— O paskui aš pati jį pabučiavau, — susimąsčiusi pasakė Seleną.
— Šit kaip? — tūžmingai burbtelėjo Nevilis. — Taip smarkiai neverta buvo aukotis.
— Kažin. Tiesą sakant, man netgi visai patiko, — atsakė ji šypsodama. — Toks jaudinantis vaizdas!
Bijodamas pasirodyti negrabus, jis susidėjo rankas už nugaros — kad manęs nesutraiškytų, ko gero.
— Pasilik smulkmenas sau.
— Kodėl, bene tau tas svarbu? — staiga užsiplieskė ji. — Argi ne jūs esate misteris Platonikas?
— Norėtum, kad būtų kitaip? Dabar pat?
— Gali įsakymų nebevykdyti!
— O tau patarčiau juos vykdyti! Kada mes gausime iš tavęs tai, ko mums reikia?
— Kai tiktai man pavyks, — bespalviu balsu atsiliepė Seleną.
— O jis nesužinos?
— Jam rūpi tiktai energija.
— Ir pasaulio išgelbėjimas, — nusišaipė Nevilis. — Ir didvyrio aureolė. Ir sąskaitų suvedinėjimas. Ir bučiavimasis su tavimi.
— Jis to nė neslepia. O tu?
— O aš neslepiu savo nekantravimo, — suurzgė Nevilis. — Nežmoniško nekantravimo.