neturint jokių slaptų kėslų.
— Galbūt, bet sviestas košės negadina, o Beronui mano intuityvizmas negalėjo būti neparankus. Kodėl gi ne? Jis tik privertė mane po senovei dirbti gide. Pasak jo, aš esu brangus Mėnulio gamtinis turtas ir jis nenorįs, kad Žemė monopolizuotų mane, kaip kad monopolizavo sinchrofazotroną.
— Įdomu. Tačiau, kita vertus, kuo mažiau žmonių žino, kad jūs intuityvistė, tuo daugiau šansų pelnyti atradėjo šlovę.
— Dabar jūs kalbate visai kaip Beronas!
— Nejaugi? O ar jis kartais nepyksta, kai jūsų intuicija pasireiškia itin vaisingai?
Seleną gūžtelėjo pečiais.
— Beronas įtarus. Visi mes turime trūkumų.
— Argi protinga tuomet šitiek laiko būti su manimi vienudu?
— Nereikia įsižeisti, kad aš jį ginu! Jis visai jums nepavyduliauja. Juk jūs iš Žemės. Neslėpsiu, jis netgi skatina mūsų draugystę. Jo manymu, iš jūsų aš galėčiau pasimokyti.
— Na ir kaip, pasimokėte? — šaltai paklausė Denisonas.
— Taip. Bet man tai nėra svarbiausia, kaip Beronui.
— O kas jums svarbiausia?
— Jūs pats puikiai žinote, — atsakė Seleną.— Būtent tai, ką jūs ir norėtumėte išgirsti: man patinka būti su jumis. Antraip aš jau seniai būčiau išsiaiškinusi visus man rūpimus dalykus.
— Na gerai, Seleną. Vadinasi, mes draugai?
— Draugai.
— Gal tuomet galiu paklausti, ko jūs iš manęs pasimokėte?
— Trumpai neatsakysi. Kaip žinote, mes negalime statyti Siurblių kur panorėję, nes nemokame kontaktuoti su paravisata, o jie bet kada gali užmegzti su mumis ryšį. Matyt, jie daug protingesni arba techniškai pranašesni už mus…
— Kas nebūtinai yra vienas ir tas pats, — sumurmėjo Denisonas.
— Žinau. Todėl ir sakau „arba”. Bet gali būti, kad mes nei labai kvaili, nei atsilikę, tik mus kur kas lengviau aptikti. Jeigu para visatoje stipri branduolinė sąveika intensyvesnė, tai jų saulės, taipogi ir planetos, turėtų būti daug mažesnės. Todėl mums daug sudėtingiau nustatyti jų planetos buvimo vietą, negu jiems mūsų. — Gali būti ir kitaip, — tęsė ji. — Sakykime, kad jie orientuojasi į elektromagnetinį lauką. Planetos elektromagnetinis laukas visada daug didesnis už ją pačią, todėl lengviau jį aptikti. Tai reiškia, kad Žemę jie gali surasti, o Mėnulio negali, nes jis neturi elektromagnetinio lauko. Gal kaip tik dėl to mums nepavyko pasistatyti pumpavimo stoties. O jeigu jų mažos planetos neturi elektromagnetinių laukų, tai niekaip ir nesužinosime, kur jos yra.
— Įdomi mintis, — pasakė Denisonas.
— O dabar apsvarstykime tarp visatinį pasikeitimą dėsniais, silpninantį stiprią branduolinę sąveiką jų pasaulyje, vėsinantį jų saules ir stiprinantį tą pačią sąveiką pas mus, o tuo pačiu kaitinantį bei sprogdinantį mūsų saules. Kas iš to seka? Sakykime, jie gali gauti energiją vieni patys, be mūsų pagalbos, bet naudingumo koeficientas būtų labai mažas. Normaliomis sąlygomis šitoks būdas nesusilauktų pasisekimo. Todėl, norint apsirūpinti koncentruota energija, jiems reikia mūsų pagalbos — reikia, kad mes tiektume jiems volframą-186 ir priimtume iš jų plutonį-186. Bet įsivaizduokite, kad mūsų galaktikos šaka sprogsta ir pavirsta kvazarų. Tuomet energijos koncentracija buvusios Saulės sistemos rajone pasidaro nepalyginamai didesnė negu dabar ir išsilaiko tokia milijonus metų. O susidarius kvazarui, netgi esant pačiam mažiausiam naudingumo koeficientui, jie galės gauti energijos tiek kiek reikės. Tad mūsų žūtis neturi jiems jokios reikšmės. Ko gero, jiems netgi parankiau, kad mes susprogtume. Kol to neįvyko, mes galime liautis pumpavę dėl pačių įvairiausių priežasčių, ir jie liks bejėgiai. O po sprogimo jų rankos laisvos, ir niekas nebegali sukliudyti… Todėl žmonės, kurie sako: „Jeigu jau Siurblys toks pavojingas, tai kodėl tie išminčiai iš paravisatos jo nesustabdo?”, ničnieko apie tai neišmano.
