— Džiaugiuosi, kad diena baigėsi, — lėtai ištarė Denisonas, apžiūrinėdamas ištiestą dešinę ranką po skafandru. — Niekaip negaliu priprasti prie Mėnulio saulės. Ir nenoriu priprasti. Jai šviečiant net šis skafandras atrodo nelyginant mano paties oda.
— O kuo jums nepatinka saulė? — paklausė Seleną.
— Tik nesakykite, kad ji jums patinka, Seleną! — Ne, žinoma, ne. Aš jos nekenčiu. Bet, kita vertus, niekad jos ir nematau. O jūs juk žem… Jūs pratęs prie saulės.
— Tik ne prie tokios kaip čia. Mėnulio saulė šviečia juodame danguje ir savo spindesiu ne prislopina, bet visai užgožia žvaigždes. Jos spinduliai karšti, skaudūs ir pavojingi. Tai priešas, ir kol jis danguje, man vis atrodo, kad mums nepavyks sumažinti lauko intensyvumo.
— Gryni prietarai, Benai, — pasakė Seleną suirzusi. — Saulė čia niekuo dėta. Pagaliau mes juk stovėjome kraterio šešėlyje, kur buvo tamsu kaip naktį. Ir žvaigždės buvo matyti, ir visa kita.
— Ne visai, — paprieštaravo Denisonas. — Šiaurėje, Seleną, visą laiką driekėsi saulės nušviesta paviršiaus juosta. Iš paskutiniųjų stengiausi ta kryptimi nežiūrėti, bet negalėjau savęs įveikti. O kai tik pažvelgdavau, išsyk pajusdavau, kaip kieti ultravioletiniai spinduliai atsimuša į mano skafandro stiklą.
— Taip tik atrodė. Pirmiausia, koks gali būti ultravioletinis spinduliavimas atsispindinčioje šviesoje?
Antra, skafandras apsaugo nuo bet kokio spinduliavimo.
— Ne nuo šiluminio. Bent jau nepakankamai.
— Bet dabar juk naktis!
— Taip, — su pasitenkinimu pritarė Denisonas, — dabar man gerai.
Jis apsidairė, negalėdamas atsigėrėti. Žemė kabėjo įprastoje vietoje — platus pietvakarių pusėn išlinkęs pjautuvas. Tiesiai virš jo — Orionas medžiotojas, kyląs iš savo žėrinčio sosto. Horizontas skendėjo švelnioje Žemės šviesoje.
— Nuostabu! — šūktelėjo jis ir tuoj pat pasiteiravo — Ar pionotronas ką nors rodo, Seleną?
Seleną, kuri tuo laiku tylėdama žiūrėjo į dangų, žengė link prietaisų, jau ketvirta mėnulio para stovinčių kraterio šešėlyje.
— Dar ne, — atsakė ji. — Bet tai geras ženklas. Lauko intensyvumas tebėra šiek tiek didesnis kaip penkiasdešimt.
— Reikėtų, kad būtų mažesnis.
— Galima dar sumažinti, — sutiko Seleną.— Aš tikra, kad visi parametrai tinka.
— Magnetinis laukas taipogi?
— Dėl magnetinio lauko negarantuoju.
— Bet jeigu mes jį sustiprintume, atsirastų nestabilumas.
— Neturėtų atsirasti. Jaučiu, kad neturėtų. — Seleną, aš vertinu jūsų intuiciją labiau už viską pasaulyje, išskyrus faktus. Nestabilumas atsiranda. Mes juk jau mėginome.
— Žinau, Benai. Tačiau parametrai buvo trupučiuką kitokie. Intensyvumas išsilaiko ties penkiasdešimt dviejų riba stebėtinai ilgai. Ir jeigu mes stengsimės jį išlaikyti ne minutes, o valandas, tai turėsime sustiprinti magnetinį lauką dešimt kartų ne per sekundę, kaip anksčiau, bet per minutę… Pabandom?
— Dar palūkėkime.
Kurį laiką Seleną neryžtingai stovėjo vietoje, paskui pasitraukė nuo prietaisų į šalį.
— Benai, jūs vis dar ilgitės Žemės? — paklausė ji.
— Ne. Labai keista, bet ne. Maniau, kad neįmanoma nesiilgėti žydro dangaus, žalios žolės, sraunių upių — visų šių būdingiausių Žemės atributų. Bet aš jų nesiilgiu.
Netgi nesapnuoju.
— Kartais taip pasitaiko, — tarė Seleną.— Kai kurie grantai bent jau tikina nejaučią namų ilgesio. Žinoma, tokių mažuma, ir niekam dar nepavyko nustatyti, ką ši mažuma turi bendro. Šį reiškinį mėginta aiškinti įvairiai: pradedant visišku emociniu bukumu, nesugebėjimu apskritai ką nors jausti ir baigiant emocionalumo pertekliumi bei pasąmonės baime, kad nervų sistema gali neatlaikyti nostalgijos.
