Beronas Nevilis mindžikavo vietoje — jeigu kambarys būtų buvęs erdvesnis, o svorio jėga didesnė, jis būtų siuvęs iš kampo į kampą, tačiau Mėnulio sąlygomis tik slysčiojo čia į kairę, čia į dešinę, niekur nenužengdamas.
— Tai tu tvirtini, kad prietaisai veikia? Iš tikrųjų, Seleną? Tu nesuklydai?
— Ne, nesuklydau! — atsakė Seleną.— Kartoju jau lygiai penktą kartą.
Tačiau Nevilis, rodos, negirdėjo jos.
— Vadinasi, Gotšteino pasirodymas nieko nepakeitė?
— šnibždėjo jis greitai. — Jis nemėgino nutraukti eksperimentų?
— Ne. Žinoma, ne.
— Ir neatrodė, kad ketintų pasinaudoti valdžia?…
— Klausyk, Beronai, kokia valdžia jis gali pasinaudoti? Atsiųsti čia Žemės policininkus? Be to… tu juk žinai, jie negali mūsų sustabdyti.
Nevilis staiga suakmenėjo.
— Jie nežino? Iki šiol nežino?
— Aišku, nežino. Benas užsižiūrėjo į žvaigždes, o paskui atvyko Gotšteinas. Taigi aš pamėginau sudaryti lauko nuotėkį. O tą kitką buvau gavusi anksčiau. Beno prietaisai…
— Kuo čia dėtas Benas? Juk tai buvo tavo idėja, ar ne? Seleną pakraipė galvą.
— Mano buvo abstraktus spėjimais. Benas viską įgyvendino. — Bet tu juk gali dabar visa tai tiksliai atkurti!
Nejaugi dėl to mums teks kreiptis į žemekšlį, sakyk?
— Manau, galėčiau atkurti tiek, kad mūsiškiai pajėgtų viską užbaigti.
— Tuomet puiku. Eime!
— Dar ne. Dievaži, Beronai, dar ne.
— O kodėl?
— Juk mums reikia ir energijos.
— Bet mes juk gavome ją!
— Ne visai. Nuotėkio vieta nestabili. Labai nestabili.
— Tatai galima sureguliuoti, pati sakei.
— Sakiau, kad man taip atrodo.
— Man to gana.
— Ir vis dėlto bus geriau, jeigu Benas padarys viską iki galo ir pasieks visišką stabilumą.
Stojo tyla. Liesas Nevilio veidas persikreipė, pasidarė priešiškas.
— Manai, kad aš to padaryti nesugebėsiu? Taip?
— Tu išlipsi su manim į paviršių tęsti eksperimentų?
— paklausė Seleną.
Vėl stojo tyla. Paskui Nevilis iškošė: — Tavo sarkazmas nedaro man įspūdžio. Ir aš nenorėčiau ilgai laukti.
— Argi aš galiu įsakinėti gamtos dėsniams? Bet manau, ilgai laukti neteks… O dabar, jums leidus, norėčiau numigti. Rytoj vedžioju turistus.
Nevilis dirstelėjo į savo miegamąją nišą, lyg būtų ketinęs kviesti ją pasilikti, tačiau taip nieko ir nepasakė.
Seleną, lyg nieko nebūtų pastebėjusi, linktelėjo jam galva ir išėjo.