— Tai Nevilio argumentas?
— Taip.
— Bet juk parasaulė vis labiau vės, ar ne?
— Na ir kas iš to? — nekantriai atkirto Seleną.— Kam jiems saulė, jeigu jie turi Siurblį?
— Aš pasakysiu jums tai, ko jūs tikrai nežinote, Seleną. Žemėje sklinda gandai, kad Lamontas gavęs iš paražmonių pranešimą, kuriame sakoma, jog Siurblys pavojingas, bet jie jo sustabdyti negalį. Niekas tais gandais, žinoma, netiki, bet gal tai tiesa? Tarkime, Lamontas iš tiesų gavo tokį pranešimą. Argi paražmonių tarpe negalėjo atsirasti vienas kitas iš humaniškumo nelinkįs bloga protingiems savo sąjungininkams, bet nerandąs mėgstančios praktiškus dalykus daugumos pritarimo?
— Galėjo būti ir taip, — linktelėjo galvą Seleną.— Visa tai aš žinojau, arba, tikriau sakant, nujaučiau dar prieš jums pasirodant. O paskui jūs pasakėte, kad tarp vieno ir begalybės nėra jokių prasminių skaičių. Prisimenate?
— Žinoma.
— Taigi stiprios branduolinės sąveikos skirtumas mūsų ir jų visatoje toks akivaizdus, kad visi tyrimai iki šiol buvo vykdomi tiktai šia kryptimi. Bet juk tai ne vienintelė sąveika, yra dar trys: elektromagnetinė, silpna branduolinė ir gravitacinė, kurių stiprumai santykiauja kaip 130:1:10–10:10-42. Tačiau jeigu jau jos keturios, tai kodėl ne be galo daug, tiktai tokių silpnų, kurios negali daryti įtakos mūsų visatai ir kurių neįmanoma nustatyti?
— Jeigu sąveika tokia silpna, kad neįmanoma nustatyti, tai ją galima laikyti praktiškai neegzistuojančia, — įsiterpė Denisonas.
— Mūsų visatoje — taip! Bet niekas nežino, kas egzistuoja ir kas ne paravisatose! Esant begalinei daugybei skirtingo intensyvumo sąveikų, skirtingų visatų gali būti be galo daug.
— Kontinuumo begalybė… Greičiau alef- vienas negu alef- nulis.
— O ką tai reiškia? — suraukė antakius Seleną.
— Nekreipkite dėmesio, kalbėkite toliau.
— Taigi, užuot bendravus su viena paravisata, kuri primetė mums save ir kuri mums gal visai netinka, kodėl begalinėje daugybėje visatų nepasiieškojus tokios, kuri geriausiai mums tiktų ir kurią lengviausia būtų surasti. Išsigalvokime visatą — juk ji, šiaip ar taip, turi egzistuoti — ir ieškokime jos.
Denisonas nusišypsojo.
— Seleną, ir aš kaip tik taip galvojau. Kad ir nėra įstatymo, kuris nustatytų, jog neklystu, vis dėlto vargu ar toks įstabus protas kaip mano būtų galėjęs prašauti pro šalį, jeigu toks įstabus protas kaip jūsų priėjo tokią pačią išvadą… Žinote ką?
— Nežinau.
— Aš jau pradedu mėgti jūsų mėnulietiškus skanėstus. Bent jau pradedu priprasti. Eime namo ir užkąskime, o paskui apsvarstysime tolesnių veiksmų planą… Ir dar žinote ką?
— Ką?
— Jeigu jau mes dirbsime kartu, norėčiau jus pabučiuoti — kaip eksperimentatorius intuityvistę.
Pasvarsčiusi Seleną pasakė: — Mums abiems, aš manau, tai jau nebebus pirmas bučinys gyvenime. Tai gal paprasčiau — kaip vyras moterį?
— Ką gi, galima ir taip. Bet ką man daryti, kad nepasirodyčiau nevėkšla? Kokios Mėnulyje bučiavimosi taisyklės?
— Pasikliaukite instinktu, — lyg niekur nieko atsakė Seleną. Atsargiai, susidėjęs rankas už nugaros, Denisonas pasilenkė prie Sėlenos. Po valandėlės jo rankos apsivijo Sėlenos pečius.