— Mano atvejis, regis, kur kas paprastesnis.
Paskutinieji dvidešimt metų Žemėje man nebuvo itin džiaugsmingi, o čia aš pagaliau dirbu darbą, kuriam esu gimęs. Be to, man padedate jūs… Dar daugiau — jūs su manimi draugaujate…
— Labai malonu, — rimtai pasakė Seleną,— kad pirmiausia paminėjote pagalbą, o paskui draugystę. Tik neatrodo, kad jums reikėtų pagalbos. Ar tik jūs neapsimetate, kad negalite be jos apsieiti, idant galėtumėte su manimi bendrauti?
Denisonas tyliai nusijuokė: — Nežinau, kuris atsakymas būtų jums labiau prie širdies.
— Pamėginkite sakyti teisybę.
— Bet kad aš ir pats jos nežinau. Ir viena, ir kita man vienodai brangu.
Jis pasisuko į pionotroną.
— Lauko intensyvumas vis dar toks pat, Seleną.
Stiklas, dengiantis Sėlenos veidą, švystelėjo Žemės šviesoje.
— Pasak Berono, — tarė ji, — nostalgijos nebuvimas rodo dvasios sveikatą. Nors žmogaus kūnas prisitaikęs prie Žemės paviršiaus ir yra priverstas derintis prie Mėnulio sąlygų, proto tas neliečia. Jo manymu, žmogaus smegenys visai kitoks, kokybiškai skirtingas ir, galima sakyti, ypatingas fenomenas. Jos neturėjo pakankamai laiko prisirišti prie Žemės, todėl sugeba paprasčiausiai priimti naujas sąlygas be jokio prisitaikymo. Anot jo, Mėnulio urvai, ko gero, smegenims labiausiai tinka, nes mūsų požeminis miestas — tai nelyginant didžiulės kaukolės skliautas.
— Ar jūs tuo tikite?
— Beronas moka taip nupasakoti, kad atrodo labai įtikėtina.
— Ne mažiau įtikėtina turėtų būti prielaida, kad Mėnulio urvai yra vadinamojo žmogaus troškimo sugrįžti į motinos įsčias išdava. Tiesą sakant, — pridūrė jis mąsliai, — turėdamas omenyje kontroliuojamą temperatūrą ir Slėgimą, taipogi maisto konsistenciją ir virškinamumą, puikiausiai galėčiau įrodyti, kad Mėnulio kolonija — atleiskite, Seleną,— Mėnulio miestas yra sąmoningai atkurta embriono gyvenamoji aplinka.
— Beronas nieku gyvu su tuo nesutiktų.
— Aš manau!
Ir Denisonas įsistebeilijo į Žemės pjautuvą su debesų sluoksniais palei kraštą. Stovėjo, akis įsmeigęs į vieną tašką, ir tylėjo — nepastebėjo net, kaip Seleną vėl sugrįžo prie pionotrono.
Atsižiūrėjęs į žvaigždėmis apsikaišiusią Žemę, jis nukreipė žvilgsnį į dantytą horizontą, virš kurio kartkartėmis, tarsi nedideliam meteoritui nukritus, iškildavo kamuolys dūmų.
Šį reiškinį jis buvo pastebėjęs dar praeitą Mėnulio naktį. Paklausta Seleną abejingai paaiškino:,Dėl Mėnulio libracijos Žemės padėtis danguje šiek tiek keičiasi, ir jos spinduliai, apšviečiantys nelygų gruntą, sukelia optines iliuzijas. Pavyzdžiui, jeigu šviesa, slysdama per nedidelį iškilimą, atsispindi nuo anapus esančios įdubos, tai toje vietoje tarsi pakyla mažas dulkių debesėlis. Tokie reiškiniai — dažnas dalykas, ir mes nekreipiame į juos dėmesio.”
,Bet juk gali pasitaikyti ir meteoritas, — paprieštaravo tuomet jisai. — Argi meteoritai niekada nenukrinta?”
„Žinoma, nukrinta. Į jus jau ne vienas turbūt pataikė. Bet su skafandru nebaisu.”
„Aš kalbu ne apie mikroskopines dalelytes, o apie didžiulius meteoritus, kurie iš tikrųjų gali sukelti debesį dulkių arba užmušti žmogų.”
„Na, pasitaiko ir tokių. Bet jie nukrinta retai, o Mėnulis didelis. Iki šiol dėl to dar niekas nenukentėjo.” Ir dabar, žvelgdamas į dangų, Denisonas staiga suprato, kas jam priminė pokalbį apie meteoritus — per dangų skriejo švytintis taškas. Bet vėlgi, tai galėtų būti meteoritas tiktai Žemės atmosferoje, o ne beorėje Mėnulio erdvėje. Tas šviečiantis taškas danguje tegalėjo būti žmogaus rankų padaras. Tačiau nespėjo dar Denisonas kaip reikiant visko apsvarstyti, o tas taškas jau virto mažu raketoplanu, kuris netrukus nusileido visai netoliese.
Iš laivo išlipo vienas žmogus. Pilotas liko kabinoje — tamsi beformė dėmė ryškiai apšviestame fone. Pagal skafandrų diktuojamą etiketą naujai atvykęs visada prisistato pirmas.
— Atstovas Gotšteinas, — pasigirdo ausinėse balsas. — Beje, ir taip galima atpažinti iš žirgliojimo.
— Benas Denisonas, — atsakė Denisonas.
— Taigi aš taip ir maniau.
— Jūs ieškojote būtent manęs?
— Būtent jūsų.
— Su raketoplanu? Bet kodėl gi jūs ne…
— Kodėl nepasinaudojau tambūru P-4, esančiu už pusės mylios? — nutraukė jį Gotšteinas. — Taip, žinoma.
Bet aš ieškojau ne vien tik jūsų.
— Galbūt man nedera klausti, bet aš nesuprantu, ką jūs turite galvoje.
— Neketinu nieko slėpti. Nejaugi jūs manėte, kad eksperimentai Mėnulio paviršiuje manęs nesudomins?
— Bet aš nelaikau jų paslaptyje ir manau, kad jais gali domėtis kas tik nori.
— Ir vis dėlto apie jūsų eksperimentus niekas nežino jokių smulkmenų. Tik tiek, kad darbas susijęs su Elektroniniu Siurbliu.
— Labai logiška prielaida.
— Iš tikrųjų? Kaip man žinoma, rimti tokio pobūdžio eksperimentai reikalingi sudėtingos aparatūros. Turbūt suprantate, jog tai ne mano nuomonė. Aš konsultavausi su išmanančiais. Dabar matau, kad jūsų aparatūra visai ne tokia. Štai aš ir pamaniau, kad man visai ne jumis reikėtų domėtis. Juk kol aš seku jūsų žingsnius, kažkur gal vyksta daug svarbesni dalykai.
— Ko dėlei turėčiau kažkam būti širma?
— Nežinau. Jeigu žinočiau, tai nebūčiau taip sunerimęs.
— Vadinasi, aš buvau sekamas.
— O kaipgi, — sukikeno Gotšteinas. — Nuo pat atvykimo dienos. Na, o kol jūs dirbote paviršiuje, mes išžvalgėme visas apylinkes dešimčių mylių spinduliu. Gal jums, daktare Denisonai, pasirodys keista, bet šiuo metu visame Mėnulio paviršiuje tik judu su pagalbininke užsiimate kažkuo tokiu, kas atrodo gan neįprasta.
— Kas gi čia keista?
— Ogi tas, kad jūs iš tiesų tikite kažką rimta nuveiksiąs su šita savo mašinerija. Dėl jūsų kompetentingumo neabejoju, tad mielai paklausyčiau, jeigu malonėtumėte paaiškinti, ką jūs čia tiriate.
— Aš eksperimentuoju parafizikos srityje, misteri Gotšteinai, taigi gandai buvo teisingi. Dar galiu pridurti, kad šie mano eksperimentai apčiuopiamų rezultatų kol kas nedavė.
— Jūsų padėjėja, jeigu neklystu, — gidė Seleną Lindstrem?
— Taip.
— Keistas pasirinkimas.
— Ji protinga, domisi parafizika, atidi ir labai patraukli.
— Ir labai trokštanti dirbti su žemiečiu?
— Ir neturinti nieko prieš dirbti su imigrantu, kuris, pasitaikius pirmai progai, ketina priimti Mėnulio pilietybę.
Tuo metu priėjo Seleną. Ausinėse pasigirdo jos balsas: — Labas vakaras, misteri Gotšteinai. Mielai būčiau nesiklausiusi ir jokiu būdu nesikiščiau į svetimą pokalbį, bet su skafandru girdėti viskas, kas kalbama akiplotyje.
— Labas vakaras, mis Lindstrem, — pasisuko į ją Gotšteinas. — Mūsų pokalbis visai nebuvo privatus.
Vadinasi, jūs domitės parafizika?
— Net labai!
— Ir nesėkmingi eksperimentai jūsų entuziazmo neatvėsina?
— Ne tokie jau jie nesėkmingi, — atsakė Seleną.— Tik daktaras Denisonas ne viską žino.
— Ką?! — Denisonas pasisuko taip staigiai, kad vos neapvirto — ir tik dulkės parūko.
Visi trys dabar stovėjo veidu į pionotroną. Virš jo, žmogaus galvos aukštyje, spindėjo apvali maža žvaigždutė.
— Aš padidinau magnetinio lauko intensyvumą,— pasakė Seleną,— o branduolinis laukas liko stabilus, nesikeitė, paskui ėmė sklaidytis, dar labiau…
— Ir susidarė nuotėkis! — užbaigė Denisonas. — Po velnių, nemačiau, kaip tai atsitiko.
— Aš kalta, Benai, — pasakė Seleną.— Iš pradžių jūs buvote paskendęs mintyse, paskui atvyko atstovas, o aš neatsispyriau pagundai pamėginti pati. — Paaiškinkite pagaliau, ką aš čia tokio matau! — paprašė Gotšteinas.
— Jūs matote, kaip spontaniškai spinduliuoja energiją medžiaga, prasismelkusi iš kitos visatos į mūsiškę.
Nespėjo jis baigti sakinio, o šviesa viršum pionotrono staiga užgeso, ir tuoj pat už kokio šimto žingsnių užsižiebė kita, kiek blyškesnė žvaigždutė.
Denisonas metėsi prie pionotrono, tačiau Seleną, pasitelkusi visą mėnulietišką vikrumą, padarė tą kur kas sėkmingiau ir atsidūrė tenai pirmoji. Ji išjungė lauką, ir tolimoji žvaigždė užgeso.
— Matote, nuotėkio vieta nepastovi, — pasakė ji.
— Bet svyruoja nesmarkiai, — patikslino Denisonas. — Turint galvoje, kad pasislinkimas vienu šviesmečiu teoriškai toks pat įmanomas, kaip ir pasislinkimas šimtu jardų, šiuos šimtą jardų galima laikyti stabilumo viršūne.
— Iki viršūnės toloka, — kategoriškai pareiškė Seleną. Atleiskite, — įsiterpė Gotšteinas, — ar aš teisingai supratau tai, apie ką jūs kalbate? Vadinasi, medžiaga gali prasismelkti į mūsų visatą tai čia, tai ten — kur pakliuvo?
— Visai ne kur pakliuvo, misteri Gotšteinai, — ėmė aiškinti Denisonas. — Kuo toliau nuo pionotrono, tuo mažiau šansų nuotėkiui susidaryti. Tatai priklauso nuo daugybės faktorių, ir turiu pasakyti, jog mums pavyko pasiekti stebėtino stabilumo. Ir vis dėlto poslinkis per keletą šimtų jardų įmanomas — kaip tik tokį reiškinį jūs ir matėte.
— Tai gal tas nuotėkis gali susidaryti kur nors mieste arba mūsų skafandrų viduje?
— Negali, — nekantriai atsakė Denisonas. — Nuotėkis — bent jau toks, kokį galime sudaryti naudodamiesi savo metodais, — priklauso nuo medžiagos, jau esančios mūsų visatoje, tankumo. Galimybė, kad nuotėkio vieta iš vakuumo persikels ten, kur atmosfera turės nors vieną šimtąją oro tankumo, koks yra mieste arba mūsų skafandruose, praktiškai lygi nuliui. Neverta nė tikėtis, kad nuotėkis gali susidaryti kur nors kitur, o ne vakuume — štai kodėl mes iš karto pradėjome eksperimentuoti čia, paviršiuje.
— Išeina, kad čia nėra nieko panašaus į Elektroninį Siurblį?
— Ničnieko, — atsakė Denisonas. — Elektroninis Siurblys pagrįstas medžiagų keitimusi, o mes gavome vienpusį nuotėkį. Be to, visai iš kitos visatos. — Ar nepavakarieniautumėte su manimi šį vakarą, daktare Denisonai?
Denisonas dvejojo.
— Jūs kviečiate mane vieną?
Gotšteinas mėgino nusilenkti Selenai, bet su skafandru iš to mėginimo išėjo tik groteskiška parodija.
— Labai džiaugsiuosi galėdamas priimti mis Lindstrem bet kurią kitą dieną, o šį kartą norėčiau pasišnekėti su jumis vienu, daktare Denisonai.
— Eikite eikite, — paakino Seleną, matydama, kad jis vis dar abejoja. — Rytoj vis tiek turiu didelę grupę turistų, o jūs galėsite pamąstyti, kaip sumažinti nuotėkio vietos nestabilumą.
— Na tuomet gal… — neryžtingai pradėjo Denisonas. — Seleną, o jūs pranešite man, kada vėl turėsite išeiginę dieną?
— Argi aš kada nepranešiau? Bet mes ir anksčiau susitiksime… Judu jau galite eiti. Prietaisus aš išjungsiu.